Europos Sąjungos (ES) plėtra laikoma pozityviu dalyku kuriant žemyne gerovę ir taiką, tačiau daugelio šalių kandidačių ateitis tebėra pernelyg neaiški.
Žvelgiant atgal, istorinė ES plėtra 2004 metų gegužę nebuvo joks stebuklas, o viena pakiliausių akimirkų Europos istorijoje. ES padėjo 8 buvusioms komunistinėms Vidurio Europos šalims pereiti prie liberalios demokratijos, paveikė jų politinę kultūrą ir prisidėjo prie ekonominių pokyčių. Išsiplėtusi Europa tapo tik stipresnė. Tačiau nuo to laiko ES plėtra vis labiau atskleidžia Europos paralyžių. Praėjus vos metams nuo išsiplėtimo į Rytus referendumai Prancūzijoje ir Olandijoje atmetė Konstitucinę sutartį, kuri būtų leidusi reformuoti ES institucijas. Šie balsavimai parodė vis didėjantį nepasitenkinimą bendru Europos kursu ir abuojumą priimti vis naujus narius. Dar labiau prancūzus išgasdino garsusis "lenkų santechnikas" - naujasis įsivaizduojamas ES pilietis, kuris įsiveržė į galų darbo rinką su savo veržlėmis ir atsuktuvais.
2007 metų sausį ES šiaip ne taip tęsėjo pažadą priimti Bulgariją ir Rumuniją. Kad numaldytų šių šalių baimę likti už borto, Briuselis nustatė jų priėmimo datą neatsižvelgdamas į vidaus reformų sėkmę. Administracinės ir teisinės sistemos reformos šiose Balkanų šalyse nuo to laiko tik sulėtėjo, užsakytos žmogžudystės ir korupcija aukščiausiu lygiu jose išliko norma.
Dėl kitų Balkanų šalių ES tik nepaliaujamai kartoja, kad joms kelias į Europą atviras. Tačiau didžioji dalis regiono tebėra politiškai nesaugi, o Briuselis mėgina pritaikyti savo griežtus kriterijus prie esamos padėties. Balkanų gyventojai nėra tikri, kada ir ar jie pateks į ES.
Europa taip pat iš dalies įšaldė stojimo derybas su Turkija kone tą pačią akimirką, kai jos prasidėjo. Ji taip pasielgė dėl Turkijos nenoro įsileisti į savo uostus laivus iš Kipro. Tačiau akivaizdu, jog tikroji priežastis - Turkijos dydis, musulmonai gyventojai ir geografinė padėtis. Didžiausia problema ta, kad Ankara nepateisino lūkesčių dėl sparčių reformų, o Europa prarado pasitikėjimą.
Visa tai atskleidžia skirtingus Europos negalavimo aspektus. ES institucijos, sukurtos prieš pusę šimtmečio, prisitaikė vis daugiau šalių prisijungiant prie Bendrijos, tačiau turi būti iš esmės reformuotos, kad galėtų deramai veikti narių skaičiui artėjant prie 30. Jei airiai pritars Lisabonos sutarčiai, tai įgyvendinti bus lengviau, tačiau keleri metai negrįžtamai prarasti.
Tikėtasi, kad ES plėtra sukurs įvairesnę Europą. Tačiau Vakarų Europoje parama tolesnei plėtrai labai menka, net tokiose tradiciškai už ją pasisakančiose šalyse kaip Didžioji Britanija ir Italija. Šiemet nusiritus finansinio nestabilumo bangai politikai iš naujųjų narių perspėjo, kad gali nusileisti nauja geležinė uždanga. Ekonominiai ir socialiniai skirtumai tik dar labiau atskyrė šalis, o ne sukūrė taip lauktą įvairovę.
Per pastaruosius penkerius metus tapo aišku, kad ES plėtros politika nėra tvari. Nors plėtra paprastai vadinama didžiausiu Europos užsienio politikos laimėjimu, šalių viena po kitos priėmimas vargu ar apskritai vadintinas užsienio politika. Svarbiausias klausimas ne tas, ar ES dar kartą bus pasirengusi plėstis, o tas, ties kur ji turėtų sustoti.
Turint galvoje, kad norinčiųjų yra gana daug, priimti tvirtą sprendimą šiuo kalusimu nėra lengva. Plėtra yra galinga priemonė kurti gerovę ir taiką visame žemyne, tačiau kol kas ji tik skandina ES, nes tapo savaiminiu tikslu.
