Jau suformavus Vyriausybę 2012 m. buvo matyti, kad rezultatai po 4 metų bus kuklūs. Lenkų rinkimų akcija rūpinosi tik siaurais bendruomenės klausimais, Tvarka ir teisingumas bei Darbo partija savo asmeniniais ar net korupciniais reikalais, o socialdemokratai buvo nepasiruošę valdžiai. Premjeras Algirdas Butkevičius gavo Ministro Pirmininko postą nelabai žinodamas ką nori pasiekti, todėl trūko strateginio proveržio idėjų. Vyriausybės programa buvo sulipdyta formaliai, tik todėl kad tokia turi būti. Faktiškai nebuvo turinio, tik reprezentacinė kalbanti galva. Kokie nors pasiekimai ar nepasisekimai labai priklausė nebent nuo konkrečių žmonių ambicijų, vadovaujančių ministerijoms.
Ministrai, kurie pateisino lūkesčius
Gerai dirbusių ministrų buvo nedaug, bet apie juos kalbėti malonu. Tarp tų, kurie po truputį vedė Lietuvą į priekį, pirmiausia, galima paminėti užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir abu buvusius energetikos ministrus. Gerų iniciatyvų išjudino buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, kol kas su atsakomybe susitvarko ir dabartinis sveikatos ministras Juras Požėla.
Kaip geriausią šios Vyriausybės ministrą galima įvardinti Liną Linkevičių, nors kažkodėl socdemų viršūnėse jis nėra labai mėgstamas. Karinis bendradarbiavimas, Lietuvos interesų gynimas Rytų partnerystės šalyse, Lietuvos pozicijų viešinimas buvo atstovaujamos labai gerai. Kitose srityse galima buvo parodyti daugiau lyderystės: ryšiai su lietuvių bendruomenėmis, lietuvių kilmės asmenų skatinimas grįžti, tremtinių repatriacija. Apskritai vertinant, ministras visgi įrodė, kad yra profesionalas, sugeba suvaldyti nesutarimus tarp partijų ir politikų, o užsienyje pajėgia Lietuvą pristatyti kaip vieningą ir turinčią aiškią poziciją valstybę. L. Linkevičius įnešė sveiko požiūrio į užsienio politiką savoje partijoje, ypač į Rusiją ir jos politiką, ko socdemams visada trūko. Jam vadovaujant kairiųjų ir dešiniųjų politikų vizijos dėl užsienio politikos iš esmės suvienodėjo.
Abu energetikos ministrai, Jaroslavas Neverovičius ir Rokas Masiulis, nuosekliai dirbo įtvirtinant Lietuvos energetikos nepriklausomybę, nors, deja, nei vienas nesiryžo pradėti spręsti Lietuvos elektros gamybos trūkumo problemos.
Trumpai vadovaujantis Juras Požėla bent jau pabandė įnešti atviresnį požiūrį į priplėkusią ir siaurų interesų valdomą sveikatos sistemą. Aišku, dar sunku įvertinti, ar jam pavyks suvaldyti partinius interesus, atlaikyti medicinos lobistų spaudimą ir nepamiršti viešojo intereso.
V. Mazuronis sugebėjo drąsiai ištraukti ne vieną projektą, metų metus dūlėjusį biurokratiniuose stalčiuose, bet darbo nebaigė ir išvyko ieškoti geresnio uždarbio. Po jo išvykimo, greit pasimatė, kad kadrų pasikeitimas ministerijoje patyrė fiasko ir ministerija vėl ėmė stagnuoti.
Ministrai, kurie nuvylė Lietuvą
Nesinori peikti žmonių, kurie galbūt stengėsi, jiems nepavyko, tačiau valdžios postai – ne meninės saviveiklos sritis, kurioje plojama už pastangas. Būtina pakalbėti apie mus nuvylusius ministrus ir ministerijas, bent jau tam, kad ateityje būtų galima pasiekti geresnių rezultatų. Tarp blogiausių vadovų galima paminėti socialinės apsaugos ir darbo ministrę Algimantą Pabedinskienę, ūkio ministrą Evaldą Gustą, ankstesnįjį sveikatos, vidaus reikalų ir švietimo ministrus.
Vidaus reikalų sistemoje visi ministrai nuo pat 1990 m. nepateisino lūkesčių. Gal ir galima pagirti Saulių Skvernelį, kad jis parodė neblogų rezultatų policijos ir kitų statutinių tarnybų sferoje, bet juk VRM ne policijos ministerija. Ji kuruoja ir kitas labai svarbias sritis: valstybės valdymą, regionų politiką, migraciją. Čia jau daug dešimtmečių nematome jokio progreso, jokių esminių pokyčių. Valstybė biurokratizuota, regionai akyse nyksta, o migracijos sistema nepasiruošusi iššūkiams. Jokių bent kiek reikšmingesnių poslinkių per 4 metus neįvyko.
Dešimtmečius brendusių bėdų nepavyko pajudinti ir švietimo ministrams: daug kalbų, daug skambių pareiškimų, vizitai mokyklose, nuotraukos su pirmokais, o rezultatų jokių. Tas pats su sveikatos sistema.
Ūkio ministras Evaldas Gustas perėmė reformų kelyje jau įsibėgėjusią ministeriją su neblogai veikiančiomis eksporto ir verslo skatinimo agentūromis, tačiau viską sugadino. Jis įnešė stagnaciją, menkų partinių intrigėlių, o buvusios ambicijos išblėso, todėl nenuostabu, kad Lietuvos ūkis paskutiniais metais nusilpo ir teauga vos po porą procentų.
Algimanta Pabedinskienė akivaizdžiai pervertino savo galimybes. Griebė iš dangaus nukritusį šansą tapti ministre ir tiek, o rezultatai niekiniai. Niekiniai, tai reiškia, kad per tuos ketverius metus šalyje tūkstančiai prasigėrė, nusižudė, nuskurdo, pradėjo vartoti narkotikus, daugybė emigravo. Reiktų rodyti iniciatyvą sprendžiant šias problemas, o nebuvo daroma nieko. Ministrui neužtenka didėjant valstybės pajamoms didinti pensijas ir socialines išmokas, iš jo tikimasi lyderystės: socialinę atskirtį mažinančių įstatymų, naujų valdymo metodų ir ambicingo strateginio požiūrio.
Praėjo ketveri metai ir Lietuva vėl renka naują Seimą, bus sudaryta nauja Vyriausybė. Rinkėjams nelieka nieko kito, tik tikėtis, kad kitas Ministrų Kabinetas bus formuojamas atsakingiau ir bus galima pagirti daug daugiau vadovų. Ministrai ne tik ir atstovauja savo partijas ir bendražygius, bet dirba visai šaliai. Tai ne tik garbė, bet ir didelė atsakomybė.
