Prieš porą metų buvo galima pamanyti, kad šia valstybe buvo Graikija, teigia BBC ekonomikos redaktorė Stephanie Flanders. Politikai buvo įsitikinę, kad Graikijos išėjimas iš euro taptų visos zonos pabaiga. Išsaugoti eurą reiškė išlaikyti Graikiją sąjungoje.
Tačiau taip nebemąstoma. Pasak S. Flanders, dauguma yra įsitikinę, kad euras išgyvens, net jei kai kurie nenorėtų, kad taip būtų.
Šiuo metu ašine valstybe daug kas laiko Ispaniją. Dėl jos Europos Centrinis Bankas sukūrė Tiesioginių piniginių operacijų (Outright Monetary Transactions, OMT) mechanizmą, kad padėtų sumažinti šalių skolų riziką.
Bet ilgajame laikotarpyje vargu, ar didžiausias dėmesys bus skiriamas Ispanijai. Vis dėlto, rašo S. Flanders, ne Ispanija yra atsakinga už 57 proc. problematiškų valstybių skolos, tai Italija. O pavasarį ši šalis rinks naują ministrą pirmininką.
Davidas Roche ir Bobas McKee savo naujoje knygoje „Democrisis“ teigia, kad Italija gali sulaužyti užburtą ratą ir pašalinti dalį krizės:
„Italija atspindi daugiau nei pusę visų galimų euro zonos skolų krizės ekonominio užkrato formų... Jei rinkos tikės, kad Italiją įmanoma išgelbėti, galima gera išeitis, o užkratas pasuks atgalios.“
Todėl Italija gali tapti ašine valstybe: tai šalis, kurios ateitis gali nulemti visų kitų ateitį, mano S. Flanders.
Yra įprasta manyti, kad Vokietija laiko ateitį savo rankose, tačiau ašinė valstybė nebūtinai turi daugiausia galios ar pati yra didžiausia, aiškina BBC redaktorė ir teigia, kad tai labiau yra atraminis taškas, kuris padeda pasukti istorijos tėkmę į vieną ar kitą pusę.
„Yra viena didelė tautą, apie kurią vis daugiau girdžiu šnekant investuotojus ir politikos kaip apie ašinę Europos valstybę, tačiau tai ne Vokietija. Tai Prancūzija.“, - rašo S. Flanders.
Pasak jos, jei euro zona išgyvens, Prancūzija tikriausiai spręs, kokia bus euro zonos ateitis ir ar Vokietija bei jos žmonės su ja sutiks.
Prancūzijos ekonomikoje valstybė dominuoja dar labiau nei prieš trisdešimt metų, o vyriausybė išleidžia beveik 60 proc., ir yra linkusi pirma pakelti mokesčius, o tik po to kalbėti apie išlaidų karpymą.
Dauguma Prancūzijoje, įskaitant dešiniuosius, mano, kad tokia kombinacija yra tvari dėl Prancūzijos pasaulinio lygio gamintojų. Kai kuriuose sektoriuose jie yra nepralenkiami. Prancūzijos demografinė ateitis yra geresnė nei Vokietija arba Italija.
Tačiau Vokietijos kanclerės Angelos Merkel požiūris nėra toks pozityvūs. Kaip ir daugelio tarptautinių investuotojų, sako S. Flanders.
Dėl to rinkos stebėtojai ir nemažai Vokietijos pareigūnų labai didelį dėmesį skyrė praeitą savaitę vykusiai prezidento Francois Hollande’o konferencijai. Jie norėjo sužinoti, ar jis gali suderinti esmines ekonomikos reformas ir taupyti mažiau. Jei jam nepavyks, tada Vokietija žinos, kad griežta naujos Stabilumo ir augimo sutarties biudžeto aritmetika neveikia net Prancūzijoje, neminint net tokių šalių, kaip Ispanija, aiškina S. Flanders.
Dėl visų šių priežasčių, Prancūzijos socialistas prezidentas gali tapti tuo Europos politiku, kuris diktuos euro ateitį, ypač po kitais metais įvyksiančių Vokietijos rinkimų.
„Aišku, aš manau, kad euras tikriausiai išgyvens, - teigia S. Flanders. - Tačiau istorija gali nulemti, kad prezidentas F. Hollande‘as 2013 m. nuspręs, ar Europa turės minkštą, labiau pietietišką monetarinę sąjungą ar taupią vokišką, kuri numatyta naujoje fiskalinėje sutartyje.“
