Kaip pranešė Kauno apygardos prokuratūra, 45 metų V. Jakutis užpultas 14 valandą 25 minutės. Nuo kelių šūvių į galvą, krūtinę bei kitas kūno vietas vyriškis mirė vietoje.
Žudiko paleista kulka taip pat kliudė ir sužalojo tame pačiame automobilyje prie vairo sėdėjusį metais jaunesnį pastarojo brolį Gediminą Jakutį. Greitosios pagalbos automobiliu į Kauno medicinos universiteto klinikas skubiai nuvežtas vyriškis buvo operuotas. G. Jakutį iškart ėmėsi saugoti pareigūnai.
Apie šį nusikaltimą plačiai rašė kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ žurnalistai.
Šūviai pakirto prie namų
Šis gana akiplėšiškas nusikaltimas iš kitų išsiskyrė tuo, jog buvo įvykdytas vidury baltos dienos, gana judrioje miesto gatvėje, kai aplink buvo nemažai žmonių. Atlikęs juodą darbą žudikas peršoko tvorą ir nubėgo pakiemiais - greičiausiai Voveraičių gatvės link...
Netrukus tai, kas atsitiko, pamatė į kiemą išbėgusi žuvusiojo žmona. Būdama viduje moteris girdėjo šūvius, kurie jai pasirodė panašūs į dūžtantį stiklą... Tą akimirką ji tapo našle. Tėvo neteko 18-metė dukra bei paauglys sūnus.
Kuomet apie įvykį buvo pranešta miesto policijai, pareigūnai iškart ėmėsi skubių veiksmų bandydami surasti žudiką. Nors buvo užblokuota gatvė ir sustabdytas vienos pusės eismas, „šukuojama“ aplinkinė teritorija, nepavyko nei aptikti nusikaltėlio, nei rasti išmesto ginklo, kokių nors drabužių (pavyzdžiui, lietpalčio) ar kitų greičiausiai specialiai susikurto įvaizdžio detalių...
Kai kurių liudytojų teigimu, žudikas buvo maždaug 180 centimetrų ūgio...
Bendras verslas su vokiečiu
Valdo Jakučio verslas visada kėlė daug įtarimų ir mįslių. „Akistatos“ šaltinių teigimu, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, verslininkas kartu su tuometiniu Lietuvos lauko teniso federacijos prezidentu Andriumi Augūnu, Alpiu Pauliukevičiumi bei vokiečiu Andreasu Nimške įkūrė bendras firmas - lietuvių atstovaujamą „Torą“ ir vokiečio „Nintex“.
Pastarasis tuo metu gyveno su lietuvaite iš Šiaulių. Bendra šių firmų veikla buvo susijusi tiek su cigarečių prekyba, tiek su kontrabanda. A. Nimškė turėjo itin gerus ryšius su kai kuriais vokiečių kompanijos „Reemtsma“, gaminančios cigaretes „West“, „Davidoff“ bei „R1“, vadovybėje dirbusiais žmonėmis ir būtent per juos „Torai“ išrūpino galimybę turėti atstovo (dilerio) teises Lietuvoje.
Oficialiai į Lietuvą siunčiamų cigarečių kaina buvo gerokai mažesnė nei Vokietijoje ir tai skatino ieškoti būdų, kaip iš to pasipelnyti, tad praktiškai visos cigaretės grįždavo atgal į Vokietiją. Tokios operacijos šių firmų įkūrėjams krovė didžiulį pelną. Apie 1996 metus Lietuvoje pradėjus keistis situacijai, ėmus griežtėti muitinių darbui V. Jakutis su vietiniais partneriais nutarė įkurti dar vieną „placdarmą“ Kaliningrade.
Beje, tenka pripažinti, jog iš penkių bendros įmonės steigėjų keturi Rusijos piliečiai jau nužudyti. Gyvas liko tik vienas - Pavlovas. Teigiama, jog Kaliningrade V. Jakučio partneriu tapo prieštaringos reputacijos Rusijos verslininkas Anzoris Aksentjeva- Kikališvilis, siejamas su Rusijos mafija. Tiesa, likus kelioms savaitėms iki mirties interviu „Respublikai“ verslininkas kategoriškai tai paneigė, patikinęs, jog A. Aksentjevas-Kikališvilis nėra ir niekada nebuvo jo verslo partneris nei Lietuvoje, nei Kaliningrade.
Šiame name V. Jakutis turėjo įvairius alkoholinius gėrimus gaminančią akcinę bendrovę „Ikalto“. Maždaug apie 1998 metus V. Jakučio ir jo verslo partnerio vokiečio keliai išsiskyrė. Lietuvis verslininkas A. Nimškę kaltino iš bendro verslo pasisavinus kelis milijonus litų. Tiesa, prieš tai vokiečio pusėn perėjo A. Pauliukevičius, o A. Augūnas liko su V. Jakučiu.
Atsilygino automobiliu
Iki 1996 metų V. Jakutis itin dideliais mastais prekiavo alkoholiniais gėrimais, kuriuos nelegaliai gabendavo iš užsienio, o Lietuvoje, paskirstydamas po prekybos tinklus, juos legalizuodavo. Kaune kalbama, kad iki 1994 metų minėto verslininko „stogas“ (oficialiai - verslo partneris) dar buvo Sokolo (Algio Sakalausko) grupuotė.
Konkrečiai su pastaruoju dirbo Kęstutis Jurša (vėliau jis taip pat buvo nušautas). Per vieną operaciją, įvykdytą tuo metu, kai iš traukino furgonų į autofurgonus buvo perkraunama kontrabanda (alkoholiniai gėrimai), buvo sulaikyti keli „Sokolo“ gaujos nariai.
Pats A. Sakalauskas apie du mėnesius praleido už grotų - tiek laiko buvo suimtas. Kalbama, kad išėjus į laisvę V. Jakutis jam padovanojo juodos spalvos "Mercedes-Benz" markės automobilį su vokiškais numeriais. Su šia mašina Sokolas važinėjo iki 2003 metų. Tai lyg ir buvo kompensacija už tai, kad jis "dengė" V. Jakučio prekes ir pastarajam pavyko išslysti iš pareigūnų rankų.
Netikėtas dosnumas
Pagal vieną iš versijų A. Jakutį kurį laiką "kuravo", arba dengė, K. Jurša, nes pastarasis ir Remigijus Daškevičius buvo labai artimi draugai. Tačiau po kurio laiko Daškė sugebėjo pervilioti verslininką iš K. Juršos.
Tuo metu pinigai toliau „tekėjo upeliais“, judėjo milijoninės apyvartos. V. Jakutis pusiau legalizavo didesnę savo turto dalį. Pareigūnai turėjo tam tikrų įtarimų, tačiau nebuvo pagrindo jį sulaikyti ir pradėti rimtesnį tyrimą.
Nors spaudoje buvo skelbta, jog 1996 metų pradžioje G. Vagnoriaus prašymu „Lietuvos aidui“ V. Jakutis nepagailėjo 800 000 JAV dolerių, tačiau kiti šaltiniai teigia, kad per Kauno verslininką į šį „projektą“ buvo investuota per milijoną dolerių.
Įsteigė dar vieną alkoholio bendrovę
Prieš kelerius metus Kaune, Šančiuose, buvusiose „Metalo“ įmonės patalpose su partneriais V. Jakutis įsteigė alkoholio gamybos bendrovę „Italiana International“, kuri yra viena didžiausių putojančio vyno gamintojų Lietuvoje. Pernai bendrovė tikėjosi pasiekti 10-20 procentais didesnę apyvartą nei 2002 metais, kai ji buvo 17 milijonų litų.
Ši bendrovė 15 procentų gaminių eksportuoja į JAV, Didžiąją Britaniją, Izraelį, Vokietiją, Lenkiją, Latviją, Estiją ir Baltarusiją. Bendrovę „Italiana International“ valdo keturi fiziniai asmenys (du Lietuvos, po vieną JAV ir Lenkijos). V. Jakutis turėjo kontrolinį akcijų paketą.
V. Jakučio pavardė buvo minima Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymoje dėl galimų grėsmių valstybiniam saugumui ir Prezidentūros atstovų ryšių su įtartino reputacijos asmenimis, kurią parėjusių metų rudenį tyrė parlamentinė komisija.
Vienas iš minėtą skandalą tyrusių komisijos narių teigė, jog V. Jakutis domėjosi alkoholio bendrovių „Stumbras“ ir „Alita“ privatizavimu, per tarpininkus bandė sužinoti, kokią informaciją apie šių įmonių privatizavimą Prezidentūrai pateikė VSD.
Ieškojo kompromituojančios medžiagos
„Lietuvos ryto“ teigimu, VSD yra užfiksavęs, kad praėjusių metų vasarą bendrovės „Alita“ konsorciumui vadovavęs Vytautas Junevičius ir buvęs šalies vadovo visuomeninis konsultantas Valdas Sutkus pradėjo aktyvią kampaniją prieš konkurso laimėtoją Italijos verslininką L. Boską.
Bandyta paskleisti gandus, esą dvi didžiausios Lietuvos alkoholio bendrovės „Alita“ ir „Stumbras“ atiduodamos banditams. Praėjusių metų rugpjūtį VSD pareigūnai užfiksavo su prieštaringai vertinama Renate Smailyte ryšius palaikiusio V. Jakučio bandymus ieškoti kontaktų su V. Junevičiumi.
V. Jakučio bendrovė „Italiana International“ buvo pagrindinė su L. Boska siejamos bendrovės „Boslita ir Co“ konkurentė. Buvo teigiama, jog verslininkai turėjo tikslą iš „Alitos“ privatizavimo konkurso pašalinti Italijos verslininką. V. Jakutis, padedamas R. Smailytės, kuri iš Prezidentūros gaudavo žinių apie privatizavimą, ėmė kompromituoti konkurentus.
Beje, verslininko ir R. Smailytės ryšiai buvo gana glaudūs. Pernai rudenį šios apsukrios moters prašymu V. Jakutis tapo generaliniu renginio „Ford Supermodel 2002“, kurį organizavo L. Sadauskienė, rėmėju. Žinomos Kauno modelių agentūros savininkė bendravo su R. Smailyte, tad jos ir paprašė, kad renginį paremtų jos geras draugas. Beje, tuo metu kai kurie kauniečiai šį V. Jakučio žingsnį įvertino žodžiais "ir malonu, ir naudinga".
Šaudyta greičiausiai iš „Agram 2000“
Šiuo metu keliama daugybė versijų bandant įspėti kas ir dėl ko susidorojo su V. Jakučiu. Pirmiausia - kas į verslininką galėjo šaltakraujiškai paleisti šūvius vidury baltos dienos? Niekas neabejoja, kad tai samdomo žudiko darbas. Tokią išvadą galima daryti įvertinus tai, kad nebuvo „pribaigtas“ liudininkas.
Gana keista detalė yra ta, jog nebuvo rastas žudymo įrankis - šaunamasis ginklas, nes paprastai tokie žudikai jais greitai atsikrato. Be to, nerasta ir šaudymo metu vilkėtų drabužių ar kitų nusikaltėlio "įvaizdžio" detalių. Šiuo metu pareigūnai įtaria, jog verslininkas nušautas iš automatinio ginklo „Agram 2000“, iš kurio Lietuvoje jau buvo nužudytas ne vienas žmogus.
Šis ginklas gana lengvas, tinkamas šaudyti iš arti (5-10 metrų), trumpavamzdis, su prisukamu duslintuvu. „Agram 2000“ komplektuojami Pakistane ir dėl to yra abejotinos kokybės. Kai kurių šaltinių duomenimis, vienas ginklų prekeivis iš Domeikavos maždaug 1994 metais įvežė apie 50 šių ginklų. Tuo metu vienas „Agram 2000“ kainavo 1 500 JAV dolerių, dabar - apie 3 000.
Kuri versija arčiau tiesos?
Viena iš versijų galėtų būti tai, jog žmogžudystės užsakovas išlaukė momento, kuomet V. Jakutis prarado politikų paramą, ir tuo pasinaudojęs atliko juodą darbą. Taip pat labai didelė tikimybė, jog šis susidorojimas susijęs su „Boslita“. Juk nereikėtų pamiršti, kad pretendentas - italas, jis prarado daug pinigų, o, kaip jau buvo teigta, V. Jakutis daug prisidėjo, kad pastarasis būtų sukompromituotas kaip turėjęs ryšių su „daškiniais“, nes pats labai gerai žinojo apie situaciją su minėta grupuote „iš vidaus“.
Šiuo metu Italijos verslininkas per savo atstovus Vilniaus apygardos teismui pateikė naujų įrodymų, kad iš "Alitos" privatizavimo konkurso jis buvo pašalintas neteisėtai. L. Boska prašo atlyginti jam padarytą 2,5 milijono litų žalą.
Galima spėlioti toliau... Vieno verslininko nuomone, galbūt čia gali būti prikišta ir „daktarų“ ranka. „Prisijaukinę“ V. Jakutį, įtraukę jį į savo liūną, išsiaiškinę didžiulius jo verslo pinigų srautus ir apyvartą bei pamatę, jog jo valdyti ar kaip nors palenkti negalės, nutarė pašalinti ir pasisavinti jo turtą...
Tam tikra Kauno istorijos patirtis rodo, jog kuomet verslininkas pernelyg arti prisileidžia konkretų nusikaltėlį, labai dažnai praranda savo verslą, nes pastarąjį greitai perima būtent tas nusikalstamo pasaulio atstovas. Jeigu V. Jakutis būtų buvęs silpnesnis, galbūt taip būtų atsitikę ir su jo verslu...
Beje, dauguma Kauno verslininkų buvo priversti bendrauti su nusikalstamomis struktūromis. Tam tikra prasme „bukesni“, nedaug proto turintys nusikalstamo pasaulio atstovai paprastai pasiimdavo tai, ką jiems duodavo verslininkas, o rafinuotesni, gudresni patys imdavo brautis į pasirinko verslininko verslą. Iš tiesų tenka pakartoti jau žinomą dalyką, jog Kaune visi privatizavimo procesai (ypač padidinto pelningumo ir rizikos verslo sritys - alkoholis, tabakas) nevyksta be kriminalinio pasaulio priežiūros ir kontrolės...
Vienas žinomas Kauno verslininkas sakė negalintis per daug smerkti V. Jakučio, nes pastarasis savo verslą vykdė „laukinio kapitalizmo“ sąlygomis. Jis turėjo mokėti kyšius tiek teisėsaugos atstovams, tiek nusikaltėliams, su jais taikytis, visąlaik palaikyti gerus ryšius, demonstruoti, jog jam toks bendravimas priimtinas, netgi patinka... Tačiau, pašnekovo teigimu, verslininkas turėjo pagalvoti ir apie tai, kad toks kelias veda į niekur...
