Šaltiniai svarbūs ne vien kaip kraštovaizdžio puošmena, jie lankomi ir dėl gėlo bei sveikatą tausojančio vandens.
Šaltiniai, anksčiau iš giluminių žemės sluoksnių trykšdavę fontanais, Lietuvoje vis dar pulsuoja, tačiau po melioracijos dalis šaltiniuotų vietų užpelkėjo ir nebe tokios vandens gausios verdenės imtos vertinti kaip gamtos paminklai. Ankstesnių kartų tikėta, kad šaltinio vanduo esti ypatingas, turi gyduolišką poveikį. Taigi švarus vanduo naudotas ne tik maistui gaminti ir troškuliui malšinti, bet ir sveikti radikulitui užklupus, regėjimui nusilpus, skrandžiui ar inkstams streikuojant.
Gyvos naudojimo tradicijos
Kaip apibrėžia Vytautas Juodkazis, pirmojo lietuviško enciklopedinio hidrogeologijos terminų žodyno autorius, šaltinis – tai požeminio vandens sutelkta savaiminė ištaka į žemės paviršių arba po vandeniu. Versmės būna kylančios ir krintančios, nuolatinės, sezoninės ir laikinosios, gėlosios ir mineralinės, karštosios ir šaltosios. Ne visi išvardyti šaltiniai Lietuvoje aptinkami. Kaip aiškina gamtininkas Almantas Kulbis, pas mus nėra karštųjų versmių, ne itin daug ir mineralinių šaltinių, kai kurie iš jų nunykę. Mineralizuotos dažnai būna senesnių geologinių sluoksnių versmės, litre vandens galima rasti net iki penkių miligramų mineralinių druskų. Tokių šaltinių vanduo sūrokas, juos nesunku pažinti paragavus vandens.
Vanduo mineralizuojasi susidurdamas su tirpių uolienų, priklausančių įvairiems geologiniams laikotarpiams, klodais. „Yra ir kitokios mineralizacijos šaltinių. Štai Smardonės šaltinis prie Likėnų, be kitų medžiagų, turi ir kvapą suteikiančių laisvų sieros vandenilio dujų, – iškalbingą verdenės pavadinimą iššifravo A. Kulbis. – Tačiau šiuo metu mineralinės versmės tiesiogiai naudojamos nedaug, pramoniniu būdu gaminamas lietuviškas mineralinis vanduo išgaunamas iš gręžinių. Garsiausi Druskininkų, Birštono, Stakliškių, Likėnų šaltiniai. Čia įkurti kurortai, mineralinės versmės turi ilgas naudojimo ir tyrinėjimo tradicijas.“
Vandens kokybės tyrimų rezultatai neginčytų senųjų tikėjimų, esą šaltinio vanduo suteikiantis sveikatos: dalies šaltinių vanduo yra minkštas, turintis žmogaus organizmui naudingų mikroelementų ir rekomenduotinas vartoti buityje.Citata
Anot jo, senovėje manyta, jog šaltiniai trykšta todėl, kad po žeme teka upės, vandenynų ir jūrų tęsiniai, o visa žemė plaukioja ant po žeme pasislėpusio vandenyno, vietomis ištrykštančio į paviršių. Tik vėliau sužinota, kad požeminis vandens sluoksnis iš tiesų yra, bet ne lietus ir jūros jį sukūrė. O šaltinių aptikta net jūrų ir vandenynų dugne.
Pelkėti ir takūs
Pasvalietė Rūta, kurios seneliai gyvena Druskininkų rajone, kiekvieną vasarą traukia į Dzūkiją ir sodyboje praleidžia bent kelias dienas. „Miške teka toks upeliukas, apie jį mums pasakė kaimynai ir močiutė. Vietiniai gyventojai jau žino. Vien tiktai tą vandenį ir naudojame – iš šulinio gerti neįmanoma, gali apsinuodyti. O iš šaltinio vežamės tikrai dideliais kiekiais: valgiui ruošti, gerti, arbatą virti“, – apie kasmetį versmės lankymą pasakojo Rūta. Apie teigiamą vandens poveikį sveikatai ji sako nieko negirdėjusi, tačiau pakeliui į sodybą miške rasto šaltinio neaplenkia, semia upeliuko vandenį litrais. Žingsniu peržengiamas šaltinis patogus prieiti – įrengti laiptukai rodo, jog ir vietinių jis dažnai lankomas. „Daug kas sustoja, „pūslėm“ vežasi“, – sako Rūta, patvirtindama, kad vanduo skanus ir šaltas net karščiausiomis dienomis.
Jei močiutė neparodė, o versmės šaltumą vis tiek pajusti norisi, gamtininkas A. Kulbis siūlo jų ieškoti keliaujant upių slėniais, daubomis smarkiai raižytame reljefe, ieškant griovose, nuošliaužiniuose šlaituose, užpelkėjusiose šlaitų dalyse. Šaltiniai trykšta ten, kur upių slėniai, ežerų duburiai, kiti reljefo pažemėjimai siejasi su skirtingomis savybėmis pasižyminčiomis uolienomis bei vandeningais sluoksniais.
Didžiausi Lietuvos šaltiniai per sekundę ištekina ne daugiau kaip dešimt litrų, o daugelyje nedidelių šaltinių per sekundę nuteka trys litrai vandens. Mokslininkai šaltinius skirsto į tris grupes: reokreninius, limnokreninius ir helokreninius. Pastarieji formuoja pelkėtą ir šaltiniuotą plotą, kuris susidaro nuo daugelio požeminių vandens tėkmių. Čia vanduo gali ilgai užsistovėti. Limnokreniniai šaltiniai yra tie, kurie vandenį tekina sudarydami nedidelį duburį. Duburyje vanduo užsilaiko, telkšo mažu ežerėliu – jis kartais pavadinamas akimi, o vandens perteklius nuteka mažu upeliu. Nuo kalvų šlaitų į vandens telkinius skubančios versmės priskiriamos prie reokreninių.
Vanduo tarsi vaistas
Ritualinę šaltinio reikšmę žmonių gyvenime galima suprasti žinant platesnį jų naudojimą. „Kai kur šaltiniai laikomi šventais, stebuklingais, juose per Velykas reikėdavo nusiprausti, per Jonines juos vainikuodavo vainikais. Tai konkretūs šaltiniai Lietuvoje, aš po truputį apie juos renku medžiagą“, – sako etnologas Libertas Klimka, vardijantis iš žmonių išgirstus gydančių šaltinių vardus.
Vietiniai eina gydytis prie tokių nuo seno garsėjančių versmių, kaip, pavyzdžiui, Eršketynės miške, netoliese prie jūros, arba Kurkulės šaltinio Utenos rajone, Vyžūnuose, nuo seno žinomo Švento Jono šaltinėlio prie Seredžiaus.
„Žmonės ten ir koplytėles stato, kryžius, tokių šaltinių yra nemažai. Prie kai kurių, pavyzdžiui, Skudutiškyje, net pamaldos vyksta. Šis šaltinėlis yra apreiškimo vieta, čia stovi koplytėlė, žmonės gausiai lankosi, – pasakojo profesorius. – Labai dažnai gydo akis, sako, nuo šaltinio vandens protingesni tampa, taip pat skrandžio ligas vandeniu gydo. Kartu su Farmacijos muziejumi buvome sumąstę net tokį projektą: jie ištirtų cheminę sudėtį, o aš – žmonių tikėjimus ir palygintume. Sunku pasakyti, ką parodytų cheminė analizė – ar tai mineraliniai vandenys, gal su kokiais jonais. Žmonės nuo seno apie tokius šaltinius žino, naudoja net kaip šventintą vandenį. Lietuvoje yra ir tokių stebuklingų dalykų.“
Siekdami išgydyti negalavimus žmonės geria vandenį iš versmės arba juo plauna akis, kartais ir namo parsiveža.
Glaudžia ledynmečio rūšį
Didžiausi pagal užimamą plotą ir treti pagal ištrykštančio požeminio vandens kiekį Lietuvoje yra Svilės šaltiniai, pavadinimą gavę nuo šalia esančio kaimo. Vietovardis siejamas su žodžiu svilti, todėl manoma, kad kažkada apylinkėse būta sudegusio miško ar gyvenvietės. Netoli šaltinių yra Svilės kryžių kryžkelė, kurią žmonės vadina šventa vieta. Tarp Svilės upelio ir vandens malūno galima pamatyti XIX a. statyto Ventos–Dubysos perkaso šliuzo liekanas. Visa tai Svilę, kitaip dar vadinamą Spaudžių verdene, daro Kurtuvėnų regioninio parko pasididžiavimu.
„Daugiau kaip šimtas šaltinio akių ištekina maždaug 350 metrų ilgio šaltavandenį Svilės upelį, įtekantį į Ventos–Dubysos kanalą. Šaltiniuotose upelio pakrantėse randama retų rūšių žiedinių augalų bei dumblių. Birželį čia pražysta lietuviškosios orchidėjos – gegūnės, – pasakojo vyriausiasis specialistas kraštotvarkininkas Darius Ramančionis. – Apie Svilės šaltinių „akis“ pasakojama sena legenda: šaltinių vietoje stovėjo dvaras, kurį valdė žiaurus ponas. Kartą viena senutė poną prakeikė, ir šis su visu dvaru nugarmėjęs po žeme. Jis vis dar bando išsikapstyti, todėl vanduo kunkuliuoja...“
Dabar kunkuliavimo jau maža belikę – šaltinio pulsas ne didesnis kaip trys centimetrai. Tačiau jie išlikę ypač švarūs. Kaip pasakojo Kurtuvėnų parko darbuotojas, Ventos–Dubysos senslėnyje trykštantys Svilės šaltiniai susiformavo prieš 15–16 tūkst. metų. Ant šaltinio akmenų profesorius Ričardas Kazlauskas yra aptikęs ledynmečio reliktinių vabzdžių. Arktinės apsiuvos lervos ypač jautrios cheminiam užterštumui, jų nebuvo rasta jokioje kitoje Lietuvos vietoje.
1,8 ha plote verdantys Svilės šaltiniai prieš septynerius metus įrašyti į Europos Sąjungos buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą.
Mokslininkų patvirtinta
Žemaitijos nacionaliniame parke lankytojams lengvai prieinamas Pilelio šaltinis, Sirbaičiuose teka Godulių, Vengalio, Plokštinės rezervate – Koiskalnio, Plokščių versmės. Jų vandens temperatūra ištisus metus būna 5–8 laipsniai, todėl vasarą jie tikrai šalti, o žiemą niekada neužšąla.
Žemaitijos nacionaliniame parke, taip pat Aukštadvario regioniniame parke darbavosi Lietuvos geologijos tarnyba, hidrogeologai tyrė versmių susidarymo geologines ir hidrogeologines sąlygas, fizinius vandens parametrus ir cheminę sudėtį. Šiose teritorijose šaltinių sąrašai jau sudaryti, o visas Lietuvos šaltinių sąvadas dar rengiamas.
Aukštadvaryje tirta 16 žinomų, šiandien tradiciškai naudojamų Verknės ir Strėvos aukštupių šaltinių. Ten išskirtiniausias – Spindžiaus miške esantis Šaltinių kalnelis, iš jo versmės veržiasi į visas puses. Žmonės linkę sureikšminti šaltinius, nutekančius į rytus ar pietus, tradiciškai tokios verdenės vanduo laikomas šventu.
Vandens kokybės tyrimų rezultatai neginčytų senųjų tikėjimų, esą šaltinio vanduo suteikiantis sveikatos: dalies šaltinių vanduo yra minkštas, turintis žmogaus organizmui naudingų mikroelementų ir rekomenduotinas vartoti buityje.
Lina Rumbutytė
"Miškai"
