Pastaruoju metu mūsų spaudoje ir viešojoje mintyje nesunku pajusti vis labiau įsigalinčią tendenciją nuvertinti ikikarinę Lietuvą kaip esą defektyvią, atsilikusią, nedemokratišką ir visai kitaip netobulą, lyginant su dabartinės Lietuvos pasiekimais.
Paaiškinti šią tendenciją nėra sudėtinga – Vilnius, pirmą kartą tapęs tikra moderniosios Lietuvos sostine (juk sovietiniu laikotarpiu jis buvo viso labo tik administracinis sovietinės Lietuvos centras), turi pagaliau sukurti savo naująją legendą, galutinai nustumdamas į paraštę Kauną.
Kad ir kaip būtų, vis labiau knieti paklausti, ar tikrai nūdienos Lietuva visais požiūriais taip jau stipriai pranoksta smetoninę Lietuvą. Kad dabartinėje Lietuvoje esama daugiau demokratijos ir politinio pliuralizmo – taip, dėl to tikrai abejoti netenka.
Kad ir kokia netobula bei deformuota būtų mūsų politinė sistema, aiškiai stokojanti tikrų politinių partijų (o ne socioekonominių valdžios ėmimo ir išlaikymo darinių), tikros savivaldos (o ne vietvaldos) ir tikros viešosios erdvės (o ne kapitalo, politinės galios ir įtakos klikų užsakomos propagandos ruporų), ji vis dėlto neabejotinai pranoksta ikikarinės Lietuvos politinio gyvenimo kokybę – ypač po 1926 m., kada šalyje buvo paleistas parlamentas, nustojo normaliai funkcionuoti politinės partijos ir įsigalėjo cenzūra.
Dabartinė Lietuva neabejotinai pranoksta ano meto Lietuvą savo bendruoju ekonomikos ir kultūros potencialu – visiškai kito lygio kultūrinės institucijos, nepalyginamai daugiau išsilavinusių žmonių, nepalyginamai daugiau nei tada parašoma knygų, pastatoma teatro spektaklių ir panašiai.
Tuo metu keletas reikšmingesnių filosofijos ir istorijos tekstų vertimų – Friedricho Nietzsche’s „Taip kalbėjo Zaratustra“, Fustelio de Coulanges’o „Senovės miestas“ ar dvitomė Hippolyte’o Taine’o „Meno filosofija“ atrodė dideli laimėjimai. O juk šiandien jie kelia šypseną vien pagalvojus apie vakarietiškų akademinių tekstų vertimo kiekybę ir kokybę dabartinėje Lietuvoje.
Pagaliau net nesvarstau tarptautinių santykių ir saugumo aspektų – tai jau ne tik nūdienos Lietuvos politikų nuopelnas, bet ir bendroji Europos būklė, kurios nė iš tolo negalima lyginti su ano meto situacija, kada ne tik Europa, bet ir visos liberalios bei demokratinės vertybės patyrė krachą. Tad kalbos apie ES ir NATO čia būtų tiesiog neadekvačios – pasaulis tiek pasikeitė, kad mums būtų nerimta prisiimti nuopelnus už fundamentalius jo pokyčius.
Ir vis dėlto manęs niekaip neapleidžia mintis, kad ano meto Lietuva kažkuo buvo gražesnė ir europietiškesnė už dabartinę. Gal čia kaltos la belle époque liekanos bei bendras to laikotarpio estetizmas, persmelkęs smetoninę Lietuvą – gražūs žmonės (sovietmečiu man stiprų įspūdį darė žmonių veidai ano meto nuotraukose, stipriai kontrastavę su sovietinės Lietuvos žmonių veidais), neabejotinas stiliaus pojūtis, įspūdingos mados, net ir visos Europos mastu puiki modernioji ikikarinio Kauno architektūra. Man ano meto Lietuva atrodo gerokai estetiškesnė ir elegantiškesnė už dabartinę.
Kad ir kaip būtų, aš puikiai suprantu, kad tai ne tik šalies, bet ir epochos stiliaus bei atmosferos problema. Tad gal kalbėkime dalykiškiau. Mūsų deformuotoje nomenklatūrinėje politikoje ir labai jau netobulame viešajame gyvenime, kaip minėta, demokratijos elementų vis dėlto esama, o tada jų būta tik nuo 1918 iki 1926 m.
Ir vis dėlto pilietinės visuomenės smetoninėje Lietuvoje buvo nepalyginami daugiau nei dabartinėje. Studentų korporacijos, kultūrinės draugijos, klubai, asociacijos – visas šitas tinklas buvo nepalyginamai stipresnis nei dabar ir todėl gerokai švelnino autoritarinės politikos daromą žalą. Dabartinę Lietuvą daug lengviau skaidyti į mases ir elitą nei anuometinę – paradoksalu, bet tai faktas.
Dabartinė Lietuva patiria gilią autoriteto krizę, dėl kurios tikro pasitikėjimo ir mandato kažką iš tikrųjų keisti politikoje bei kultūroje negauna niekas. Šalyje nėra nė vieno žmogaus, kuris bent potencialiai galėtų būti atpažintas kaip politikos ar akademinės sferos reformatorius. Mes net nepastebėjome, kaip mūsų akyse nustojo galiojusi reformatoriaus sąvoka – kas tik netingi kalba apie reformas, bet nėra nė žodžio apie reformatorius.
O juk reformatoriai gali atsirasti tik ten, kur moralinė, intelektualinė ir pilietinė lyderystė nėra tuščias garsas. Ikikarinėje Lietuvoje Stasys Šalkauskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Mykolas Römeris turėjo tokį autoritetą, koks dabartinėje Lietuvoje yra tiesiog neįmanomas. Iš dalies todėl, kad stipriai pakito intelektualų funkcijos ir jie tapo veikiau kritikais ir komentatoriais, o ne ištisų intelektualinių sąjūdžių kūrėjais, kaip būta tada.
Kita vertus, dabartinėje Lietuvoje, kurioje niekas neturi tikro autoriteto ir nėra iš tikrųjų gerbiamas (jei pagarbą suprasime ne kaip vienadienę ir situacijos padiktuotą retoriką ar jubiliejaus proga teikiamus ordinus bei premijas, o kaip rimtą reagavimą į atitinkamo lygio žmonių nuomones), inteligentija niekaip negali tikėtis išimties sau.
Bet bene įtikinamiausias man atrodo štai koks argumentas. Kad ir ką mes kalbėtume apie iš vyžų į frakus įšokusią ano meto Lietuvą, ji tapo kai kurių didelio formato europiečių šalimi – dalis jų šią šalį patys laisvai pasirinko.
Lietuvą pasirinko ir joje puikiai jautėsi šveicarai Josephas Ehretas (tapęs Juozu Eretu) ir Alfredas Sennas (garsus kalbininkas, amerikiečių istoriko Alfredo Ericho Senno tėvas), rusas Levas Karsavinas, iš Suomijos kilęs ir mažiausias keturias kultūras – Suomijos švedų, rusų, vokiečių ir lietuvių – savyje sujungęs Vosylius Sezemanas.
Ypač pabrėžčiau europinio masto mąstytojus – religinį filosofą ir kultūros istoriką Levą Karsaviną, atvykusį į Kauną iš Paryžiaus, ir filosofą Vosylių Sezemaną, pasirinkusį Kauną tuo metu, kada jam teko tobulintis ir dirbti Marburge. Tai dvi Lietuvos akademinio pasaulio viršūnės, kurių niekada nepranoko joks mūsų šalies humanitaras.
Abiejų būta aukščiausio rango akademikų, galėjusių tapti garsenybėmis bet kurioje Vakarų Europos šalyje. Abu priėmė 1922 m. įsteigto Lietuvos universiteto (1930 m. tapusio Vytauto Didžiojo universitetu) kvietimą tapti profesoriais. Abu tobulai išmoko lietuvių kalbą ir pavertė ją savo kūrybos kalba.
Abu buvo rusų kultūros žmonės, domėjęsi eurazijizmo srove rusų filosofijoje ir religinėje mintyje (tik šiukštu nepainioti jos su tuo pačiu terminu įvardijamais fašistiniais Aleksandro Dugino kliedesiais nūdienos Rusijoje). L. Karsavinas gavo kvietimą dirbti Oksfordo universitete, bet nusprendė likti VDU Kaune.
Galiausiai, abiejų likimas nepasigailėjo – po Antrojo pasaulinio karo abu jie buvo sovietinio režimo ištremti į Sibirą. Tik L. Karsavinas nebegrįžo iš ten, o V. Sezemanas išgyveno tremtį ir po jos dar gyveno bei dirbo Lietuvoje, skaitydamas paskaitas Vilniaus universitete ir tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute.
Kodėl aš taip akcentuoju šių žmonių likimus? Todėl, kad paprasčiausiai neįsivaizduoju dabartinėje Lietuvoje dirbančių tokio masto žmonių, lygiai kaip neįsivaizduoju sėkmingą karjerą čia darančių ir įsitvirtinančių europinio masto humanitarų užsieniečių. Šito tiesiog neleistų mūsų akademinė sistema, kuriai kriterijai ir kūrybiniai pasiekimai apskritai neegzistuoja, lyginant juos su ryšiais su politikais ir administracine įtaka.
Kita vertus, pasikeitė ir visa Europa. Tuo metu nedidelės ir savo ekonomine bei politine galia nepasižyminčios šalies kultūra dar galėjo turėti, Tomo Venclovos terminą pavartojant, gravitacinį lauką, kuris traukė ir rusus, ir vakarų europiečius. Šiandien tai sunkiai įsivaizduojama pasaulyje, kuriame tokios šalys kaip Lietuva tiesiog tiekia savo geriausios žmogiškosios medžiagos likučius ekonomiškai ir intelektualiai stipresnėms šalims.
Nesu nei fatalistas, nei pesimistas. Tikiu, kad dar galima atkurti Lietuvos patrauklumą kitų Europos kraštų kolegoms ir apskritai profesionalams. Žinoma, tam reikia proto, valios, ambicijos, pagarbos talentui ir mokslui, ambicijos bei pasišventimo. Sykiu ir gerokai pagarbesnio bei atidesnio žvilgsnio į ikikarinę Lietuvą, kuri iki šiol kelia nostalgiją ne tik praėjusiam laikotarpiui, bet ir stipriai apnykusiam, nors kažkada realiai egzistavusiam mūsų europietiškumui.
