Pastaraisiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) atsidūrė našlaitės, su ištiesta ranka, padėtyje. Ji praranda ne tik kitados turėtą paslaptingą magišką aurą, bet ir patiria realių materialinių bei moralinių nuostolių. Apie LMTA bendruomenės būklę ir perspektyvas kalbamės su Nacionalinės premijos laureatu, profesoriumi Vytautu Juozapaičiu.
– Esate vienas nedaugelio muzikų, drąsiai ir atvirai reiškiančių mintis apie esamą kultūros nuopuolį dėl ydingos valstybės kultūros politikos ir prastos vadybos. Nuolat raginate atkreipti dėmesį į neišnaudotas galimybes, tarp jų ir finansines. Kita vertus, Jūsų vieši pasisakymai – išskirtinai pagarbiai atviri, juose nepaisoma įsigalėjusių normų, ne visiems patogių įžvalgų. Kaip pavyksta gretinti savo brandžią artisto veiklą ir suspėti nuosekliai domėtis bei prisidėti prie kultūros politikos formavimo?
– Dažnas, susipažinęs su mano, sakyčiau, kuklia, bet prasminga kūrybine biografija, klausia, ko man dar trūksta... Deja, esu vienas tų „nelaimingųjų“, kuriems rūpi ne tik asmeninė sėkmė, bet ir viešasis kultūrinis–akademinis kontekstas, kuriame tenka darbuotis daugiau nei du dešimtmečius. Taip man atseikėta, kad negaliu nesidomėti ir nedalyvauti strateginiuose, politiniuose viešuose procesuose, kurie tiesiogiai ar ne visai tiesiogiai susiję su dviem mano veiklomis – LMTA profesoriaus ir Lietuvos operos ir baleto teatro solisto. Daug važinėju po pasaulį, bendrauju su iškiliausiais užsienio pedagogais, atlikėjais ir kultūros strategais, tai turi didelės įtakos mano požiūriui į europinės ir pasaulinės kultūros plėtros tendencijas. Esu tikras, kad tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, muzikinės kultūros propagavimo ir muzikų ugdymo srityse, reikalauja esminių pertvarkų.
Deja, pastarųjų metų ekonominių negandų kontekste ši sritis apskritai nustumta į Lietuvos politikos paraštes, o viešojoje erdvėje juntama kryptingai propaguojama nepasitikėjimo kultūros ir meno institucijomis tendencija. Maža to, vis dažniau pasigirsta balsų, abejojančių aukštojo meno prasmingumu. Vis rečiau sutinku žmonių, garsiai ir viešai kalbančių apie nacionalinės svarbos būtinybę investuoti į kultūrą ir meną, tikintis dvasinės naudos. Lietuvoje menininkai, kultūros žmonės įspeisti į kampą, priversti gintis nuo kaltinimų, kuriuos išgalvojo patys kaltintojai, nesuprasdami, kad skriausdami šią sritį, jie baudžia bent tris ateities kartas, nes kultūringą, išsilavinusį žmogų – harmoningą asmenybę išugdyti trunka dešimtmečius. Na, o valstybė be harmoningos asmenybės pasmerkta nebūčiai. Valstybė be aukštojo meno, muzikos, teatro, literatūros – tarsi žmogus be sąžinės, meilės, tikėjimo vilties...
Kai tokia dvilypė padėtis, kas nors turėtų imtis iniciatyvos ir įvardyti konkrečius žingsnius, kurie padėtų stabdyti procesus, pragaištingus mūsų mažytei tautai ir dar vis jaunai bei neryžtingai valstybei. Esu visiškai tikras, kad svarbiausi valstybės kultūros ateities strateginiai klausimai turėtų būti kuriami autoritetingų ekspertų, kurie su šia problema susiduria metų metus svarbiausioje muzikinio ir teatrinio meno institucijoje, universitetinėje aukštojoje mokykloje – LMTA. Žinoma, tiesiogiai bendradarbiaudami su kitais krašto universitetais, nacionalinėmis bei valstybinėmis kultūros, meno institucijomis.
Jau senokai LMTA veikia neturėdama savo aiškios strategijos, aktyviai nedalyvauja formuojant kultūros politiką. Teoriniu lygmeniu strateginis planas lyg ir suformuluotas, tačiau praktikoje pasikliaujama savieiga. Arba LMTA vadovybė nesugebėjo, o gal nenorėjo sutelkti visą įmanomą protinį–mokslinį potencialą padėčiai gerinti.
Žinoma, lengviausia apkaltinti šiuo metu valdžioje esančią vieną ar kitą partiją, jos vykdomą reformą. Tačiau blaiviai mąstančiam žmogui sunku patikėti, kad ministerijose sėdi piktybiniai nusikaltėliai, turintys tikslą sugriauti valstybės, kurioje gyvena jie ir jų vaikai, pamatus. Gal tai yra nesusikalbėjimo problema? Pasakysiu dar daugiau – gal tai yra dviejų epochų ir mąstymo atstovų negebėjimas ar nenoras išgirsti? Gal autoritarinio režimo pasekmės neleidžia pažvelgti į reformų esmę europiniame kontekste?
Liūdna stebėti situaciją, kai praleistos realios progos pritaukti Europos Sąjungos (ES) skiriamų lėšų infrastruktūrai gerinti. Per pastaruosius metus LMTA studijas baigė mažiausiai keturios laidos absolventų, taip ir negavusių progos patirti muzikų ir teatro mokymo bei mokslo šiuolaikinio proceso. Kiekvienais metais tenka atsiprašinėti studentų dėl pasibaisėtinai apleistų mokymo patalpų. Tik po 20 valstybės nepriklausomybės metų, vienuoliktais antrojo tūkstantmečio metais trečiuosiuose LMTA rūmuose buvo įrengti sanitariniai mazgai. Tačiau dviejuose viršutiniuose aukštuose vandens užlietose auditorijose, kuriose jau įsiveisė grybelis, studentai ir toliau „semiasi“ aukštojo meno dainavimo paslapčių, tiesiogiai rizikuodami sveikata. Ne paslaptis, kad LMTA priklauso Sluškų rūmai, kuriuose įsikūręs Teatro ir kino fakultetas, yra tragiškos būklės, paveiktas nebeatkuriamo irimo.
Žinoma, pesimistas tokiu atveju pasakys, kad tai yra geriau negu nieko... Arba pasiguos, kad valdžia „nedavė“ ar „neskyrė“ tam lėšų. Kita vertus, optimistas nurodys į kitas aukštąsias mokyklas, kurios sugeba ne tik susitvarkyti, pritaikyti infrastruktūrą savo mokymo reikmėms, bet ir dalyvauti kuriant šiuolaikinius menų inkubatorius, dalyvauti kompleksinės plėtros procesuose, kurie noriai finansuojami ES struktūrinių fondų lėšomis.
Vienas skaudžiausių ir apmaudžiausių LMTA naujausių laikų istorijos akibrokštų – taikos sąlygomis prarastas vienas produktyviausių padalinių, t. y. Kauno fakultetas. Ši nedovanotino aplaidumo ir arogancijos kolegų atžvilgiu situacija parodė realią LMTA vadovybės politikos ir strategijos esmę. Ko gero, precedento Lietuvoje neturinti istorija, kai visas fakultetas mokslo metų viduryje „susirenka žaislus“ ir išeina į kitą universitetą. O žaislai neprasti: dvidešimties metų bendro gyvenimo ir darbo kūrybinis bei mokslinis potencialas, keli šimtai studentų, kurių studijoms buvo skirtas finansavimas, žemės sklypas bei pastatai. Ką jau kalbėti apie moralinį pagrindinės alma mater pažeminimą ir autoriteto praradimą tarp jaunosios kartos, savo lūkesčius siejusios su LMTA.
Kita vertus, toks ryžtingas kauniečių žingsnis yra tikrai gerbtinas, nes fakulteto vadovybė vadovavosi ne savo asmeniniu, bet viešu bendruomenės interesu. Taigi Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) gavo dovanų aukščiausio lygmens mūsų išugdytus mokslininkus, dėstytojus ir akademinį jaunimą, kuris jau šiais metais gaus nebe LMTA, o VDU diplomus.
Nesinori apie aukštojo mokslo ir švietimo klausimus bei konkrečios universitetinės mokyklos realijas kalbėti negatyviai, bet pastarieji įvykiai labai aiškiai rodo, kad viešumas ir atvira diskusija yra neabejotinas šiuolaikinės, civilizuotos demokratinės visuomenės pranašumas. Tikrai pripažįstu pagrindinį universitetų savivaldos principą – autonomiją, bet esu tikras, kad laiku visuomenei paviešintos negerovės atliks prevencinę funkciją nesuvokiamu viso fakulteto atsiskyrimo atveju. Juk toks precedentas suponuoja tikimybę, kad panašūs "koroziniai" procesai gali sužlugdyti ne vieną aukštąją mokyklą. Galbūt net dėl kažkokių asmeninių tikslų?
Gaila, kad vis dažniau nutylime, slepiame tai, apie ką jau vakar reikėjo garsiai kalbėti. Taigi mano vienintelis siekis – sustiprinti muzikų bei teatro akademinės visuomenės strategines pozicijas ir sukurti tinkamas, šiuolaikines sąlygas muzikos bei teatro kultūrai plėtoti. Jeigu šios mano mintys paskatins žmones aktyviai veikti, būsiu laimingesnis. O labiausiai iš to „išloš“ visa muzikos bei teatro akademinė visuomenė, mat ji tradiciškai linkusi palaukti, kol praūš vėtros... Tačiau garbių mokslininkų ir dėstytojų – iškilių menininkų – paskirtis ir yra ramiai dirbti, perduoti geriausią patirtį jaunajai kartai ir skatinti krašto visuomenę aukštesnių nei buitinio lygmens siekių. Šiuo atveju turi būti sudarytos tinkamos sąlygos tiek LMTA profesūrai ir akademiniam personalui, tiek ir studentams, kad visi galėtų siekti savo tikslų oriai.
– Dabartinę muzikų ir teatro akademinės bendruomenės būklę nupiešėte gana niūriomis spalvomis. Neabejoju, kad susilauksite konkretesnių klausimų: ar realu per ekonomikos krizę tikėtis didesnės valstybės paramos? Ar dabar tinkamas laikas kultūrai remti, juk reikia normalizuoti, tarkim, socialines išmokas, laiku išmokėti pensijas, skatinti verslą ir pan.
– Palietėte įdomią ir aktualią temą. Galiu patikinti, kad ES labai aiškiai pasisako už kultūros rėmimą ir ES narėms, tarp jų ir Lietuvai, rekomenduoja (jos yra privalomojo pobūdžio) „atsižvelgti į kultūros vaidmenį rengiant užimtumo, socialinę ir inovacijų politiką bei nacionalinius veiksmų planus, kuriais siekiama strategijos „Europa 2020“ tikslų“. Tai akivaizdžiai apibrėžia ES Tarybos 2011 metų sausio 13 dienos išvados dėl kultūros įnašo įgyvendinant strategiją „Europa 2020“. Dokumentą sudaro 11 puslapių, tad juos įdėmiai išstudijavęs supratau, kad be aktyvaus pilietinio dalyvavimo, taip pat ir akademinės bendruomenės iniciatyvų, prasidėjus naujam ES finansavimo laikotarpiui mes liksime autsaideriais. Kiek žinau, šioje srityje Lietuva nedaug tenuveikė ir dauguma kultūros projektų bei iniciatyvų, dėl aiškių priežasčių tradiciškai aplenkdama LMTA, pelnytai atsidūrė Lietuvos dailės akademijos kompetencijos srityje. Taigi galiu drąsiai kalbėti, kad problema – ne pinigų trūkumas, o LMTA šiuolaikinės mąstysenos stygius, gebėjimo nedelsiant operatyviai reaguoti į naujas galimybes ir jomis pasinaudoti stoka. Čia jau, matyt, kartų problema. Dabartinei LMTA vadovybei nelengva persiorientuoti iš „davimo–gavimo“ į „argumentavimo–galimybių suteikimo“ filosofiją ir ja vadovaujantis labai aktyviai veikti. O dėl valstybės socialinės sferos finansavimo galimybės, labai svarbia žinia iš ES laikyčiau tai, kad esami reglamentai visiškai pripažįsta ir valstybėms narėms rekomenduoja vadovautis nuostata, jog kultūra sukuria ne mažiau materialios pridėtinės vertės nei verslas. Vadinasi, kad nors ir labai sunkiai, bet Lietuva bus priversta atsigręžti į kultūros rėmimą ir tinkamai panaudoti tam skiriamas lėšas. Klausimas – KAS, kokios organizacijos yra ar bus tam pasirengusios. Dabar nebeužtenka tik pasisamdyti konsultantų, kad šie viską padarytų. Reikalingi labai aiškiai parodomi specifiniai, ilgus metus ugdyti gebėjimai suprasti, gerai žinoti, ko nori, tinkamai suformuluoti siekius ir galų gale tinkamai valdyti visą lėšų panaudojimo procesą.
Galiu konkrečiais faktais įrodyti, kad LMTA biudžetą galime papildyti mažiausiai 30 proc., o darbuotojų, pageidaujančių dalyvauti kompleksiniuose kūrybiniuose projektuose, uždarbį padidinti 50–100 procentų. Taigi perspektyvos realios, palyginti su šios dienos būkle, – įspūdingos.
– Kyla klausimas, kodėl nesiūlote savo iniciatyvos dabartinei LMTA vadovybei? O gal turite planų ir ambicijų pamėginti įgyvendinti savo nuostatas, dalyvaudamas konkurse rektoriaus pareigoms eiti? Vadybos ir pedagoginės patirties jums tikrai pakaktų.
– Tikėjausi tokio klausimo, juolab ir pats itin nepalankiai vertinu žmones, kurie nuolat kelia klausimus, bet vengia į juos atsakyti ar imtis atsakomybės. Taip, šiuo metu LMTA išgyvena pereinamąjį laikotarpį, kai jau daugiau nei metai visa vadovybė yra laikinai einanti pareigas... Aš kalbu apie ilgalaikes perspektyvas ir atsakomybę asmenų, kuriems būtų patikėta LMTA vadovauti bent penkerius metus. Šiai mokymo įstaigai gyvybiškai reikia esminių reformų, pirmiausia keičiant požiūrį į save. Tik šiuolaikiškai mąstanti, nebijanti ir nevengianti iššūkių naujosios kartos inspiruojama akademinė bendruomenė pajėgi ne tik išgyventi, bet ir duoti apčiuopiamos naudos visuomenei. Privalome atsisakyti išlaikytinių komplekso ir tapti tikraisiais krašto ekonominio proceso dalyviais, pajėgiais pasaulinio lygmens profesionalumu išsimaitinti ir oriai atlikti savo prigimtinę misiją – per muziką ir teatrą nešti šviesą ir kultūrą.
Dėl kandidatavimo į rektoriaus postą atsakysiu, kad negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Viskas priklausys nuo aplinkybių ir nuotaikų LMTA bendruomenėje. Neslėpsiu, esu gavęs ne vieną pasiūlymą ir kvietimą bei palaikymą iš profesūros, akademinio personalo, studentijos. Tiesa, LMTA kuluaruose nuo seno gaji nuomonė, kad atlikėjų mentalitetas nepajėgus suvokti globalių reiškinių ir tendencijų... Tad ir čia reikia pokyčių. Žmonės laukia ir nori permainų. Kaip bus iš tiesų, priklausys nuo naujo aukštosios mokyklos darinio – Tarybos – sudėties, ji lems ne tik personalijos klausimą, bet ir konkrečios programos įgyvendinimą. Taigi naujoje situacijoje rektoriui tapti autokratu nėra jokios galimybės, nes jis bus nuolat kontroliuojamas Tarybos, į kurią, bet kokiu atveju, labai tikiuosi, bus išrinktos iškilios asmenybės, kurioms tikrai rūpi mūsų alma mater ateitis.
Vaclovas Talutis
