Ežiai gyvena visur, juos dažnai galime sutikti mums netikėtose vietose – miestuose, aktyviose ūkinėse teritorijose. Jų gausu prie mūsų namų, soduose ir kiemuose. Čia juos vilioja maisto gausa ir slėptuvės, kuriose galima praleisti dieną, vesti jauniklius, o kai kuriose – ir žiemoti.
Kai kada ežių buveinės įrengiamos ir tokiose vietose, kur jie negali būti ramūs. Daržinėse, sandėliuose likę žiemoti ežiai žiemos viduryje gali būti pažadinti. Toks jų pažadinimas tolygus žūčiai, nes aktyviai judantys gyvūnai eikvoja jiems labai brangią energiją ir praranda galimybę vėl užmigti iki pavasario.
Ežiams galima įrengti ne tik slėptuves, bet ir saugias, patogias žiemavietes, namus. Tokiam statiniui parenkama nuošali kiemo vieta – po gyvatvore, serbentų krūmais, senais medžiais, prie tvoros ar seno pastato sienos. Reikia numatyti, kad ji gyvūnams būtų patraukli daugelį metų: rami, niekieno netikrinama, aplinka nekeičiama. Žema vieta netinka, kad į ežio slėptuvę netekėtų vanduo, ypač pavasariop, per žiemos atlydžius.
Pasirinktoje vietoje iškasama apie 15–20 cm gylio ir apie 30 cm pločio duobutė. Ji negrindžiama, išklojama šienu, nukritusiais lapais. Namelio sienos daromos iš plytų ar akmenų. Namelio aukštis viduje – apie 20 cm, stogas daromas iš plokščio akmens, plokštės, lentos ir pridengiamas velėna. Anga į namelį – apie 15 cm skersmens.
Namelio tikrai nereikia tikrinti. Nenustebkime, kad ežiai jame neapsigyvens šiemet. Tai gali įvykti kitąmet – vasarą ar rudenį.
