Ketverius metus slapstėsi nuo žmonos
Šiemet iki spalio 1 d. Šiaulių mieste ir rajone buvo paskelbtos 32 paieškos, bet 31 pradėta byla nutraukta – žmonės atsirado. Gyvi ar mirę, bet ieškomi asmenys buvo surasti, neatrasta tik rugpjūtį uogauti į Rėkyvos miškus išėjusi senolė.
Arūnas Barzinskas, Šiaulių apskrities VPK Nusikaltimų tyrimų biuro asmenų paieškos skyriaus viršininkas, sako, kad jau daug metų nebėra taisyklės, kad žmogaus paieška skelbiama, jei žmogus negrįžo į namus tris dienas. Jei asmuo išėjo į rūsį ir dingo, paiešką reikia skelbti nedelsiant. Jei žmogus dingsta nebe pirmą kartą, tada galima jo ir namie palaukti. Reikia įvertinti aplinkybes – jei žmogus niekada nedingdavo ilgesniam laikui, o dabar pražuvo išėjęs susitikti su verslo partneriu, nešinas pinigais ar pan., delsti negalima. O jei žmogus iškulniavo „šnapso“ parsinešti, vargu, ar reikia kreiptis išsyk į policiją ir prašyti pražuvėlį surasti.
Kiekvienas dingimo atvejis – individualus. Būna, išeina vyras pas draugą, meilužę, o žmona ar sugyventinė išsyk bėga pas pareigūnus. Pražuvėlis pasivaikšto ir atsiranda po savaitės, tad pradėta byla būna nutraukiama.
A. Barzinskas sako, kad jei žmogus nerandamas kelerius metus, negalima teigi, kad jo jau nebėra gyvųjų tarpe. Jis prisimena kuriozinį įvykį, kai buvo rastas žmogaus kūnas, motina ir sesuo nelaimėlį atpažino, jis buvo palaidotas, artimiesiems išduotas mirties liudijimas. Po kurio laiko policijos pareigūnų duris pravėrė vyras ir sako: „Neturiu jokių dokumentų, tik vieną. Bet ir tas pats – mirties liudijimas“, – šypsodamasis prisimena A. Barzinskas.
Vienas vyras, gyvas ir sveikas, atrastas net po ketverių ar penkerių metų. Policija sužinojo, kad ieškomasis gyvena nuomojamame bute. Jis kažkaip susivokė, kad yra stebimas, išsyk kitą butą išsinuomavo. Pareigūnai jį gaudė per balas, dirvonus. Aiškino, kad jiems tik jo parašo reikia, kad jis gyvas. Tada bylą galės nutraukti. Pasirodo, vyras slapstėsi, nes manė, kad bus grąžintas žmonai. Gal žmogaus teisė būti nerastam? A. Barzinskas sako, kad galima ir civilizuotai palikti žmoną – tiesiog pasakyti, kad išeini, o ne pridaryti visiems rūpesčių.
Paieška dėl 1964-aisiais autobusų stotyje paliktos dukros
Pareigūnai kartais įžvelgia itin keistų artimųjų elgesio apraiškų. Natūralu, kad dingus vaikui tėvai jaudinasi, bet A. Barzinskas prisiminė atvejį, kai į policija kreipėsi tėvai dėl 25-erių dukros, kuri 22 val. negrįžo namo. Paaiškėjo, kad tėvai labai kontroliavo dukrą, reikalavo būti namie nustatytu laiku, o ši ėmė protestuoti. Savaitgalį pasiliko puotauti pas draugus ir negrįžo.
Anot pareigūno, šalyje pasitaiko prekybos žmonėmis atvejų, bet jie reti. Kaip bebūtų keista, moterys dingsta rečiau nei vyrai, bet kai dingsta moteris, dažnai artimieji įtaria baisiausią scenarijų – pagrobė sekso vergijai.
A. Barzinskas sako, kad jei jau moteris verčiasi prostitucija, tai daro savo noru. Kitame Lietuvos mieste buvo surastos ir parvežtos į Šiaulius dvi merginos, kurios neva išvaduotos iš vergijos. Po kurio laiko jos vėl dingo, o pareigūnams atsiuntė fotografijas, kuriose abi – apsinuoginusios. Dar vėliau pareigūnai sužinojo, kad Vokietijoje joms skirta valstybės apsauga. Yra žmonių, kurie „moka“ gyventi – gavus valstybės apsaugą Vokietijoje labai sočiai ir pasiturinčiai gyvenama.
Pieš porą metų pareigūnus itin nustebino vienos pagyvenusios moters prašymas. Ji paprašė surasti dukrą, kurią 1964-aisiais paliko autobusų stotyje, o 1971-aisiais jos jau neberado. Rado pareigūnai tą moterį, bet paaiškėjo, kad ši motinos nenori matyti akyse. Pareiškė, kad kai ji buvo atiduota į vaikų namus, tada mama jos turėjo ieškoti, o ne praėjus 40-čiai metų.
A. Barzinskas sako, kad minėta motina net dukros gimimo datos nežinojo. Tokių atvejų, kai nežinomas ieškomo žmogaus vardas, pavardė, gimimo metai, taip pat pasitaiko. Susitiko vyras ir moteris, „pabaliavojo“, pagyveno savaitę. Vyrui atsibodo, iškeliavo, o moteris, prisikūrusi romantiškų ateities planų, kreipėsi į policiją dėl paieškos, nurodydama tik mylimojo vardo trumpinį.
Kai kreipiasi žmonės dėl dingusių užsienyje, neretai nežino, nei į kokį miestą ieškomasis vyko, nei pas ką važiavo, nei kur ketino dirbti. „Jei ieškomasis padaro nusikaltimą, rasti pavyksta. Dažniausiai užsienyje žmogus dingsta, kai praranda mobilų telefoną. Juk retas kuris nors vieną artimo žmogaus telefono numerį žino mintinai“, – sako A. Barzinskas.
Jei dingsta senyvo amžiaus žmonės, dažniausiai jie serga Alshaimerio liga. Neberanda namų, pasiklysta miške, pamiršta artimiesiems paskambinti. Anot pareigūno, žmonėms dažnai atrodo, kad jie gyvens amžinai. Artimieji sergantiems senoliams turėtų visada į kišenę įdėti mobilųjį telefoną. Pasiklys – paskambins, ar buvimo vieta bus lengviau nustatyta.
Pareigūnas teigia, kad dingusiųjų turi ieškoti profesionalai, o ne internautai. Artimieji skelbia dingusiųjų fotografijas socialiniuose tinkluose, o apie pasekmes negalvoja. Surastą asmenį aplinkiniai atpažįsta, vėliau iš jo šaiposi. „Žmogui po to sunku būna, jis bijo išeiti iš namų. Lengviausia apkaltinti policiją neveiklumu, o po saviveiklos tenka samdyti psichologus ir šluostyti artimajam ašaras. Jei bėgsi užsimerkęs, finišo nepasieksi“, – sako A. Barzinskas.
Žmonės ir į ekstrasensus kreipiasi pagalbos. Pareigūnai sako, kad dar nė karto ekstrasensų versija nepasitvirtino. „Artimieji tenori būti tikri, kad viską padarė, kad žmogų rastų“, – sako pareigūnas.
„Būna stebuklų gyvenime“
Pareigūnams paskutiniaisiais metais iškilusi problema – nustatyti rastų mirusiųjų asmenų tapatybę. Daugiau nei prieš dešimt metų policijai talkino žiniasklaida – spausdindavo rastų mirusiųjų fotografijas. Dabar spausdinti smurtinių foto-grafijų negalima, tad pagalbos sulaukiama mažai. Po mėnesio neatpažinto žmogaus palaikai su numeriu palaidojami Ginkūnų kapinėse, bet bylos nenu-traukiamos.
Asmenybė nustatoma tiriant DNR, tačiau buvo atvejų, kai nustatyti negyvo žmogaus tapatybę padėjo lytinio organo implantas.
Šiaulių miesto parke buvo rastas žmogaus kūnas. Be antakių, plaukų, perpjautomis venomis. Ekspertizės metu buvo aptiktas lytinio organo implantas. Lietuvoje šie implantai nebuvo įsodinami į kūną, o Rygoje ir Maskvoje jie buvo dedami anonimiškai. Vis dėlto asmenybę pavyko nustatyti, žmogus net nebuvo Šiaulių gyventojas.
Kartą vieno mirusio žmogaus kūnas buvo atpažintas, bet pareigūnai sulaukė girto žmogaus skambučio. „Vyrai, nedarykite klaidos, neatpažinkite mano kūno, nes aš gyvas. Paskui pakasite, reikės iš duobės išlipti“, – aiškino „velionis“. Paaiškėjo, kad viename miesto bendrabutyje gyveno lyg du vandens lašai panašūs vyrai, kurie net nebuvo giminės. Vienas jų kitam davė atsiskaitymo už komunalinius patarnavimus knygeles ir pinigų. Kaimynas pinigus išleido svaigalams ir mirė. Atsiskaitymo knygelės su pavarde buvo rastos svetimoje kišenėje, pažįstami patvirtino velionio tapatybę, o tiesa išaiškėjo vėliau.
Su šypsena A. Barzinskas prisimena atvejį, kai pareigūnai atvyko „velionio“ žmonai pranešti liūdnos žinios. Parodo nuotrauką, moteris savo vyrą atpažįsta ir tada šūkteli: „Tėvai, čia kažkokie vyrai sako, kad tu miręs. Išlenda vyras – lygiai tais pačiais marškiniais ir tokiomis pačiomis kelnėmis kaip nuotraukoje. „Būna stebuklų gyvenime“, – sako pareigūnas.
Kartą pareigūnai aplankė net tris žmones, kai rado kūną su tatuiruotėmis ant pirštų ir rankų. Kiek gali būti panašių žmonių, kuriems net tokios pačios kelios tatuiruotės ant kūno? Pasirodo – net keturi.
Fotografijoje kaimynas velionį atpažino, parodė, kur mirusysis gyvena. Atvykusius pareigūnus lygiai toks pats žmogus pasitiko. Surado kitą – irgi gyvas. Rado trečią, kaimynai ašarą nubraukė, kad šis jau mirė, o kai pasitiko jo sugyventinė, iš už kampo išlindo „mirusysis“, pirkiniais nešinas. Paklaustas, ar antrininko nepažįsta, atsakė: „Aš tik čigonas, žinočiau, nesakyčiau, o dabar – nepyk, nežinau.“
