Nusifilmavusi keliose dešimtyse filmų, dirbusi su režisieriumi Ingmaru Bergmanu, sukūrusi garsių vaidmenų teatro scenoje aktorė Lena Endre pagaliau rado laiko atvykti ir į Lietuvą. Iš Švedijos atkeliavusi garsenybė Šiaurės šalių kino forume „Scanorama“ pristatė 2008 m. filmą „Dangaus širdis“, kuriame sukūrė vieną pagrindinių vaidmenų.
Ar santuoka tikrai reikalinga?
Jauno režisieriaus Simono Staho filme pasakojama dviejų šeimų istoriją. Tai būtų paprasčiausias apibūdinimas kankinančioms dvasinėms žmonių meilės, ateities, gyvenimo dviese, santuokos prasmės suvokimo paieškoms, rašo „Respublika“.
„Filme santuoka atsiduria po mikroskopu. Ar įmanoma moteriai ir vyrui visą gyvenimą kartu išgyventi santuokoje? Vienas mano draugas pasakė, kad prieš šimtą metų buvo gerai, nes žmonės gyveno vidutiniškai 50 metų. Bet dabar gyvename ilgai ir būname su žmogumi daug metų, todėl išsiskiriame ir dar kartą tuokiamės. Taip pat filme klausiama, ar ilgai išgyvenę kartu tikrai pažįstame kitą žmogų“, - prieš filmo premjerą Vilniuje kalbėjo L. Endre.
O po filmo žiūrovai apibėrė aktorę klausimais apie jos pačios patirtį, apie santuokos bažnyčioje prasmę. „Aš dukart ištekėjau. Ir dukart išsiskyriau. Tada susituokiau bažnyčioje ir iki šiol esu ištekėjusi. Bet vis dar netikių Dievu. Režisierius klausia, ar visa tai aktualu šiandien? Ar tikrai reikia tokios santuokos? 1970-aisais gyvenau bendruomenėje. Aplink buvo daug suaugusiųjų, zujo vaikai. Ar šeima yra gyvenimo kelias? Manau, kad režisierius tuo abejoja“, - kalbėjo L. Endre.
Universalios problemos
Aktorė skyrė kelias minutes „Respublikos“ skaitytojams. Atsakinėdama moteris kartais bėrė žodžius vieną po kito, kartais susimąsčiusi žiūrėdavo tolyn, lėtai ir tyliai sudėliodavo mintį, o atsakymo pabaigoje nusijuokdavo. Išties – kur yra žmogaus nuoširdumo ribos?
- Daug keliaujate po festivalius. Žmonėms smalsu jus pamatyti, pabendrauti, bet ar jūs ko nors gaunate iš šių kelionių?
- Aš čia tam, kad reklamuočiau filmą. Kitu atveju nekeliaučiau. Turiu šeimą. Kita vertus įdomu keliauti po skirtingas šalis, pamatyti kaip žmonės kitose šalyse žiūri į tuos pačius dalykus. Filmas labai švediškas. Tad gal tik švedai jį gali suprasti? Bet taip gražu, kad kai susitinki žmones kitose šalyse ir išgirsti jų nuomones, pamatai, jog tai universalios problemos.
- Kaip manote, ar skirtingose pasaulio šalyse žmonėms kyla panašios mintys apie santuoką, apie meilę? Gal vis dėlto egzistuoja dalykai, kurie yra ne visiems suprantami?
- Manau, kad šios problemos visiškai universalios. Visi įsimylime ir seksualiai, ir intelektualiai. Meilė yra tai, kas užima visą žmonių gyvenimą.
Lepi visuomenė
- Ar esate patyrusi problemų, apie kurias kalbama filme?
- Žinoma. Manau, visi gyvenantys Vakarų pasaulyje, turime taip mažai laiko ir taip daug privalome per jį padaryti. Bėgame nuo gyvenimo. Labai sunku kontroliuoti savo laiką ir gyvenimą. Nes mes turime... O gal tiesiog galvojame, kad turime padaryti tiek daug dalykų. Juk kai kuriose pasaulio dalyse žmonės turi labai stengtis vien tam, kad išgyventų. O Švedijoje esame labai išlepę. Žmonės turi namus, automobilius, karjeras ir viską. Bet kyla klausimas, ar turime gyvenimą.
- Ar visuomet vaidinate noriai, iš širdies?
- Tai visiškai mano širdies profesija. Bet... Kartais, kai teatre populiarų spektaklį tenka kas vakarą vaidinti pusantrų metų, atiduoti tam daug energijos, pagalvoji: „Dieve, ir vėl aš tai darysiu?“ Žinote, būna tokių rimtų, keturių valandų trukmės dramų. Ir turiu vėl jose vaidinti. O, dangau! Ir kartais pagalvoju, kodėl tai darau. Bet vos atsiduriu scenoje, atsakymas tampa aiškus - taip malonu bendrauti su publika. Negaliu įsvaizduoti kitos profesijos.
- Tenka save spausti? Ar pažįstate tinginystę, kaip su ja kovojate?
- Šiaip manau, kad esu tingus žmogus, bet susidoroju su tuo. Tinginystę užrankinau labai mažame narvelyje. Neišleidžiu jos. Jei išleisiu, ji mane suės ir aš nieko nebepadarysiu. Man labai gera atostogauti, nes didumą laiko labai daug dirbu. Po to man reikia mėnesio, kad grįžčiau į Žemę. Man reikia ilgų vasarų.
Atsiriboja nuo personažų
- Kaip įmanoma grįžti, kaip jūs sakote, į Žemę, į savo gyvenimą, kai esi persisiurbęs savo personažo emocijų?
- Personažas neegzituoja. Tai tik tekstas, žodžiai. Jo charakterį sukuriu aš. Kitas aktorius sukurtų visai kitokį charakterį, nors tai būtų tas pats vaidmuo. Paimu dalį savęs, tai, kas, manau, tiktų tam personažui. Kartais pasinaudoju savo žiauria, kartais silpnąja ir gležnąja dalimi. Personažas yra tik tai, ką aš sakau ir ką darau.
- Ar visada užtenka charakteriui sukurti tik savęs?
- Kartais charakteriui reikia labai daug tyrimų. Juk kartais presonažas net judėti turėtų kitaip nei aš, jo kitokia kūno kalba. Vaidinau Mariją Stiuart. Tad jei viską imčiau tik iš savę, kaip galėčiau vaidinti karalienę? Nesu karalienė, bet tuo metu savo kūnu, savo kalba turiu ja būti. Tada teko daug tyrinėti. Kad ir jos parašas - pažiūrėkite koks jis! Jam pasirašyti reikia mažiausiai pusvalandžio. Tai daug ką sako apie žmogų.
Apie svarbiausia
- Kokios vertybės yra jūsų gyvenimo variklis?
- (Pauzė.) Tai labai sunkus klausimas. Daugelis žmonių nežino vertybių. Bet aš manau, kad žinau savo vertybes. Man energijos suteikia dabarties pojūtis, buvimas su žmonėmis čia ir dabar. Būti arti, būti draugiškam ir... sakyčiau, demokratiškam. Tai yra mano pagrindinės, kertinės vertybės. Esu atlikusi savotišką sudėtingą tyrimą. (Juokiasi.) O po to galima turėti paviršinių vertybių, kurių reikia būnant visuomenėje, darbe.
- O ko nekenčiate?
- Kai žmonės yra per daug tikri savo teisingumu. Kai žmonės per daug tiki savimi, praranda smalsumą ir mano, kad turi visus atsakymus į visus klausimus. Nekenčiu to.
- Ar nėra nieko tikrai juodo ir balto?
- Aišku, karas yra juoda. Yra juodų ir baltų situacijų. Bet, jei tarp žmonių, yra balta ir juoda, esi užrakintas, esi kalėjime, iš kurio labai sunku ištrūkti. Mano darbe esmingai svarbu yra matyti dalykus iš skirtingų perspektyvų. Būčiau geras diplomatas, tiesa?
Zita Voitiulevičiūtė
