Vis dažniau apie moterį sakoma „stipri“. Stipri – tai gerai uždirbanti, siekianti karjeros, žinanti, ko nori iš gyvenimo, nepriklausoma. O štai prie vyrų šis žodis vis mažiau belimpa. „Kaip norėčiau pabūti silpna. Šalia stipresnio vyro,“– kartais atsidūsta stiprioji moteris. Tik kur tokį rasti ?
Visgi neskubėkime stiprių vyrų įrašyti į Raudonąją knygą kaip nykstančios rūšies. Nors negi psichologai pripažįsta, kad vyrai šiandien emociškai silpnesni už moteris, ir juos, o ne moteris reikėtų vadinti „silpnąja“ lytimi. Bet ar tai vien vyrų problema? Vėlgi tie patys psichologai sako : „ne“, ir čia įžiūri abipusį procesą. Vyrų galia silpnėja, nes pačios moterys prisiima sau perdaug atsakomybės. Lygiai taip pat vyras pasijaučia silpnu, kai iš jo reikalaujama per daug, virš jo galimybių.
Pokalbis su psichologe psichoterapeute Rūta Bačiulyte – ne akmuo į vyrų daržą, greičiau atvirkščiai, į moterų, nes gana dažnai nuo moters ir priklauso tiek vyro silpnumas, tiek stiprybė.
Jūs teigiate, kad moterys dažnai pačios kaltos, kad šeimoje neša didesnę naštą nei vyrai...
Paprastas pavyzdys iš darbo praktikos. Konsultacijai jauni tėvai, trisdešimtmečiai, atveda savo mokyklinio amžiaus sūnų. Sūnus užima bemaž visą sofą, mama įsitaiso ant kraštelio, tėvas lieka prie durų. Jis čia tik tarp kitko. Jis tik atvežė ir sumokės už konsultaciją. Gerai, kad dar neliko automobilyje, nes būna ir taip. Jo žmonai viskas atrodo normalu. Man ne. Vyras kvadratiniais pečiais, susigūžęs kampely. Tenka jį kviesti. O žmogus nustebęs, kad kviečiamas lygiaverčiai spręsti vaiko problemas.
Bet ar ne pats vyras šiuo atveju ir kaltas? Jei vaiko problemos jam rūpėtų, jis ir nestovėtų kampe.
Šiuo atveju jis yra nustumtas. Aišku, tai abipus procesas, nes būti nustumtam – savotiškai patogu, mažiau atsakomybės. Vis dėlto nustumia motina. Kūdikio gimimą įsivaizduokime taip : motina stovi apglėbusį naujagimį, tėvas už nugaros, apglėbęs motiną. Tai natūralu, kaip natūralus motinos ryšys su kūdikiu. Tačiau vėliau tėvas neturi likti už nugaros. O jis lieka, nes motina dažniausiai nuo vyro nusisuka. Suprask, kūdikio reikalai, ne tavo reikalai. Tu nemoki, nežinai, nesupranti. Jis ir nemoka, nes dažnas vyras, atėjęs į šeimą, tėvu būti nemoka. Jis sutrikęs ir pasimetęs, nes dabartinė vyrų karta dar ir nematė tėvo pavyzdžio. Dauguma augo, kai tėvai dirbo, būdavo garaže arba gerdavo. Todėl moters funkcija šeimoje – įtraukti vyrą į tėvystę, o per tėvystę į šeimą.
Įtraukti į tėvystę. Susidaro įspūdis, kad vyras į šeimą ateina nesubrendęs, o moteris motinystei subręsta sulig vaiko gimimu. Vadinasi, dabar ji turi auginti ir vaiką, ir padėti vyrui tapti tėvu?
Iš tikrųjų jau laukiant kūdikio, abu tėvai turi tam ruoštis. Dabar pagalbą jaunoms besilaukiančioms vaikų šeimoms siūlo įvairios mamų ir tėvų mokyklėlės, kursai. Ten tiek tėvai, tiek mamos gauna įgūdžių. Kita vertus, moteris turi kalbėtis su būsimu vaiko tėvu ir tartis dėl visko, kas susiję su gimimu. O jau gimus kūdikiui, nuo pat pirmos kūdikio gimimo dienos moteris turi tartis dėl visko : dėl kūdikio mitybos, dėl sveikatos, dėl auklėjimo. Vyras turi visus klausimus, kas liečia kūdikį spręsti lygiaverčiai su moterimi, nebūti nustumtas : „Aš geriau suprantu, aš rūpinuosi, o tu dabar uždirbk pinigus.“ Ir vyras nustoja „kištis.“
Pastebėjau, kad moterys dažnokai yra linkusios į globojančių, kontroliuojančių ir už viską atsakančių vaidmenį, ne tik vaiko atžvilgiu, bet ir vyro. Taip vyrui belieka likti tik po „padu“. Bet dažniausiai toks buvimas žeidžia vyro „ego“, jis nebesikiša į šeimos reikalus, palikdamas spręsti žmonai, kuri visada viską žino geriau, o pats ieško kompensacijos : nuotykių, medžioklės, alkoholio.
Klaidinga manyti, tarpusavio santykiuose vienas gali būti nebrandus, todėl jį reikia globoti, o kitas – subrendęs. Psichologiniai tyrimai rodo, kad tuokiasi dažniausiai panašios brandos asmenybės ir atsakomybė turėtų vienodai gulti ant abiejų pečių.
Minėjote ir kitą kraštutinumą, kai moteris kelia vyrui pernelyg didelius reikalavimus...
Ypač dažnai jauni vyrai skundžiasi, kad merginos ar moterys kelia jiems labai aukštus reikalavimus, iš esmės netgi prieštaraujančius vieni kitiems. Būti stipriu, daug uždirbt i, išlaikyti šeimą, tačiau būti dėmesingu, dalintis su moterimi buities darbais, bet nevaržyti jos laisvės. Tai iš tiesų sudėtingi ir gana prieštaringi reikalavimai.
Vaikinai tą jaučia nuolat. Pasak jų, klubuose merginos pirmiausiai atkreipia dėmesį į jų išvaizdą, toliau seka klausimas : „Koks tavo automobilis?“ Dažniausiai išvaizdi mergina su vaikinu, neturinčiu gero automobilio, net nepradės bendrauti. Iš to, galime daryti išvadas, kad vyro vertybės, kaip žmogaus, merginai neįdomios. Nuvertintas merginos, vaikinas ar vyras pradeda ir pats save nuvertinti, pats į save ima žiūrėti kaip į pinigų gaminimo mašiną. Nebeleidžia sau jausti, nes bet koks jausmas kelia siaubą. Tenka vyrus konsultuoti, išgyvenančius panikos atakas, nes slopinami jausmai kažkada pasireiškia vegetacinėmis reakcijomis – širdies plakimu, dusuliu, baime, nerimu.
Tenka pripažinti, merginos dabar tapo žymiai agresyvesnės. Vamp stilius tarp merginų karaliauja psichologine išraiška. Bendraujančios, aktyvios ir iniciatyvios – tokios yra geidžiamos, ir jos pasiima tai, ko nori. Tokios merginos „pasiima“ ir pačius geriausius vyrus, nes yra patyrusios ir žino, ko siekia. Vėliau jų vyrams tenka ir pinigus uždirbti, ir virti, ir skalbti. Ar vyrai laimingi šalia tokių moterų, tai jau kitas klausimas. Kaip jau minėjau, vyras, į kurį žiūrima kaip į daiktą, pats pradeda save ir kitus taip vertinti, todėl vėliau, kai susikrauna turtą, kaip lengvai keičia automobilį, taip lengvai pakeičia ir žmoną. Paprastas paaiškinimas, kodėl vyrai, nugyvenę ilgus metus su viena žmona, iškeičia ją į jaunesnę, kitaip tariant, kokybiškesnę.
Vadinasi, posakis : „kiekviena moteris gauna tokį vyrą, kokio ji nusipelno“ – ne šiaip sau sugalvotas?
Iš tikrųjų nėra tie vyrai maži ir silpni vaikai, kuriuos tereikia auklėti ir ugdyti. Bet kuris vyras, kaip ir moteris, atranda savo vyrišką tapatybę tik partnerystėje. Netgi vadinamas „nesubrendėlis“ vyras, jeigu jis įsimylėjęs, myli ir jaučiasi mylimu, gali kalnus nuversti, viską padaryti dėl moters ir šeimos, pačius didžiausius dalykus. O kiekviena jauna moteris gali duoti šalia esančiam vyrui tą postūmį. Svarbu vienas kito neužgožti, nes kaip ir minėjau, už kiekvieną situaciją šeimoje atsakingi du žmonės.
Nereikia pamiršti ir savotiško tikrųjų motinų vaidmens. Vyras, pradėjęs gyventi su moterimi, privalo gyventi su ja ir savo dėmesį ir rūpestį skirti jai, kūdikiui. O motina sūnų privalo paleisti, nes per didelė jų globa iš tiesų trukdo jam tapti vyru. Sūnų turėtų auklėti tėvas. Kokias dramas išgyvena jauni vyrai, kuriuos augino motinos. Jie blaškosi tarp motinų ir žmonų, kadangi juos auginusios motinos vis dar nesupranta, kad sūnūs joms nebepriklauso. Jos reikalauja dėmesio, jos skundžiasi vienatve, manipuliuodamos savo vaiko jausmais. O kenčia iš tiesų ne jos, kenčia sūnūs ir jų moterys.
Elvyra Žvirblienė
