Paulius Čižinauskas, vienas iš penkių „cezario grupės“ aktorių, nedaugžodžiauja. Ramiai, apgalvodamas kiekvieną žodį, jis pasakoja apie savo aistrą prancūzų kinui, svarsto, kokį vaidmenį norėtų suvaidinti, sakosi nenorįs gyvenime būti įspraustas į kokius nors rėmus.
Kodėl pasirinkote aktoriaus profesiją?
Iš pradžių studijavau žurnalistiką. Mokiausi dvejus metus, tačiau apsispręsti, kuo noriu būti, padėjo pamatyti geri spektakliai. Didžiausią įspūdį paliko Nekrošius. Stebėdamas scenoje vaidinančius aktorius pagalvojau, kad galbūt toks galėtų būti ir mano profesinis kelias. Juo labiau kad mane domino įvairios veiklos ir menai, o aktorystė jungia keletą. Scenoje tu gali ir kalbėti, ir muzikuoti, ir judėti. Norėdamas būti aktoriumi turi domėtis įvairiais menais, kad jungdamas juos galėtum išreikšti save.
Ar aktoriaus ir žurnalisto profesijos turi ką nors bendra?
Žurnalistas yra tas, kuris kalba apie kitus žmones arba kalbasi su jais. Aktorius - tas, kuris transliuoja kitų žmonių gyvenimus. Ir vieną, ir kitą galima būtų pavadinti savotišku mediumu.
Ką Jums reiškia teatras?
Tai mano mėgstama sritis, kur aš norėčiau ir toliau dirbti, būdas bendrauti su žiūrovais. Kai spektaklio kūrėjai pasakoja istoriją ar vaidina spektaklį, jie mezga kontaktą su publika, kuri išgyvena tai, ką mato scenoje. Galima sakyti, kad tai yra tam tikra bendravimo per meną forma.
Kokie teatre sukurti vaidmenys Jums buvo įsimintiniausi?
Negalėčiau išskirti kurio nors vieno. Mano manymu, aktorius turi būti labiau suinteresuotas ne konkrečiu vaidmeniu, jo svarbumu ar dydžiu, o bendru spektaklio kūrimu. Aktoriui, kaip ir režisieriui, svarbesnė turi būti spektaklio visuma. Žinoma, atskiras vaidmuo irgi svarbu, tačiau tik kaip visumos dalis.
O kuris vaidmuo Jums artimiausias ar panašiausias į Jus?
Nelabai galėčiau atsakyti, koks aš pats esu. Vaidmenų kūrimas - tai kartu ir savęs kūrimas. Nenorėčiau gyvenime būti apibrėžtas ar įrėmintas asmuo. Galbūt dar ir dėl to pasirinkau aktorystę, nes galiu prisiliesti prie tokių žmonių, prie kurių negalėčiau prisiliesti būdamas kitos profesijos. O kuriami personažai vienaip ar kitaip palieka pėdsakus: kalboje, mimikoje ar gestuose. Tačiau reikia atsikratyti tų įaugusių personažų manierų ir būti tarsi tuščiu indu, į kurį gali įpilti vis kitą turinį.
Kai gaunate naują vaidmenį, kaip nusprendžiate, koks jis turi būti?
Tikrasis personažas gimsta scenoje, jau repetuojant. Dalį jo savybių pasiūlo režisierius, dalį pats sugalvoji ar kolegos pasiūlo. Taip ir sudėlioji personažą it kokią mozaiką. Kartais net per premjerą dar ne visada tiksliai žinau, ką turiu suvaidinti. Tik intuityviai jaučiu, į ką turėčiau eiti. Manau, kad režisierius taip daro sąmoningai. Sąmoningai nepaaiškina nuo A iki Z, koks turi būti tavo personažas. Tik duoda punktyrą, kurį pats turi sujungti.
Jums ir kine teko vaidinti. Kuo skiriasi darbas kine nuo darbo teatre?
Kine turi daugiau laiko, ilgiau būni už kadro, lauki savo filmavimo akimirkos. Ten visada būna keli dubliai, kurie padeda režisieriui išsirinkti geriausią variantą. O teatre - kaip sugebėsi suvaidinti tą vakarą, taip ir bus. Tik vienas dublis. Skirtumas dar toks, kad kine nėra teatrinių priemonių, kuriomis naudodamasis gali atskleisti personažą. Čia daugiau lemia šviesa, grimas ir susikaupimas bei visagalis montažas. Negali teatrališkai vaidinti kine, nes kadre atrodysi nenatūraliai. Kameros akis pastebi kiekvieną smulkmeną, kiekvieną pamelavimą ar pavaidinimą „pro šalį“.
Kaip vertinate Lietuvos kino situaciją?
Priklauso nuo to, su kuo lyginsi. Vienas režisierius man visai neseniai patarė procentais palyginti Lietuvos ir Vokietijos kino situaciją. Skaičiuojant procentais, tiek gerų filmų, kiek mes, vokiečiai nesukuria. Ir dėl to lietuviams nėra ko bijoti ar bėdotis. Mes turim puikų režisierių Šarūną Bartą, tokio neturi daugelis šalių. Nereikia norėti, kad lietuviai darytų veiksmo filmus ar kurtų pramoginį kiną. Tegul tai daro Holivudas, o lietuviai tegul kuria autorinius filmus, kurie būtų įdomūs dėl režisieriaus kūrybinės individualybės.
Kokie aktoriaus profesijos privalumai, kokie trūkumai?
Nereikia kas rytą keltis tuo pačiu metu ir penkias dienas per savaitę eiti į darbą. Žinoma, prieš premjerą rutinos neišvengsi, daug laiko tenka repetuoti, reikia daug kantrybės. O trūkumų negaliu išskirti. Aišku, jei aktorius turi mažai spektaklių, mažiau veiklos, tai ir jo piniginė plonesnė.
Ar yra konkretus personažas, kurį norėtumėte suvaidinti?
Taip, Samuelio Becketto pjesėje „Belaukiant Godo“ yra toks Lakis. Jis toks nenuspėjamas, neaišku, su kuo jį būtų galima tapatinti: ar su žmogum, ar su gyvūnu. Būtent dėl tokio nekonkretumo, neapibrėžtumo aš ir norėčiau jį suvaidinti. Gal tada man pavyktų išsiaiškinti, koks iš tikrųjų yra šis personažas.
Kokie artimiausi planai?
Kuriame naują vaidinimą „Miego namai“ pagal Cezario Graužinio parašytą tekstą. Jau parodėme eskizą, pavasarį turėtume padaryti išbaigtą scenos kūrinį. To dabar ir laukiu.
Kalbėjosi Agnė Taurinskaitė
