Dabartinį Seimą kai kurie humoristai vadina neveiksniu, reikalingu socialinės globos, tad siūlo dairytis senelių, jau užauginusių vaikus ir vaikačius, turinčių patirties ir atliekamo laiko...
Galima įvairiai žiūrėti į Seimą ir įvairiai jį vertinti, tačiau bent vieną darbą, kuris paliktų istorinį pėdsaką, šios sudėties parlamentas jau yra įpusėjęs ir turi visas galimybes atlikti iki galo. Jei tą darbą užbaigtų – pasitarnautų Lietuvai daug daugiau, negu visi raštininkai ir humoristai kartu sudėjus, vertai ar nevertai besišaipantys iš gal ir nelabai efektyvios, tačiau vis dėlto tiesioginės žmonių atstovybės ir natūralios diktatūrinių pretenzijų užkardos.
Turiu galvoje valstybės kraštovaizdžio architektūros rūpesčius, kada šalies gerovę, reputaciją, saugumą ir patikimumą reprezentuojančias, tarkim, lietuviškų golfo laukų vejas, valstybės vadovų agronomijos žinių dėka, buvo patikėta prižiūrėti kurmiui. Kas atsitinka išpuoselėtą velėnos dangą turinčioje žaidimų aikštelėje, kai šitokiam sutvėrimui duodama erdvės ir valios veikti „pagal profesiją“?
Golfo lazdas, žinoma, neišvengiamai tenka kabinti ant vinies. Norom nenorom taisyklės turi būti keičiamos, kadangi kamuoliukas tampa nebereikalingas – nerieda. Pavyzdžiui, „lopetologijos“ mokslas aiškina, kad kurmiarausių iškylotoje golfo pievoje efektyviausias sporto inventorius – beisbolo lazda. Purūs kaburėliai neturkdo motyvuotai, sportiškai kirptai, tikslingai suorientuotai ir su minėtu instrumentu įpratusiai veikti komandai. Tuo tarpu lygaus paviršiaus ir golfo skylių atėjęs ieškoti nesusipratėlis čia įveikiamas ne betiksliu kamuoliuko svaidymu nežinia kur, o tiesioginiu kontaktu.
Štai, atodytų, menkas, aklas, nevikrus, nors darbštus padarėlis, o geba šitaip paveikti žmonių santykius, priversti keisti elgesio modelius, bendravimo taisykles ar bent jau niekais paversti ilgalaikių pastangų reikalaujantį žmogaus triūsą!
Pamenate vieną pilką pelytę, kurmio pasiuntinybėje veikusią jo draugę? Koks buvo jos vardas?.. Seni laikai, išsitrynė iš atminties... Pamenu tik – kavą mėgo, su brendžiu. Kiek ji, rūpestingoji, apibėgo tada, kiek širdies įdėjo, kad kurmis savo bunkeryje galėtų našiai vesti užrašus ir apskaičiuotai plėsti savo kurmiarausių tinklą, nenuovokių golfininkų nusiminimui ar net panikai kelti ir beisbolo lazdos argumentais kvalifikacijas golfo aikštelėje įrodinėjančiųjų laimėjimams įtvirtinti!
Kurmio slaptieji protokolai, naudoti diskvalifikuoti eiklesniems varžovams, kurių aklio misijose įdarbinti ginklanešiai neįstengdavo prisivyti ir su basliu patiesti čia pat pievoje, paveikūs ir paklausųs buvo tol, kol žiūrovai galų gale susizgribo stebį ne tą žaidimą, kurį baudėsi pamatyti įsigydami bilietus.
Kai nepatenkintųjų erzelis ėmė nustelti kurmyno rašto aiškintojų ir taikos teisėjų švilpukus, kurmio įsakyta pelė su iškilminga mantija garsiai paskaitė iš „lopetologijos“ vadovėlio: golfas kitaip ir nežaidžiamas, kaip tik beisbolo lazdomis ir ne kitur, o kurmiarausiais išpurentoje pievoje.
Kurmio nelaimei, žiūrovams pavestoje susirinkimų vietoje, radosi keletas nepakankamai inteligentiškų seimūnų, pritrūkusių kantrybės krimsti „lopetologijos“ mokslus, mojusių ranka į viešosios erdvės rabinų privaloma tvarka reikalaujamą skaityti vadovėlį ir nepasibodėjusių stvertis tiesiog „lopetų“. Atvertę velėną, be didelio mokslo iškėlė į žemės paviršių politinio landšafto architektą, su viso jo dvaru, slaptaisiais protokolais ir įspūdingu intelektualiniu bagažu...
Šis subtilus seimūnų judesys „lopeta“ galutinai atbaigė groteskišką ir kartu tragišką dabarties drobę: agronomijos ekspertas ir sliekų gurmanas, ištrauktas iš po velėnos stačiai su kasniu burnoje, pasijuto patyręs reputacijos nuostolių, tad „svarstysiąs galimybę teisinėmis priemonėmis“ ginti savo išjudinto urvelio bylą...
Situacija būtų išties groteskiška, jei tai būtų tik pono Byno formato asmenybės raiškos valstybinėje tarnyboje problema, kada neužtenka sveiko proto resursų suvokti ir priimti tikrovę adekvačiai.
Deja, ji yra greičiau tragiška, kadangi protaujantį žmogų gluminančias grimasas išdarinėjantis pareigūnas vertinamas rimtai – pradedant prezidentu, ministru pirmininku ir baigiant įtakingais politikos apžvalgininkais. Šiuose akmeniniuose veiduose įrašyta mūsų visų nelaisvė.
Galimas daiktas, kad jie turi pagrindo kai ko prisibijoti. Ir nebūtinai vien šantažo iš tikrų ar tariamų KGB šaltinių, apie ką šiandien populiaru kalbėti. Gali ir taip būti, bet gali reikalai būti ir ne tokie sudėtingi: kai „ranka ranką plauna“, o ypač politinės talkos ar verslo palaikymo prieš vidaus opozicijos grupes srityje, abi lieka suteptos.
Slaptieji protokolai, kuriuos taip giliai savo stalčiuose laiko saugumo viršininkas, ir dėl kurių savo politinę reputaciją taip kapituliantiškai aukoja prezidentas ir premjeras, tėra smėlio dėžėje susipešusių žvirblių problemos, lyginant su tais užrašais, kuriuos veda istorinę patirtį turintys protokolų rašytojai.
Lietuvoje vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad visų mūsų nelaimių alfa ir omega – Molotovo-Ribentroppo slaptieji protokolai. Apie tokius Jonas Basanavičius „Aušroje“ rašė: „Žmonės, nežinantys istorijos, visada lieka vaikai“. Istoriją verta ne „prisiminti“, bet nuolat studijuoti, ypač – iš gerų šaltinių, nes iš jos galima išmokti daugiau, negu nuo ryto iki vakaro skaitant politinių aktualijų aprašymus laikraščiuose ar kiekvieną trečiadienį sekant „Spaudos klubą“.
Britų istorikas Normanas Daviesas praėjusio šimtmečio pabaigoje parašė nuostabią knygą – „Europos istorija“, kuri 2002 metais, leidimą finansavus Atviros Lietuvos fondui, išleista ir lietuviškai. Iškilus Londono universiteto profesorius ir Oksfordo Wolfsono koledžo dėstytojas savo knygoje pastebi, kad „nė vienas išsilavinęs suaugęs žmogus negali tikėtis veikti efektyviai, jeigu neturi supratimo apie dabartinių problemų kilmę“.
Tai padeda suprasti ir Lietuvos problemų prigimtį: strateginius sprendimus lemia kurmio akiratį atspindintys prioritetai ir reikmės.
Daugiau kaip tūkstančio trijų šimtų puslapių knygoje Lietuvai vietos skirta nedaug, puslapis kitas, kai kada – pastraipa, sakinys, frazė. Bet teiginiai – esminiai, atveriantys tokias istorines perspektyvas, kurių neįstengia parodyti kai kada ir stori vien Lietuvos istorijai skirti tomai.
Čia kai kas dera prie šio straipsnio, tad teatleidžia man tie skaitytojai, kurie piktinasi, kad aš kai ką vis pacituoju.
Normanas Daviesas, dramatiškai vaizduodamas Lietuvos ir Lenkijos valstybės žlugimą, pastebi, kad nepaisant antrojo padalijimo, Žečpospolita nenorėjo pasiduoti. 1794 metų pradžioje iš tremties sugrįžusio Tadeuszo Kosciuszkos valstiečių dalgininkų pergalė prieš profesionalią rusų armiją prie Raclavicų balandžio 4-ąją buvo „tarsi Vandėjos sukilėlių pergalės prie Šalė aidas“ Prancūzijoje. Pasak britų istoriko, „Varšuvoje ir Vilniuje minia įsisiautėjo, liaudies teismai skelbė mirties nuosprendžius vyskupams, rusų agentams ir konfederatams. Tai jau buvo atvira revoliucija ir monarchams reikėjo pradėti veikti.“
Kuo baigėsi Rusijos, Vokietijos ir Austro-Vengrijos imperatorių „veikimas“ prieš Lietuvos ir Lenkijos respubliką – gerai žinoma. Tačiau mūsų istorinėje tradicijoje kažkodėl negirdomis nuleidžiamas faktas, kad slaptieji sąmokslininkų protokolai prieš suverenią valstybę buvo pasirašyti jau 1795 m.! Britų istorikas pateikia įspūdingą šios trijulės slaptame protokole įamžintą suokalbio citatą: „Turėdamos galvoje būtinybę panaikinti viską, kas galėtų atgaivinti prisiminimus apie Lenkijos karalystės egzistavimą <…>, aukštosios susitariančios šalys drauge nutaria niekada nevartoti savo raštuose <…> Lenkijos karalystės vardo nei jos bendrojo pavadinimo, kurie nuo šiol panaikinami visiems laikams.“
Lygia dalimi tai lietė ir Lietuvą – „Severo-zapadnyj kraj“, pasirodo, ne iš piršto laužta sąvoka. Nenuostabu tad, kad mūsų istorinės sąmonės dykvietę simbolizuoja „kultūros paminklų“ gelbėjimo ratelis, nepaliaujamai reikalaujantis, kad kaip amžinas randas, kaip okupuotų teritorijų „atsižymėjimo stulpelis“, atstatomų valdovų rūmų sienoje išliktų bent fragmentas namų, pastatydintų cariniu pavedimu nugriauto valstybingumo simbolio vietoje ir manifestuotų buities patogumus, kurie tenka pavergėjo atsiųstiems janyčarams.
Bet grįžkime istorijon. Kam Europoje galėjo rūpėti neteisybė, padaryta Lietuvai ir Lenkijai, kada Napoleonas Bonapartas jau buvo pradėjęs savo žygį Rytų kryptimi? Arba kam galėjo rūpėti Lietuva ir kitos Baltijos valstybės 1940 m. birželio 15-ąją, kada raudoną vėliavą su svastika vokiečiai kėlė virš Triumfo arkos Eliziejaus laukuose Paryžiuje, o Rytuose Lenkiją mindžiojo nacių ir bolševikų batai?
Itin vertingų refleksijų Normanas Daviesas pateikia kalbėdamas apie „Lietuvos metrikos“ likimą. 1795 metais, likvidavus Lietuvos ir Lenkijos respubliką, rusų armija išgabeno nukariautų šalių valstybinius archyvus į Sankt Peterburgą. Jos grobis buvo ne tik „Lietuvos metrika“, bet ir Lenkijos valstybės „Metryka Koronna“ (Karūnos metrika) su visų karaliaus kanceliarijos aktų, statutų ir chartijų, išleistų nuo Viduriniųjų amžių kopijomis.
Toliau tegul kaba pats N. Daviesas: „Kadangi kartu buvo paimti ir katalogai bei rodyklės, niekas Varšuvoje tiksliai nežinojo, ko buvo netekta. Lenkų istorikai negalėjo tyrinėti savo šalies istorijos taip, kaip visą XIX amžių tai darė Prūsijos ir Rusijos mokslininkai, tad užsienyje susidarė įspūdis, kad Lenkijos vaidmuo Europos istorijoje buvo toks pat marginalinis kaip ir dabar.
Mėginimai identifikuoti, atkurti ir, jei įmanoma, atgauti prarastus Lenkijos archyvus vyksta jau 200 metų. Dalis jų buvo gražinta po 1815 metų, dar daugiau po Rygos taikos sutarties 1921 metais. Dar vieną dalį pavyko sudėti iš po visą pasaulį išsibarsčiusių kopijų. 1945 metais sovietinė armija vėl pasisavino viską, kas turėjo bet kokios vertės, ir tik septintajame dešimtmetyje grąžino kai kuriuos dokumentus. Niekam iš nepriklausomų tyrinėtojų niekada nebuvo leista laisvai naudotis cariniais ar sovietiniais archyvais.
Smulkesnę ataskaitą, kas nutiko „Lietuvos metrikai“, pradėtai 1440 metais, pateikė tik viena Amerikos mokslininkė šio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Pasinaudodama Vakarų mokslininkams suteikta galimybe dirbti su sovietiniais archyvais ir turėdama nepilną katalogų kopiją, kurią Varšuvoje padarė XVII amžiuje įsiveržę švedai, ji kruopščiai atsekė daugumą iš Metriką sudarančių kolekcijų, kurias rusų archyvarai pervardijo, perženklino ir perkėlinėjo iš vietos į vietą. Tačiau praslinkus porai šimtmečių nuo pagrobimo, didžioji „Lietuvos metrikos“ dalis tebebuvo Sankt Peterburge. Į Lietuvos ir Baltarusijos vyriausybių prašymus nebuvo atsižvelgta, nes Rusijos federacija oficialiai pareiškė pretenzijas į visus dokumentus, susijusius su „Rusijos istorija“, esančius buvusios RSFSR archyvuose, „nepriklausomai nuo jų laikymo vietos ir nuosavybės formos“.
Londono universiteto profesorius prie šio savo komentaro pažymi, kad Vakarų istorikai įpratinti akcentuoti dokumentinių šaltinių laikymosi principą. Tai, anot jo, „sveikintinas įpratimas visur, kur tik tokie dokumentiniai šaltiniai yra prieinami. Tačiau jie pamiršta dar svarbesnį principą, kurį rusų valdžia yra gerai perpratusi jau ne vieną šimtmetį: kas kontroliuoja dokumentus, tas gali kontroliuoti ir jų naudojimą bei interpretavimą.“
Štai čia yra antroji Seimo uždavinio dalis: drauge su kurmiu, atsikratyti ir kurmio akiračio požiūryje į savo istoriją, dabartį ir ateitį. Ar mes visada gyvensime tokius „auksinius laikus“ tarptautinio saugumo požiūriu ir nebepatirsime iššūkių? Įvykiai Estijoje ragina mokytis istorijos. Bet tai, kas nutiko Taline, tebuvo vestuvių budelio nuosprendis piršliui: užmėtyti vilnų kuodeliais, užbadyti grybų kotais... Jeigu ateitų tikri iššūkiai, veiktų ne piemengaliai, renkantys alaus skardines išdaužytose vitrinose, o istorinius protokolus įgudę rašyti profesionalai. Bet tam be kita ko reikia ir adekvataus tarptautinio konteksto. O jis – nepliaujamai kinta.
Todėl įstaigai, kuri buvo patikėta kurmiui, negali vadovauti žmonės, kurių biografijos, profesinis bei intelektualinis pasirengimas nors menkiausiu atžvilgiu keltų abejonių ar net galėtų turėti prielaidų tokioms abejonėms atsirasti. Gali tai būti krištolinio tyrumo žmonės ir pačių geriausių ketinimų, bet jeigu jų biografijose ar kompetencijos srityje bus silpnesnių vietų, jie bus pažeidžiami. Tai kam tokius asmenis stumi į konfliktines situacijas?
Ir dar viena remarka straipsnio pabaigai. Neatidėliotinas Seimo darbas – atverti kurmių šimtui metų užrakintus archyvus. Savaime suprantama, kad Lietuvoje turime tik nereikšmingus jų fragmentus. Tačiau kaip tik dėl šios priežasties, nekalbant jau apie kitas, atverti juos privalu, kad kuo daugiau akių galėtų su jais susipažinti ir pateikti savo interpretacijas.
Kokiu niekingu šantažo instrumentu tampa monopolizuota teisė „kontroliuoti jų naudojimą bei interpretavimą“, parodė VSD parlamentinio tyrimo eiga. Apie panašius pavojus kalba ir minėtasis britų istorikas, turėdamas galvoje labiau profesinį kontekstą, tačiau reiškinio esmę nusakantis itin taikliai: „Specializacija atvėrė duris nepripažįstantiems skrupulų politiniams interesams. Kadangi niekas nesijaučia kompetentingas pareikšti nuomonę klausimais, išeinančiais už siauros specializacijos ribų, likusioje erdvėje laisvai siautėja niekieno netramdomi plėšrūnai. <...> reikėtų skatinti kuo didesnę požiūrių įvairovę, kad galima būtų išvengti kiekvieno iš jų ribotumo. Pasikliauti kokiu nors vienu požiūriu rizikinga.“
Taigi, Seimo rankose – istoriniai sprendimai, lemsiantys kokioje Lietuvoje gyvensime toliau: baimės, įtarumo, nepasitikėjimo bendrapiliečiais, nepaliaujamų skandalų ir socialinio susipriešinimo šalyje ar savo laisvę bei iš jos išplaukiančią atsakomybę vertinančių, teisingumo principus branginančių ir pasididžiavimo jausmą savo solidaria tėvyne puoselėjančių piliečių bendruomenėje?
Tik ar tie niūrūs humoristai, akmeniniais veidais, nepastatys kokio „atliekamo laiko“ turinčio senelio su beisbolo lazda prie Seimo vartų...
