„Akistata“, atrodo, rado atsakymą, dėl ko Šiaulių S. Šalkauskio gimnazijos moksleivės papjovė savo bendramokslę, kurios supjaustytą kūną išmėtė mieste.
„Esi neverta gyventi! Tavo graži mirtis mums visiems bus palengvėjimas, net ir tau!“
Išgirdusi bendramokslę tariant maždaug tokį šiurpų pareiškimą, 17 metų Neda R. dar turėjo vilties, kad gretimų klasių gimnazistės V. Lietuvninkaitė su V. Vaitiekaityte juokauja. Tačiau po akimirkos pastaroji savo tvirtomis rankomis Nedą R. surakino savo glėbyje, o V. Lietuvninkaitė, rankoje pakėlusi aštrų skustuvą, laisva ranka sučiupo žudomąją už plaukų, atlošė merginos galvą ir sadistiškai prisimerkė...
Šis kraupus įvykis, kai dvi Šiaulių gimnazistės nužudė trečiąją, dar nepilnametę, sukrėtė visą šalį. Ypač visus išgąsdino pranešimas, kad po šaltakraujiškos žmogžudystės aukos kūnas supjaustytas gabalais ir išmėtytas dykvietėje bei į šiukšlių konteinerius. Žudikės ir auka priklausė kraują bei smurtą garbinančiam neformaliam jaunimo judėjimui, todėl žmogžudystė – ritualinė. Policija visiškai nieko nekomentuoja, netgi dangsto žudikių pavardes. Jų mokytojai irgi vengia pokalbių su žurnalistais, šios publikacijos autoriui netgi melavo nuotraukose neatpažįstą savo auklėtinių, todėl suvokti tiesą buvo itin sunku.
„Pasidulkinkim!“
Žudikių, kokių iki šiol Lietuva nematė, Viktorijos Lietuvninkaitės (18 m.) su bendravarde Vaitiekaityte (18 m.) problemos prasidėjo joms abiems sulaukus paauglystės. Merginos pasiklydo savo gyvenime, ėmė maištauti.
Tiesą sakant, tai nieko keista. Pasak psichologo Dainiaus Pūro, net papirusuose randama įrašų, kad jaunimas sugedęs, maištauja, neklauso tėvų ir vyresnės kartos. Kiekvienoje epochoje paaugliai maištauja tiek, kiek jiems leidžia santvarka. Maišto esmė – siekti vyresnės kartos meilės ir supratimo, bet priemonės – demonstratyviai iššaukiamas, vyresniuosius šiurpinantis elgesys. Net sovietmečiu jaunuoliai protestavo augindami ilgus plaukus, siūdamiesi iššaukiančiai platėjančias kelnes. Paauglių protestų nebūdavo tik karo, suiručių metu, nes kai į akis žvelgia badas, minčių išsidirbinėti nekyla. Todėl dabar, demokratijos laikais, protestuoti labai sunku, nes mokyklose nebelikę uniformų, tėvai ir pedagogai toleruoja iššaukiančią išvaizdą, reikalaudami viso labo lankyti mokyklą ir bent kiek priimtinai elgtis.
Siekdamos individualumo, V. Lietuvninkaitė su V. Vaitiekaityte įsivėrė po saują auskarų – antakiai ir ausys tiesiog linko nuo metalo. V. Lietuvninkaitei tiek neužteko, ji įsibedė auskarą į liežuvį su anglišku užrašu „Let's fuck“ („pasidulkinkim“ – angl.) Abi draugės pasidarė ir mistiškų tatuiruočių. Negana to, V. Vaitiekaitytė, ignoruodama motinos siaubą, namie augino plaukuotą vorą, V. Lietuvninkaitė, tiesa, tenkinosi tik beveislio šunelio draugija.
Jaunimo protestai
Sakykit, na kaip tokios modernios, originalios merginos be neformalaus judėjimo? Mes, suaugusieji, save skirstome klasėmis pagal turtą ar išsilavinimą. Paaugliai gi dalijasi grupuotėmis pagal aprangą. Jei vaikinas ar mergina mėgsta puoštis, tokius vyrukus bendraamžiai apšauks „forsais“, o merginas „fyfomis“. Plikai nusiskutęs plaukus vaikis laksto kaukšėdamas masyviais batais rėkaudamas nacionalistinius šūkius? Reiškia, tai – „skinhedas“ arba „skinas“. Nepilnametis aplinkinius šiurpina dažyta plaukų skiautere bei pabrėžtinai nuskurusiais drabužiais? Tai didžiausias „forsų“ ir „skinų“ priešas – „pankas“. Rengiasi ir juodai padažytus plaukus velia į kaltūną, su buteliu alaus rankoje klausosi kriokiančios muzikos? Tai tikriausiai „gotas“. Mergina panaši į gotę, bet lūpų šiukštu nesidažo juodai? Taip ji parodo esanti Emo pasekėja.
Nors paaugliai ginčysis, iš tikro jų judėjimai labiau panašūs į smagiai laiką praleisti tenorinčių bendraamžių grupes. Tik Emo judėjimo pasekėjai – į depresiją bei gilų pesimizmą linkę paaugliai, kurie iš gero gyvenimo nebežino, ko norėti, daug kalba apie gyvenimo beprasmybę, savižudybes, taip tik dar pasunkindami savo depresiją. 2009-ųjų sausį Kaune nusižudė dvi nepilnametės Kauno dailės gimnazijos moksleivės. Abi jos žavėjosi Emo judėjimo nariais, bet po to kalbos apie Emo ir jaunimo grupes nutilo.
Išskrodė varlę
Bet neformalios jaunimo grupuotės nedingo. Susitikusios po pamokų bendraklasės V. Lietuvninkaitė su V. Vaitiekaityte pamėgo dalytis depresyviomis nuotaikomis. Prastai besimokiusi V. Lietuvninkaitė save išreiškė savo tinklalapyje, kuriame publikavo visokį šlamštą – savo menkavertes, pesimistines eiles iš primityviai rimuojamų tų pačių žodžių: mirtis – lemtis, nakčia – kančia, apsivemti – ištverti ir t.t. Ten yra net ir angliškai parašytų šios merginos eilėraščių, tik irgi tokių pat primityvių bei pesimistinių. Mergina eilėmis neapsiribojo, publikavo ir savo nuotraukas: su auskarais, antrankiais, grandinėmis, kraujo spalvos dažais ištepliotais peiliais arba rankomis. Ji išplatino net ir nuotrauką, kurioje, tikėtina, jos pačios nuogas kūnas su švariai išskustu tarpkoju. V. Lietuvninkaitę šioje nuotraukoje galima pažinti iš jos tatuiruočių – „XIII“ ir sparnuoto drakono piešinio. Tačiau vis kažko trūko.
Bendramoksliai kalba, kad gerai, ypač biologiją ir chemiją, besimokiusi V. Vaitiekaitytė savo draugei V. Lietuvninkaitei šiemet pasiūlė išskrosti varlę. V. Lietuvninkaitė mielai sutiko, tiesa, idėja žudyti jai labiau patiko už šliužo anatomiją. Atšilus draugės pagavo varlę, ją išskrodė. Tik varlė mažutė, perpjauta vos suspurdėjo, todėl procesas draugėms, atrodo, nesuteikė pakankamai emocijų.
Panoro emocijų
Šią vasarą bendraklasės jau užsigeidė emocijas stingdančio žiauraus veiksmo – kruvinų nuotykių.
„Kažin, kaip atrodytų žmogaus mirtis?“ – kalbama, jog eilinio susitikimo metu paklausė viena iš draugių. Antroji prisimerkusi savo sadistiškai atrodančiu žvilgsniu ilgam susimąstė.
Nuolat apie savižudybės „grožį“ kalbėjusios merginos kažkodėl pačios patirti mirties nepanoro, todėl egoizmo vedamos nieko gudriau nesugalvojo, kaip nužudyti... savo gimnazijos moksleivę Nedą R. Už ką? Atsakymo į šį klausimą, atrodo, nežino net pačios žudikės, kurias veiksmas ir emocijos domino gerokai labiau už logiką. Gal dėl to, kad Neda R. irgi mėgo rengtis juodai, tačiau nebuvo tikra Emo judėjimo pasekėja – „nesiderkliavojo“ verdamasi kilogramą auskarų, ignoravo, net pašiepė nesiliaujančius Viktorijų kliedesius apie gyvenimo beprasmybę bei savižudybės grožį.
Dar viena galima priežastis – bendraklasis Jonas T., kuris iš pradžių daugiau dėmesio skyrė V. Lietuvninkaitei, bet pastaruoju metu buvo pamėgęs dažniau rodytis Nedos R. draugijoje.
Kad ir kaip ten buvo, akivaizdu tik tai, jog merginoms visiškai nebuvo jokios logiškos priežasties žudyti bendraamžę. Buvo tik išpaikintų, su tėvais dvasinį ryšį praradusių moksleivių emocinio luošumo ir baisaus egoizmo pagimdytas noras patirti sukrečiančias emocijas, draudžiamą veiksmą bei kraują stingdančius nuotykius.
Močiutės butas
„Akistatos“ žiniomis, abi Viktorijos savo kraupųjį planą puoselėti pradėjo pirmosiomis šios vasaros savaitėmis.
Birželį, atšilus orams, Šiauliuose gyvenanti V. Vaitiekaitytės močiutė, kaip kasmet, išsikraustė vasaroti į sodą. Mergina iš karto motinai pareiškė norinti pagyventi močiutės bute, nes namie esą... trūksta erdvės. Kaip visada, išpaikintos dukros noras buvo besąlygiškai įvykdytas. Apskritai, V. Vaitiekaitytė buvo įpratinusi namiškius neprieštarauti, kai ji elgiasi kaip užsimaniusi. Ji tatuiravosi tiek, kiek norėjo, sau ir draugams pati (!) vėrė auskarus, vakarais kiek panorėjusi šlaistydavosi su neaiškiais tipais apleistuose pastatuose, kur vykdavo išgertuvės bei orgijos. Panašiai egoistiškai elgėsi ir V. Lietuvninkaitė – jos namų kambaryje gausiai priklijuota raštelių: „Aš esu aš“, „Aš – suaugusi“ ir t. t.
Liepos 14-osios popietę viena iš Viktorijų paskambino Nedai R. ir pakvietė susitikti pokalbiui tuščiame bute. Buvo lietinga popietė, todėl įšokusi į juodus džinsus, apsitempusi juodais berankoviais marškinėliais bei užsimetusi juodą striukę mergina išbėgo iš buto. Namiškiams ji tik pasakė einanti pas drauges.
Viena laikė, kita žudė
V. Vaitiekaitytės močiutės bute įvykusio kivirčo detales policija aiškinasi iki šiol. Abejonių nekelia tik tai, jog konfliktas tebuvo pretekstas, nes žudikės turėjo viską pasiruošusios – ir peilius, ir skustuvą. Apsižodžiavimo įkarštyje V. Vaitiekaitytė čiupo Nedą R. į savo tvirtą glėbį, o V. Lietuvninkaitė atsilenkė skustuvą..
Žudyti žmogų, pasirodo, nėra taip malonu, kaip rodoma filmuose ar rašoma paauglių tinklalapiuose. Žinia, tai visai kas kita nei skrosti varlę. Neištvėrusi kraupaus agonijos vaizdo, V. Vaitiekaitytė baugščiai nusisuko, bet aukos nepaleido.
„Viktorija man sakė norėjusi sulaikyti įsismarkavusią draugę, bet buvę per vėlu,“ – taip dabar kvailai savo dukrą bando teisinti V. Vaitiekaitytės motina.
Kai Neda R. jau gulėjo negyva, žudikės atsikvošėjo. Užmiršusios savo tinklalapiuose publikuotus kliedesingus pareiškimus apie mirties grožį, nebetikėdamos kartotomis citatomis, jog „jei žudai su malonumu, tavęs niekada nepagaus“, abi išsigando atsakomybės ir kuo kvailiausiai nutarė lavonu skubiai atsikratyti. Tačiau bėda – nė viena žudikių neturi automobilio. Net jei ir būtų turėjusi – juk neneši lavono daugiabučio laiptine už rankų ir kojų iki mašinos bagažinės.
Siurprizas maišelyje?
Tad čiupusios peilius abi puolė kūną pjaustyti gabalais, kuriuos čia pat krovė į polietileno maišelius. Po to, išplovusios bute kraują, žudikės maišelius ėmė nešti laukan. Kelis maišelius jos išmetė į gatvės šiukšlių konteinerį, kitus dviračiu nuvežė į dykvietę prie Nedos R. tėvų namų ir išsvaidė į žoles pakrūmėse – gal policininkai bus tiek kvaili, jog patikės, kad Nedą R. nužudė ir susmulkino koks nors maniakas...
Baigusios savo kraupųjį darbą, jaunosios kraugerės paskambino Jonui T., kurį pakvietė susitikti, kad praneštų „super naujieną“. Šiauliuose kalbama, jog atvykusiam į pasimatymą vaikinui buvo parodyta maišelyje nupjauta Nedos R. galva. Tačiau pamačiusi, kad „kavalierius“ nuo vaizdo ne pralinksmėjo, o ėmė žiaukčioti, Viktorija maišelį išmetė kažkur prie ar į Talkšos ežerą. Ir iškart ėmėsi itin nelaimingos merginos vaidmens...
Gavę pranešimą, kad išėjusi pas drauges Neda R. dingo be žinios, jau kitą dieną kriminalistai nustatė bendraamžių, su kuriomis bendravo pražuvėlė, sąrašą. Jame pareigūnai pasibraukė Viktorijos Lietuvninkaitės pavardę, nes, pasak kitų gimnazistų, ji su Neda R. nemėgo viena kitos, ne kartą buvo apsižodžiavusios. Apklausiama V. Lietuvninkaitė nervinosi ir melavo, todėl pareigūnai ėmė aiškintis kiekvieną jos ketvirtadienio vakare praleistą minutę. Ir vos per kelias valandas išgavo prisipažinimą.
Žudėsi, bet nenusižudė
Sužinojusi, kad policija jau ieško ir jos dukros, V. Vaitiekaitytės motina žinojo, kur ją rasti. Ji nuvažiavo prie bankrutavusio batų fabriko „Elnias“ pastatų, kur ant stogo rado Jonui T. nelaimingu gyvenimu besiguodžiančią dukrą. V. Vaitiekaitytė esą ketino nusižudyti nušokdama nuo stogo, tačiau jau įsitikinome, kad ši egoistiška tatuiruota gražuolė drąsi ranką kelti tik prieš kitus, bet ne prieš save.
Tokia nesudėtinga buvo šio kraupaus nusikaltimo esmės atskleidimo dalis. Tačiau tik esmės, nes niuansai sunkiai tiriami iki šiol. Prisipažinusios dėl žmogžudystės močiutės bute, sąmokslininkės ėmė meluoti, išsisukinėti, kartais atsisakydamos kalbėti, atsakinėti į klausimus. Pasirodė, kad abi žudikės – infantilaus mąstymo. Apie daug ką, pavyzdžiui, apie žudomos merginos skausmą, nė nesusimąsčiusios. Abiems įkliuvėlėms buvo šokas, kad kriminalistai su jomis „nebesicackina“ kaip visiems jų isteriškiems kaprizams pataikavusios motinos ar liberalios mokyklų mokytojos.
Motina kaltina žurnalistus
Neseniai V. Vaitiekaitytės motina Jolanta V. vienam dienraščiui parašė laišką, kuriame labiau už savo dukrą kaltina... žurnalistus, kuriuos išvadino „nepagydomais ligoniais“. Jos pačios geroji dukrelė, girdi, dar pasveiksianti. Motina neabejoja, kad jos Viktorija su drauge žudė užėjus proto užtemimui, kuris... praeis.
Niekas neabejoja, kad abi Viktorijos turi psichologinių problemų, bet ar tai psichikos liga, ar tik išlepimas ir pasileidimas? Žudikes netrukus ištirs psichiatrijos ekspertai. Jei jie pripažins, kad merginos suvokė savo veiksmus, už tokį neregėto kraupumo nusikaltimą joms gresia būti nuteistoms kalėti iki mirties.
Psichologas, Seimo narys Gediminas Navaitis:
„Vienas didžiausių XX a. psichologijos atradimų, kad žmogus, pakeitęs mąstyseną, pakeičia ir savo gyvenimą. Ieškantieji gėrio ir optimizmo jį suranda ir atvirkščiai – susibūrę į vienminčių depresyvių verkšlentojų būrelį jaunuoliai tik sustiptina savo negatyvų nusiteikimą, kuris greit gali virsti savižudybe ar agresija.
Neretai dėl visų jaunimo išpuolių kaltinamos sektos, neformalūs judėjimai, sambūriai, blogi draugai. Esą tai jie mūsų „gerą vaiką“ išvedę iš kelio. Žmonės užmiršta, kad dažniau ne aplinkiniai paveikia paauglių elgesį, o vienišos, psichologiškai nebrandžios, nesubalansuotos asmenybės ieško bendraminčių. Juk ir krepšininkai aukšti ne dėl to, kad žaidžia krepšinį, o dėl to, kad krepšinyje aukštaūgiai pritampa, yra laukiami. Lygiai taip ir psichologinių problemų turinčios asmenybės įvairių kraštutinumų judėjimuose suranda bendraminčių, kur negatyvios nuostatos, žinoma, tik sustiprėja ir galop virsta žiauriais planais.
Ką turėtų daryti tėvai, kad jiems netektų raudoti, kaip dabar rauda šių gimnazisčių merginų tėvai? Atsakymas labai paprastas – būkite, daugiau būkite kartu su savo vaikais. Nes jei darbas, televizorius, sodas, žvejyba ar banali namų ruoša jums svarbiau ar įdomiau už jūsų vaikus, nenustebkite, kad nuo jų atitolsite ir apie vaikų poelgius bei pastarųjų motyvus sužinosite iš kitų. Ir dar laimė, jei ne iš policijos.“
Sigitas STASAITIS
