Artėdamas prie 70-ies, šalia daugelio nebaigtų darbų vis dažniau mintimis sugrįžtu prie ištakų, kurios turėjo lemiamą poveikį tampant tuo, kuo esu, kuo gyvenu, ką vertinu ir ko netoleruoju. Logiška, kad po tėvų, ryškiausiai prisimenu savo mokytojus.
Niekada neišdils iš atminties pradinių klasių mokytoja A.Marcinonienė, kuri man ir dar dideliam būriui nenuoramų prilaikydavo ranką rašant pirmąsias raides, padėdavo gražiai "stulpelin" surikiuoti skaičius iki dešimties, o kai prireikdavo, ir sagą įsiūti arba po pertraukos prieš pamoką išsitaršiusius plaukus dailiai sušukuoti. Atlydėjusi iki penktosios klasės, atidavė mus daugeliui puikių pedagogų.
Mano pirmoji meilė buvo ne kokia nors bendramokslė, o nepamirštama auklėtoja S.Grudzinskaitė, kuri buvo ne tik stebuklingai graži, bet ir mylėjo mus kiekvieną kaip savo vaikus, kuriems atleisdavo pačius bjauriausius "šposus", iki ašarų kovodama už savo auklėtinius. O kokia nuostabiai skani buvo jos namuose čiobrelių arbata, kuria mus vaišindavo miniatiūriniame kambarėlyje, netoli dabartinio "Senojo Nemuno". Girdėjau, kad jos vėlesnis gyvenimas buvo kupinas įvairiausių išbandymų - geriems žmonėms likimas negaili kančios ir išmėginimų.
Jeigu šiandien žinau kažką apie įžymiuosius pasaulio žmones, istorijos įvykius, turiu elementariausią supratimą svarbiausiose gyvenimo srityse, už tai galiu būti dėkingas "vaikščiojančiai enciklopedijai" mokytojui L.Švėgždai, kuriam, atrodo, nebuvo nieko nežinomo ir nesuprantamo. Smalsumą ir žingeidumą mes paveldėjome iš jo, aukojusio net savo pamokas mūsų kuklioms žinioms papildyti.
Gerasis, ramusis mūsų auklėtojas - fizikos mokytojas A.Levulis - buvo mums pavyzdžiu, kad ne turtas, apsirengimas, o žmogiškumas yra didžiausia vertybė. Neužmiršime jo seno, nuzulinto, dievai žino, ko pripildyto rudo, su didele balta spyna portfelio, į kurį jis rūpestingai susidėdavo ir mūsų jam ant kėdės išdėliotas "knopkes".
Ilgam pasiliks atmintyje elegantiškoji, su nepaklusnių juodų plaukų sruoga ant dešinės ausies anglistė E.Rimšelienė, kaimiško gerumo pažymėta E.Mikelevičienė, trumparegė, bet toli į ateitį pramačiusi mūsų likimus A.Garjonienė, visus mokytojus vienijusi ir mūsų kūnų tvirtybe besirūpinusi fizinio lavinimo mokytoja M.Kalvelienė, mūsų nesuprasta ir neįvertinta, visą rusų poeziją atmintinai mokėjusi G.J.Petrovskaja...
Būdamas septintoje klasėje tik pasvajoti galėjau, kad turėčiau laimę pasisemti žinių iš mokytojos E.Kvaraciejienės, kuri buvo mūsų mokyklos moters orumo, grožio, protingumo, na, ir kas be ko, griežtumo "bokštu". Vėliau ji man suteikė daug vilčių ir paskatino ne tik darant kuklias dekoracijas mokykliniams spektakliams, bet ir renkantis dailininko kelią.
"Tu niekad neišmoksi gramatikos, nors turi gerą mintį ir vaizduotę. Už klaidas - du, už stilių ir turinį - penki!". Kokia Jūs buvote įžvalgi, energingoji mokytoja R.Gvazdaitiene! Ir po šiai dienai žodyje "ypatingas" vietoje "y" dažnai parašau "į". Taip ir mirsiu, būdamas neraštingu katinu tarp keturių savo anūkų.
"Žarsto baltą smėlį Širvinta nurimus, rymo ramunėlė rudenio arimuos," - ramiai, įėjęs į klasę, atsisėdęs prie nutrinto stalo, pradėdavo literatūros pamoką iškilusis S.Žaldokas. "Tokių žodžių daugiau nei vienas pasaulio poetas neparašys. Įsiklausykite!", - sakydavo. "Tai mūsų Salomėja, lakštingala vadinama". Klausydami mokytojo tyliai tariamų žodžių, net nenumanėme, kad kiekvieną dieną jam tenka patirti ir pergyventi didžiulį politinį spaudimą, skundimus už nepaklusnumą komunistinei ideologijai ir tvarkai, net nenutuokėme, kad pats jis bus subtilus poetas.
Taip ir liksiu su amžina nuodėme prieš mokytoją, neprisipažinęs, kad nusirašiau keletą minčių nuo klasės draugo Rimanto. O mokytojas žinojo ir tyliai šypsojosi... Žinojo, kad ir šiandien negalėsiu gyventi be knygos, be skaitymo.
Tik dabar supratau, kodėl garsusis P.Pečeliūnas, atitremtas į Druskininkus iš Vilniaus kaip politinis disidentas, statydamas su vyresnių klasių mokiniais K.Binkio "Atžalyną", paskyrė man pagrindinį vaidmenį. Jis norėjo, kad aš, tremtinio vaikas, kaip ir jis suprasčiau, ką reiškia būti be kaltės apkaltintam.
Įžymusis balsingojo politiko tėvas per literatūrą, dramaturgiją, neužmirštamas pamokas klojo mumyse tiesos, humanizmo, principingumo pamatus. Mums nebuvo kada beprasmiškai klajoti gatvėmis, bandyti "žolę", naikintis narkotikais (tada dar nebuvo Vakarų kultūra atsiuntusi šių laisvo pasirinkimo dovanėlių). Mes buvome užimti, nes godžiai gėrėme teikiamas žinias, ruošdamiesi susitikimui su sunkumais, gyvenimo išbandymams.
Kur dabar mūsų šaunioji G.Barkienė, kuri šalia savo tiesioginio darbo buvo užsibrėžusi iš pirmo žvilgsnio kuklų, tačiau svarbų tikslą - visus berniukus išmokyti šokti valsą, mandagiai elgtis vakarėliuose su mergaitėmis. Oi, kaip pravertė gyvenime šios pamokos, gal dėl to ir senberniu nelikau...
Prisiminiau Jus, mano brangieji, sekdamas tą šurmulį, kilusį pastaruoju metu dėl mokytojų problemų, ir labai bijau, kad mokytojas vėl netaptų Jūsų blogiausių mokinių, įsibrovusių į valdininkų kėdes ir siekiančių savo tikslų, pavaizdumo priemonė. Juk ne tik elgetiški atlyginimai Jus žemina.
Man skaudu matyti Jūsų veidus, einant pro atvirai pypkiuojančius prie mokyklų mokinius, berniukus ir mergaites, skaudu girdėti, kad Jūs bijote eiti į klases, esate mokinių teisių, o ne pareigų įkaitai. Ir tai po 18 metų vykstančios reformos. Kas mokė tuos, kurie šitaip sujaukė švietimo, mokyklos, mokytojų ir tuo pačiu mokinių gyvenimą?
Daugelio Jūsų, mano mokytojai, jau nėra šios žemės takuose, daugelis Jūsų jau seniai žarstote aukso smiltis upėse Dievo akivaizdoje, o kai kurie, ačiū Sutvėrėjui, dar žymite senatvės lazdele žemės kelius, palikdami pėdsaką ne tik Dzūkijos smiltyse, bet ir mūsų, Jūsų mokinių, širdyse.
Būk pasmerktas, nenaudėli žmogau, jei savo Mokytoją tu užmarštim užklojai.
Alfonsas ŠULIAUSKAS
