Lietuviškas Punskas
Du išlakūs Punsko neogotikinės Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios bokštai matyti iš toli.
„Tai – ypatingas kraštas prie Lietuvos sienos, priklausantis Lenkijai. Šio krašto žmonės meldėsi ir kalbėjo lietuviškai ir lenkiškai – kaip kam patiko,“ – rašo punskietis kunigas Izidorius Sadauskas 50-ies metų kunigystės jubiliejaus knygoje, padėtoje bažnyčioje.
Dabartinis parapijos klebonas – lenkas, vikaras, zakristijonas ir vargonininkas – lietuviai. Sekmadieniais Punske šv. Mišios du kartus laikomos lietuviškai, kartą – lenkiškai. Apie tai informuoja lietuviškos „Punsko parapijos naujienos“.
Punskas tarsi sustojęs laike, primena Lenkijos ir Lietuvos pamestinuką. Valsčiuje, skelbia statistika, gyvena 4635 žmonės, iš jų apie 80 procentų yra lietuviai ir apie 20 procentų – lenkai. Pačiame Punske gyvena 1050 žmonių.
Senojoje turgaus aikštėje po šv. Mišių šnekučiuojasi moterytės. Dzūkuoja.
Akmenimis grįstoje turgaus aikštėje prekes dėlioja prekeiviai. „Lietuviškai nesuprantu“, – lenkiškai atsako pusamžis vyras. Nemokąs ir kitų kalbų. Kelią paaiškina lenkiškai.
Dvi spalvingos elgetų skulptūros tiesia rankas išmaldai. Pasirodo, lenkai lyderiauja gamindami ne tik šventųjų skulptūras ar angelus.
Ant medžio kamieno prisegtas dvikalbis skelbimas kviečia užsukti į „Senojoje klebonijoje“ veikiančią senųjų audinių ir rankdarbių parodą. Paroda veikia pirmadieniais-šeštadieniais nuo 10 iki 16 valandos. Kitu laiku – skambinti.
Praeities grįžimas
Užrašas ant pastato informuoja: „Punsko „Aušros“ leidyklos spaustuvė. Drukarnia wydawnictwa „Aušra“ w Punsku“.
„Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda“, – mintyse praskamba Antano Baranausko eilės.
Po lietuviška medine nuoroda į Šilainę – dvikalbė „Rūtos“ restorano reklama. Užkąsti kviečia „Karczma“ ir „Karčiama“. Siūloma paragauti regioninių lietuviškų patiekalų.
Jei pakanka laiko, verta pasukti Šilainės kryptimi. Netoli Punsko esančiame Šilainės kaime, dabar prijungtame prie Ožkinių kaimo, 7,5 hektarų plote Punske gyvenantis Petras Lukoševičius kuria unikalią jotvingių-prūsų sodybą.
Už kelių kilometrų nuo Punsko, važiuojant Seinų link, prie kelio rikiuojasi XIX amžiaus valstiečio sodybos pastatai su ekspozicija. Veikia ir klojimo teatras, jo gyvenimą iliustruoja nuotraukų stendai.
Šalia įsikūręs Punsko lietuvių liaudies kultūros centras.
Kavinės barmenė stengiasi susikalbėti lietuviškai. Šalia baro padėta lietuviškų leidinių: reklaminių bukletų, žurnalo „Šaltinis“ numerių. Šis žurnalas su pertrauka Seinuose leidžiamas nuo 1906 metų.
Kavinėje pietauja didelė šeimyna: suaugusieji tarpusavyje kalbasi lietuviškai, su vaikais – lenkiškai.
A. Baranauskas – priešais katedrą
Lietuvių tautinio atgimimo judėjimas, lietuviškų leidinių leidyba, kunigų seminarija, kurioje Sūduvos bažnyčioms ruošti lietuvių kunigai, vyskupas Antanas Baranauskas... Visa tai – lietuviškoji Seinų istorija.
Seinų vyskupu bei Seinų ir Augustavo (Lenkija) vyskupijos ordinaru lietuvių literatūros klasikas, „Anykščių šilelio“ autorius A. Baranauskas buvo 1897–1902 metais.
Palaidotas Seinų katedros Švč. Mergelės Marijos koplyčios kriptoje, ji paženklinta paminklinėmis lentomis su įrašais lenkų ir lietuvių kalbomis.
Vaizdžiai kelionę į Seinus memuariniame apsakyme „Iš atsiminimų apie Baranauską“ yra aprašęs rašytojas Antanas Vienuolis, tuomet dar mokinukas važiavęs lankyti garbaus dėdės.
Seinų katedra – centrinis miesto taškas. Erdvi, puošni, su šoninėmis koplyčiomis.
Paminklas Antanui Baranauskui stovi priešais Seinų katedrą.
Paminklo istorija apipinta peripetijomis. 1993 metais Lenkijos lietuvių draugijos valdyba kreipėsi į Seinų miesto valdžią, bet reikalai dėl sklypo skyrimo įstrigo. Laukta vyskupo leidimo paminklą statyti bažnyčios teritorijoje, bet tai nepatiko kai kuriems vietos lenkams...
Kompromisas, kad paminklas stovės šalia Seinų bazilikos, rastas po penkerių metų. Žemę sutiko parduoti Seinų klebonas – paminklas stovi ant išpirktos lietuviškos žemės lopinėlio.
Postamente iškaltas vyskupo A. Baranausko herbas su pasaga ir kryžiumi. Dedikacija dviem kalbom: „Seinų vyskupui ir poetui, sielovados ganytojui Antanui Baranauskui“.
Po muziejų – su šunimi
Prie Seinų katedros pasitinka draugiškas juodakailis šuo, tarsi gidas laukiantis miesto svečių. Vizgina uodegą ir eina kartu Seinų gatvėmis, užsuka į šalia katedros veikiantį muziejų.
Muziejus įsikūręs buvusio dominikonų vienuolyno patalpose. Šuo kuo ramiausiai bidzena priekyje, užsukdamas į skliautuotas celes. Vienos jų – restauruotos, kitos laukia eilės. Dalis celių panaudotos muziejaus ekspozicijai.
Muziejaus ekspoziciją apibrėžti nelengva. Čia eksponuojama viskas ir apie viską: namų buities daiktai, nuotraukos, paveikslai, religiniai reikmenys, skautų buitis ir dar daug, daug visko. Senovė persipina su šiandiena, buitis su būtimi.
Klaidžiuose koridoriuose gali būti tikras, kad nepaklysi – šuo puikiai žino, kokia tvarka lankyti sales.
Po ekskursijos juodakailis pasimėgaudamas doroja užmokestį – dešrelę. Į „gidą“ spokso gretimoje mašinoje paliktas sunkiasvoris šuo. Jam tik pasvajoti apie tokį laisvą gyvenimą.
Nakvynė – ir vienuolyne
Vygrių nacionalinis parkas garsėja kamendulių vienuolių vienuolynu. Barokinio stiliaus vienuolynas įkurtas vaizdingoje, ežerų apsuptoje vietoje. Vienuolyno teritorijos lankymas nemokamas.
Už 8 zlotus kainuojantį bilietą galima pamatyti tris objektus: bokšto laikrodį, vienuolių kriptas ir popiežiaus Jono Pauliaus II apartamentus. Jonas Paulius II vienuolyne buvo apsistojęs 1999 metais.
Vienuolyno patalpose įrengtas restoranas, šiuolaikinio meno galerija vaikams ir Jono Pauliaus II biblioteka.
Nuo laikrodžio bokšto atsiveria ne tik aplinkinių ežerų mėlis, bet ir geometriškai taisyklingi ir tvarkingi vienuolyno kiemeliai. Čia galima užsisakyti ramią nakvynę. Kaina priklauso nuo sezono.
Bažnyčios rūsyje viena iš kriptų apšviesta, už stiklo – seni kaulai. Šiurpoką aplinką iliustruoja piešinys ant sienos – vienuolį šokti kviečianti giltinė.
Popiežiaus apartamentai – erdvūs, bet kuklūs. Darbo kambarys, miegamasis, valgomasis – viskas palikta taip, kaip buvo viešint pontifikui.
Vygrių apylinkėse siūloma nakvynės, baidarių nuomos paslaugos.
Istorinis momentas: kaimą su Merkine jungė vadinamasis Vygrių traktas, kuriuo į medžioklę atjodavęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Medžioti čia mėgdavę ir Jogaila, Žygimantas Augustas.
Svetingas šeimininkas
Augustavui Magdeburgo teises suteikė Žygimantas Augustas.
Nakvynę „šimtamečiame name“ buvome užsisakę internetu. Skaičiavome, kad žmogui kainuotų iki 50 litų. Avanso šeimininkas nenorėjo: jo teigimu, kol pinigai atsiduria sąskaitoje, svečiai jau ir namus pasiekia.
Pirmojo aukšto koridoriaus sienos kabinete nukabinėtos paveikslais, antrojo – veidrodžiais. Praeities pasaulio vizija.
Jaukūs kambariai su patogumais įrengti kitame kieme stovinčiame mediniame pastate. Šeimininkas vakarieniauti, pusryčiauti siūlo lauke – jei tik oras tinka.
Pusryčiai, jei pageidaujama, kainuoja 15 zlotų. Šeimininkas rikiuoja lėkštes su omletu, dešra, bandelėmis, daržovėmis, sūriu, deda jogurto indelius ir arbatą.
Šeimininkas yra buvęs Šiauliuose. Tik asociacija likusi nekokia: už pažeidimą kelyje lenkas sako sumokėjęs per 1000 litų.
Mašinos stovėjimas kieme nemokamas, lenkas geranoriškai leidžia palikti mašiną ir kitą dieną, kol apsižvalgysime Augustave ir plauksime XIX amžiaus Augustavo kanalu.
Popiežiaus maršrutu
1999 metais popiežius, keliaudamas po Lenkiją, sėdo į laivą „Serwy“ ir išplaukė Augustavo ežerais ir kanalu. Susirinkusiai miniai popiežius pasakęs: „Čia aš buvau daugybę kartų, bet pirmą kartą kaip popiežius ir, gali būti, paskutinį...“.
Prieplaukoje šypsosi ne tik jūreivio manekenas, bet ir medinis popiežius Jonas Paulius II.
Laivas „Suwalki“ pajuda beveik trijų valandų kelionei (kaina žmogui – 40 zlotų). Ant denio erdvu, apačioje veikia baras su restoranėliu.
„Jak sie masz, kochanie“, – linksmina senas lenkų hitas. Laivas plaukia vaizdingu maršrutu, greta vandenį skrodžia baidarės, raižo vandens motociklai.
Kanalo statybą XIX amžiuje lėmė padidinti Prūsijos tranzitiniai mokesčiai. Rusijos imperijoje nuspręsta sujungti Nemuno ir Vyslos baseinus ir prekiauti per Ventos žiotyse įsikūrusį Ventspilį.
Darbai sustojo po 1831 metų sukilimo. Kanalo reikšmę sumenkino geležinkeliai. Ties Bubiais esantis Ventos-Dubysos kanalo ruožas, turėjęs sujungti Nemuno ir Ventos baseinus, liko pamirštas.
Artėjant prie šliuzo, kone visi keliautojai suskumba į laivo pirmagalį. Kol vanduo išsilygina, vietinis šuo spėja sugaudyti į jo burną skriejančius kąsnius.
Kapitonas skelbia 20 minučių pertrauką – laivas švartuojasi prie kranto Studzieničnoje, garsėjančioje Dievo Motinos sanktuariumu.
Įgula kiekvienam išlipančiam įduoda knygutę, liudijančią apie popiežiaus vizitą šioje saloje.
Vietos šaltiniai garsėja stebuklinėmis savybėmis, tad vieni prausia veidą, kiti geria šulinio vandenį, ties kuriuo palinkusi Marijos skulptūra.
Viena paminklinio popiežiaus ranka nukabinėta rožančiais, kita blizga nuo lietimo. Ko gero, palaimintasis popiežius teikia stebuklų.
Grįžtama tuo pačiu maršrutu. Laivas švartuojasi, įgula išlydi keleivius. Kelionė baigta.
Prieplaukos kavinėje dienos pietūs (karštas patiekalas ir kompotas) kainuoja 18 zlotų. Akimirksniu prisistato drąsios gulbės ir pražiopsotų kąsnių tykančios antys.
Įspėja saugotis
Beveik 900 dienų. Tiek laiko iš Vilko irštvos (vok. Wolfsschanze) netoli Kenštyno miesto karui vadovavo Hitleris. Su pertraukomis čia jis čia buvo nuo 1941 metų birželio 24 iki 1944 metų lapkričio 20 dienos.
Degalinės darbuotojas, pamatęs turistus su žemėlapiu, kaip maldą išberia kelią į Vilko irštvą. Tereikia pavažiuoti keletą kilometrų.
Nors Vilko irštvą pasiekiame apie 8 valandą vakaro, turistai tebėra laukiami. Bilietas kainuoja 20 zlotų. Jei grynųjų trūksta, šalia viešbučio (jis įkurtas buvusiame karininkų viešbučio pastate) veikia bankomatas. Greta – automatas suvenyrinei monetai nusikalti.
Pasitikusi gidė siūlo paslaugas už 60 zlotų, bet nusileistų iki 50-ies.
Atmosfera prieblandos dengiamame miške – sunkiai nusakoma. Ant kiekvieno išlikusio statinio keturiomis kalbomis pranešama apie pavojų.
Sienos ir perdengimai atlaikė ypatingą jėgą – traukdamiesi vokiečiai vienam sunkiajam bunkeriui susprogdinti naudojo apie 10 tonų sprogmenų.
Betono luitai – kaip kalnų uolos
Memorialinės lentos žymi pasitarimų barako liekanas ir vietą, kur 1944 metų liepos 20 dieną pulkininkas Klausas von Štaufenbergas per pasitarimą su Hitleriu padėjo bombą.
Sprogimas nusinešė gyvybių, bet Hitlerį tik lengvai sužeidė, jis po pietų jau priėmė italų dučę Musolinį.
Netoliese, prie Saugumo Tarnybos barako, pastatytas memorialas išminuotojams. Po karo jiems teko nepavydėtinas darbas – neutralizuoti per 50 tūkstančių minų.
Buvusių bunkerių sienų luitai tapo panašūs į kalnų uolas, apžėlusias samana. Atvipusios sienos paremtos pagaliukais – turistais sugalvojo šmaikščią tradiciją.
Hitlerio bunkeris pažymėtas 13 numeriu. Masyvūs kelių metrų storio blokai prasilenkia su žmogaus vaizduote. Sunku suvokti, koks gyvenimas čia virė.
Geringo, Jodlio, Bormano, Keitelio bunkeriai, Alberto Špėro viešbutis ir biuras... Kino salė, kazino, garažai, ryšininkų bunkeris, karininkų kazino, stenografistų ir stenotipistų patalpos, svečių bunkeris – tai tik dalis komplekso pastatų, kuriame gyveno apie 2 tūkstančius žmonių.
Nuo lubų kapsi lašai. Formuojasi stalaktitai. Keistas ir slogus kvapas.
Sienų sankirta
Medžiais apsodinti senieji keliai, vedantys link pasienio, Vištyčio, panašūs į tunelį.
„Aš jau šešiolika parų be miego“ – tarsi filmo „Tadas Blinda“ herojė atsako kempingo atstovas, telefonu įspėtas, kad vėluosime.
Nakvynė ant Vištyčio ežero kranto patogumu ir servisu neprimena lenkiškosios, nors kaina labai artima. Vištytyje 10 litų tenka pakloti ir už mašiną. Dviračių stovėjimas čia įkainotas 3 litais.
Kito kempingo restorane barmenas pasakoja apie atostogaujančius airius. „Šeši bokalai iš ryto, dvylika – po pietų“, – skaičiuoja barmenas.
Pasirodo ir pasakojimo herojus. Ankstyvus pietus pradeda stiklu sidro ir alaus bokalu. Giria Lietuvą, lietuvius, alų ir pigumą. Atostogaus šešias savaites.
Vištyčio ežeras atsiveria visu grožiu. Ežeras būtų ketvirtas pagal dydį Lietuvoje, bet tik nedidelė jo dalis (543,7 ha) yra Lietuvos teritorijoje, didžioji dalis priklauso Rusijai.
Garsus ir trečias pagal dydį Lietuvoje Vištyčio akmuo. Tikintieji traukia prie šventojo šaltinėlio, čia formuojasi kryžių kalnelis. Lietuva maža – sutiktas kunigas perduoda linkėjimų Šiaulių vyskupui.
Netoli Vištyčio, iš Lenkijos pusės, obelisku pažymėta trijų sienų – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos – sankirta. Kruopščiai nupjautame Rusijos žemės lope nurodyta nežengti ir nefotografuoti.
Apylinkės čia – kalvotos, panorama atsiveria nuo apžvalgos bokštų.
Jei saulė dar ne ant laidos, grįžtant galima stabtelėti Paežerių dvare (Vilkaviškio rajonas), Kudirkos Naumiestyje nusilenkti Vinco Kudirkos paminklui ir kapui.
Prano Sederevičiaus sodyboje Kudirkos Naumiestyje akys išsipučia nuo milžiniškų arklių skulptūrų, o kur dar didžių vyrų – S. Dariaus ir S. Girėno, P. Vaičaičio, Maironio ar Dž. Kenedžio – biustai. Lietuva pilna atradimų.
