Svarbu pažymėti ir tai, kad perėmus šių žemių kontrolę, kurdai savo rankose sukoncentravo apie trečdalį Irako naftos atsargų. Bagdadas referendumo rezultatų nepripažino ir pagrasino karine intervencija. Kurdai tampa dar vienu konflikto Artimuosiuose Rytuose židiniu, nes karine intervencija pagrasino ir Turkija. Kurdų sprendimą sveikino tokios šalys, kaip Izraelis ar Saudo Arabija.
Faktinę nepriklausomybę Irako kurdai įgijo 1991-aisiais
Po pirmojo pasaulinio karo teritorija, kurioje gyveno kurdai, buvo pasidalinta tarp Turkijos, Irako ir Sirijos. Irake autonominis kurdų rajonas pasirodė tik 1970-aisiais. Vėlesnį dešimtmetį Saddamas Huseinas vykdė kurdų rajonų arabizaciją. Prieš kurdus buvo naudojamas cheminis ginklas, šimtai tūkstančių buvo nuteisti myriop. 1991-aisiais Juntinių Tautų Saugumo Taryba kurdų rajonus Irako šiaurėje paskelbė saugumo zona, taip faktiškai atėmusi ją iš Bagdado jurisdikcijos. Nuvertus S. Husseiną Irako Kurdistanas de jure grįžo į Bagdado kontrolę: kurdams trūko politinių ir finansinių resursų skelbti nepriklausomybę. Maža to, jie norėjo gauti ne tik autonomijos, tačiau ir Irako kontroliuojamą teritoriją, kurią laikė sava. Visą praėjusio amžiaus pabaigą abi konfliktuojančios pusės bevaisiai ieškojo kompromiso išspręsti šį klausimą.
Ginčas dėl naftos
Paskutinis ir ryškiausias konfliktas tarp Bagdado ir Erbilio kilo dėl pajamų už naftą. Kurdai Bagdadui perpumpuodavo ne mažiau nei 250 tūkst. barelių naftos per perą, į tai mainais gaudami 17 proc. Irako biudžeto. 2014-aisiais Bagdadas pareikalavo duoti daugiau naftos, o kai taip neįvyko, sumažino finansavimą. Be to, Bagdadas apkaltino kurdus apeinant „centrinę valdžia“ ir tiesiogiai pardavinėjant produkciją užsienio šalims. Kurdams priklauso apie trečdalį visų Irako atsargų.
Nuo atviro karo abi puses „išgelbėjo“ „Islamo valstybės“ atsiradimas
2014-ųjų vasarą teroristai užėmė teritoriją aplink Mosulą ir priartėjo prie Kirkuko. Kovoje su ISIS kurdų kariniai daliniai pasirodė daug efektyvesni už Irako kariuomenę. Tuo pačiu jie užsėmė ir visas ginčytinas teritorijas, visų pirma ir patį Kirkuką. Šią poziciją jie nusprendė panaudoti ir nepriklausomybės klausom sprendimui – kai tik Irako šiaurėje nuslopo karo veiksmai, buvo paskelbtas referendumas, įskaitant ir tose pačiose ginčytinose teritorijose.
Kaimyninių valstybių reakcija
Kurdai po šio referendumo tikėjosi įgauti dar vieną poveikio Bagdadui būdą, tačiau pastarasis tuomet išvis atsisakė eiti į dialogą. Maža to, Bagdade neatmeta karinio šio klausimo sprendimo būdo. Turkija prigrasino ekonominėmis sankcijomis, įskaitant naftotiekio uždarymu, kuriais kurdų nafta yra eksportuojama į Vakarus. Iranas, Turkija ir Irakas pradėjo karines pratybas netoli kurdų teritorijų. Prieš referendumą pasisakė ir Damaskas, tačiau sirams netrūksta ir savų problemų, kad atvirai kištųsi į įvykius kaimyninėje šalyje.
Didžiųjų valstybių svarba
Irako kurdų nepriklausomybė gali tapti Irako griūties pradžia, o taip pat pavojingu precedentu Sirijai, Iranui ir Turkijai, kur įsikūrusios didelės kurdų diasporos. Matant, kad Bagdadas atsisako aptarinėti referendumo baigtį, tolimesni veiksmai tikėtina priklausys nuo išorinių žaidėjų. JAV ir ES iš paskutiniųjų stengėsi sulaikyti kurdus nuo referendumo pravedimo, baiminantis, kad tai blogai atsilieps kovai su ISIS. Rusijoje taip pat suvokia Irako griūties pasekmes, tačiau atvirai kritikuoti referendumą Maskva nesiėmė. Rusija turi didelių verslo interesų tiek kurdų kontroliuojamoje Irako teritorijoje, tiek ir visame Irake, todėl pyktis nė su vienais nenori.
