Kaimietis austras, atsidūręs lietuviškame kaime, turbūt nesuprastų, kokiame amžiuje mes gyvename. Pagal statistiką Austrijoje iš viso nėra lauko tualetų, o pas mus kaimuose beveik pusė gyventojų tebesinaudoja šuliniais ir lauko tualetais. Kadangi beveik 33 procentai žmonių lietuviškame kaime gyvena už skurdo ribos, tikėtis greitų permainų sunku. Pagal lauko tualetų skaičių mus Europoje lenkia tik Bulgarija ir Rumunija.
Skurdą liudija ir gyvenimo sąlygos
Statistikos departamentas suskaičiavo, kad pernai kas penktas Lietuvos gyventojas gyveno žemiau skurdo ribos — apie 672 tūkstančius žmonių. Skurdo rizikos riba buvo 720 litų per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 1512 litų — šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.
Būstuose be tualeto gyveno penktadalis asmenų, be vonios ar dušo — 17,6 procento, būstuose su varvančiu stogu, supuvusiais langais, grindimis ar drėgnomis sienomis — kas ketvirtas gyventojas.
Ypač skyrėsi būsto kokybė mieste ir kaime. Mieste būstuose be tualeto su nutekamuoju vandeniu gyveno 7 procentai asmenų, kaime — 43 procentai, be vonios ar dušo — atitinkamai 7 ir 39 procentų.
Patogumus turi tik trečdalis
Šiupylių kaimo (Gruzdžių seniūnija, Šiaulių rajonas) seniausioje gatvėje stovi ir sukrypusios medinės bakūžės ir senos statybos mūrinukai. Vėliau susiformavusiose gatvėse stovi geresni namai. Dažnas mūrinukas čia jau su visais patogumais.
Gatvėje sutikta moteris — bedarbė. Darbo turi tik vasarą pas ūkininkus. Onos vardu prisistačiusi moteris sako, kad pašalpų jokių negauna, neregistruota ir darbo biržoje. Gauna tik maisto produktų iš seniūnijos: cukraus, kruopų, makaronų, konservų. Moteriai ši parama labai svarbi: „Jeigu reikėtų viską pirkti, nepragyvenčiau.“ Per vasarą uždirbtų pinigų vos užtenka malkoms įsigyti.
Vieniša moteris sukrypusiame medinuke gyvena be jokių patogumų — vandens atsineša iš šulinio, tualetas lauke.
Kitoje kaimo gatvėje — gražiai sutvarkyta sodyba. Kieme dirbanti sodybos šeimininkė paklausta, kaip šiandien gyvena jos kaimo žmonės, šypsosi: „Mes, pensininkai, gauname pensijas ir nesiskundžiame.“
Dviese su vyru gyvulių jau nebelaiko, tik daržovių užsiaugina. Prieš dešimt metų pasitaupę ame įsirengė vonią ir tualetą. „Gyvename čia jau 46 metus, tačiau patogumais susirūpinome tik senatvėje“, — sako moteris. Jų kaime gal tik trečdalis gyventojų turi visus patogumus.
Užsukame dar į vieną kiemą. Nedidelio mūrinio namo duris praveria 70-metis Sigitas Karpis. Vyriškis prieš trejus metus liko našlys. „Gaunu pensiją ir iš jos pragyvenu. Daržovių pats užsiauginu, o gyvulių jau ir seniau nebelaikėme. Kai reikėjo plaučių operaciją man daryti, vaikai parėmė“, — atvirai pasakoja ponas Sigitas.
Du vyriškio vaikai laimės ieškoti išvyko į užsienį, viena dukra gyvena Šiauliuose. „Vaikai sako, kad sodybos neparduos, susitvarkys, įrengs visus patogumus ir čia leis vasaras“, — sako S. Karpis. Dabar vyras gyvena be patogumų, bet sako, taip įpratęs.
Lauko tualetai ir prie mokyklos
Dar prieš pora metų Šiupylių mokykla buvo pagrindinė. Tiesa, jau pastaraisiais metais čia nebuvo nei devintokų, nei dešimtokų. Vyresnėse klasėse mokėsi vos po keletą vaikų. Šiandien mokykla pradinė — 21 mokinys. Su jais dirba dvi mokytojos.
Medinėje mokykloje nėra nei vandentiekio, nei tualetų. Ir mokiniai, ir mokytojos vaikšto į lauko tualetus, įrengtus mokyklos kieme. Mokyklinei lentai nuvalyti ir kempinei išplauti klasėse stovi kibirėliai su vandeniu.
Mokykloje sutikome besitvarkančią valytoją Zitą Griciuvienę. Moteris abejoja, ar dar ilgai turės darbo mokykloje, kurioje dirba daugiau kaip 20 metų. Mokinių kasmet mažėja ir gali mokyklą uždaryti.
Grindi mokykloje moteris plauna šaltu vandeniu. Tik žiemą, kai ledinis šulinio vanduo, vieną kibirą pasišildo elektrine spirale.
Šiupyliuose kol kas veikia ir Lietuvos pašto skyrius, įsikūręs gyvenamame name. Tiesa, jis per dieną dirba tik dvi valandas. Pašto darbuotoja Genė Znutienė sako, jog skyriaus artimiausiu metu kaime neliks. Pašte, kaip ir mokykloje, nėra nei vandentiekio, nei tualeto. O patalpas pašto darbuotoja atėjusi pasišildo elektriniu radiatoriumi.
Kaimas sensta
Užsukame dar į vieną kiemą. Sutinkame šiaulietę Iloną. Moteris kartkartėmis atvažiuoja į gimtąjį kaimą. Po mamos mirties sodyboje gyvena Ilonos brolis, kuris girtauja ir nesirūpina namais.
Moteriai nesuprantama, kad be pajamų gyvenantys kaimo žmonės kiekvieną dieną atranda litų degtinei. „Jau nuo ryto pagalbos kaimynų neprisiprašysi, nes vaikšto pakaušę“, — galva linguoja moteris.
Ilona mato, kad kaime moterys dar bando kabintis į gyvenimą, gyvulius augina, daržuose pluša. Tačiau visą triūsą niekais paverčia girtuokliai vyrai, kurie atima pinigus už parduotas daržoves ar gyvulius ir dar primuša savo moteris.
Pradinių klasių mokytoja Salvinija Šeškauskienė nesutinka, kad Lietuvos kaimas prasigėręs. „Žinoma, yra girtuokliaujančių, tačiau kaime gyvena ir daug darbščių žmonių, kurie ūkininkauja“, — įsitikinusi mokytoja.
Šiupyliškiai beveik vienbalsiu tvirtino, kad kaime jaunų žmonių mažėja, jų pačių vaikai išsikėlę gyventi į miestus arba išvykę į užsienį. O kaimo mokykloje mokosi vien „pagrandukai“, kurių tėvams per 40 metų.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
