Kaip Paryžius Eliziejaus laukais, taip Šiauliai gali teisėtai didžiuotis savąja Vilniaus gatve, beveik prieš keturiasdešimt metų iš važiuojamosios gatvės dalies tapusia garsiuoju pėsčiųjų taku.
Pasivaikščioti – į Šiaulius
Pažintį su Šiauliais tiesiog būtina pradėti nuo garsiojo bulvaro – Vilniaus gatvės. Vyresni žmonės dar, be abejo, prisimena, kaip prieš keletą dešimtmečių specialiai važiuodavo į Šiaulius pasivaikščioti niekur kitur Lietuvoje iki tol dar nematyta pėsčiųjų alėja, pasigrožėti joje išdėstytomis įdomiomis skulptūromis, pasėdėti jaukiose kavinėse.
Kokie unikalūs tuomet atrodė gatvės puošybos elementai, reklamos, kaip įdomu buvo žvalgytis po akiai neįprastas, naujai sukurtas erdves.
Šiaulių centrinėje dalyje esančio bulvaro ilgis – 1,28 kilometro. Jo pradžia – Vilniaus ir Žemaitės gatvių, pabaiga – Vilniaus gatvės ir Draugystės prospekto sankirtos.
Pėsčiųjų bulvarą puošia daugybė skulptūrųŠiaulių turizmo ir informacijos centro direktorė Giedrė Brazlauskaitė sako, kad idėjos įkurti bulvarą autorius tuometis miesto vadovas Vilius Kazanavičius, bulvarą projektavo architektė Virginija Taujanskienė.
Pasakojama, kad mintis įkurti tokią pėstiesiems skirtą vietą gimė tuomečiam miesto vadovui rašant disertaciją urbanistikos klausimais bei išvydus poilsio zonas Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje.
Šiaulių bulvaras – trečiasis pagal senumą Europoje. 1975 metais Sovietų Sąjungoje Šiauliai pirmieji važiuojamąją gatvės dalį pavertė pėsčiųjų taku.
Laisvės alėja, pėsčiųjų gatvė Kaune, atsirado vėliau, 1977 metais, o garsusis Arbato pėsčiųjų takas Maskvoje – 1978–1979 metais.
Su šiauliečiais specialistais konsultavosi ir Kauno Laisvės alėjos, ir Maskvos Arbato kūrėjai.
Puošia skulptūros
Dabar, kai nuo 1975 prabėgo beveik 40 metų, garsusis bulvaras pasikeitęs. Prieš dešimtmetį buvo susirūpinta jo būkle. 2005 metais prasidėjo rekonstrukcija ir per ketverius metus pėsčiųjų takas nuo Tilžės iki Žemaitės gatvės buvo atnaujintas.
Garsiuoju bulvaru vaikštinėjame drauge su vienu iš miesto puoselėtojų Viliumi Puronu. Jam gerai pažįstamas kiekvienas miesto kampelis, jis kaip žirnius beria bulvaro kaitos datas. Juk 1973–1992 metais V. Puronas buvo Šiaulių miesto vyriausiasis dailininkas, vienas iš Vilniaus pėsčiųjų gatvės projekto autorių, sumanęs ir įgyvendinęs daugelį meninių akcentų.
Nuo seno šioje Vilniaus gatvės dalyje steigėsi įstaigos, parduotuvės – istoriškai susiklostė prekybinis miesto centras, kuris po karų sugriovimų ir vėl iš naujo atgydavo. Vilius Puronas apie bulvarą gali daug papasakoti, juk jį įrengiant jis buvo miesto vyriausiasis dailininkas. U.Mikaliūno nuotr.
Vilius Puronas apie bulvarą gali daug papasakoti, juk jį įrengiant jis buvo miesto vyriausiasis dailininkas. U.Mikaliūno nuotr.
Einant bulvaru neišvengiamai akis patrauks ant pievelės prieš „Šiaulių“ viešbutį pastatyta skulptūrinė kompozicija „Trys paukščiai“, į tuos paukščius žiūrint jie kartu su žiūrovu tarsi sukasi, matyti, jog rengiasi skleisti sparnus.
Ne tik šie paukščiai puošia bulvarą. Vilniaus ir Tilžės gatvių sankirtoje pasitinka fontanas „Pelikanai“. Jis čia buvo pastatytas 1978 metais, o po 25 metų atnaujintas.
Net legenda sukurta apie pelikanus – neva du įsimylėję pelikanai skrisdami pro Šiaulius nutūpė į balutę numalšinti troškulio ir pikta burtininkė juos pavertė akmenimis.
Dėmesį atkreipia ir balto marmuro trijų nykštukų figūros, ir skulptūrinė senelio su anūkais grupė.
1976 metais bulvarą papuošusioje skulptūroje trys anūkai sėdi ant besiilsinčio senelio kojų.
Skulptūra „Senelis su anūkais“ įtraukta į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą kaip vietinės reikšmės dailės paminklas.
V. Puronas kviečia prie skulptūros „Skaitantis žmogus“, stovinčios prie Šiaulių dramos teatro.
Ji pastatyta 1983 metais. Žmogaus siluetas ne veltui atrodo pažįstamas, kažkur matytas, juk jis atkeliavo iš senosios Šiaulių spaudos.
Skiria į dvi dalis Pėsčiųjų bulvarą puošia daugybė skulptūrų.
Pėsčiųjų bulvarą puošia daugybė skulptūrų.
Vilniaus gatvė kartu su Tilžės gatve seniausios Šiaulių gatvės. V. Puronas sako, kad Tilžės gatvė turi ypatingą reikšmę.
Sakoma, kad ši gatvė yra riba tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos.
„Vienoje tos gatvės pusėje stovėdamas esi Aukštaitijoje, o perėjęs į kitą pusę atsirandi Žemaitijoje“, – sako V. Puronas.
Vilniaus gatvė neprarado savo reikšmės per visus Šiaulių vystymosi laikotarpius, o Lietuvos Nepriklausomybės metais ši miesto dalis išaugo ir išgražėjo – tapo svarbiausia šiauliečių laisvalaikio leidimo, prekybos vieta.
1915 metais, kai Šiaulius okupavo vokiečiai, jie keitė gatvių pavadinimus. Tuomet Vilniaus gatvė nuo centro iki miesto ribos buvo pavadinta Kuršėnų. Ši skulptūra beveik prieš keturiasdešimt metų buvo pastatyta prie jaunavedžių salono.
Ši skulptūra beveik prieš keturiasdešimt metų buvo pastatyta prie jaunavedžių salono.
1928 metų plane ši gatvė jau vadinama Vilniaus gatve, arba Vilenska – taip ją praminė patys itin mėgstantys ja vaikščioti šiauliečiai.
Tarpukario periodu gatvė buvo pristatyta geros tarpukario architektūros – moderno – pastatų, kurių nemažai yra išlikę iki šiol. Antrojo pasaulinio karo metais miestas labai nukentėjo, dauguma pastatų šioje gatvėje buvo sugriauta arba nuniokota bombardavimo ir gaisrų.
Sovietmečiu Vilniaus gatvės pastatai buvo atstatyti, sugriautųjų vietoje išaugo stalinistinio periodo architektūros gyvenamieji namai, kurių pirmuose aukštuose buvo įrengtos parduotuvės arba maitinimo įstaigos.
Iki pat bulvaro įrengimo šia gatve vyko intensyvus judėjimas – ji buvo viena pagrindinių Šiaulių miesto tiek transporto, tiek komercinių arterijų.
V. Puronas pasakoja, kad reikėjo įdėti daug darbo, kol judėjimas buvo nukreiptas kitomis gatvėmis, ir Vilniaus gatvė tapo unikaliu reiškiniu visoje Sovietų Sąjungoje – pėsčiųjų gatve.
Nuolatinės permainos
Ir šiuo metu visų bulvaru vadinama pėsčiųjų gatvė yra labai judri ir mėgstama šiauliečių: čia daug kavinių, parduotuvių, vyksta pagrindinės miesto šventės, įvairios akcijos, mugės, renginiai.
Bulvare vyksta nuolatinės permainos – reikėjo atnaujinti pasenusią ir nusidėvėjusią dangą, apšvietimą, gatvės infrastruktūrą, persodinti medžius.
„Gatvės pastatų fasadai buvo aptriušę, vietomis nubyrėjęs tinkas, daug balkonų reikėjo remontuoti“, – pasakoja V. Puronas. Vilniaus gatvėje esanti arka, sakoma, stebuklinga – pro ją pirmą kartą praeinant galima mintyse pareikšti savo svajonę ir ji išsipildys. Tik grįžti reikia kitu keliu.
Vilniaus gatvėje esanti arka, sakoma, stebuklinga – pro ją pirmą kartą praeinant galima mintyse pareikšti savo svajonę ir ji išsipildys. Tik grįžti reikia kitu keliu.
Gatvė išgrįsta visu jos pločiu – apie 18,5 metro, pastatyti dvigubi šviestuvai, šviečiantys į fasadų pusę ir į gatvės ašį. Mažosios architektūros elementai – stendai, suolai, inžineriniai mazgai, o taip pat medžiai – buvo išdėstyti taip, kad netrukdytų intensyviam pėsčiųjų srautui ir pramogoms.
Įrengti laikinajai prekybai reikalingi inžineriniai mazgai, turintys elektrą ir vandenį, kad galima būtų prekiauti ne tik ledais, bet ir užkandžiais, karštais gėrimais.
Pasižvalgius bulvare malonu matyti, kad iki šiol išsaugoti meniniai akcentai, išlikę iš pirmos gatvės rekonstrukcijos: „Gyvatė“, „Knyga“, „Batas“ ir kiti.
Naujai pasodintos siauros lajos koloniškos liepos išdėstytos abiejose gatvės pusėse kas 7,5 metro. Atstumas tarp šviestuvų – 8 metrai, jie išdėstyti eilėmis, vienodai nutolę nuo fasadų. Dvigubi šviestuvai apšviečia gatvės ašį ir šaligatvio dalį, todėl užtikrina reikalingą apšvietimą.
Ant stogo – juodi katinai Bene garsiausias mieste metalo plastikos kūrinys — „Katinai“ ant „Valerijono“ vaistinės stogo. U.Mikaliūno nuotr.
Bene garsiausias mieste metalo plastikos kūrinys — „Katinai“ ant „Valerijono“ vaistinės stogo. U.Mikaliūno nuotr.
Ties vienu pastatu kilstelėjęs galvą aukštyn gali pamatyti ant stogo įsitaisiusias juodų katinų figūras – kodėl jie ten, ilgai svarstysi nereikia. Juk katinai yra ant pastato, kuriame įsikūrusi „Valerijono“ vaistinė, stogo.
Toje pačioje vietoje vaistinė veikia jau daug metų – nuo tada, kai 1870 metais provizorius Nurokas gavo leidimą įsteigti Šiauliuose trečią vaistinę, kurią vos tik įkūręs pardavė provizoriui Limbergui.
1900 metais ji jau buvo C. Volpės vaistinė, joje dirbo provizorius, vaistinės vedėjas ir trys mokiniai.
1948 metais buvusioje C. Volpės vaistinėje atidaryta vaistinė Nr. 123, kuriai 1992 metais buvo duotas „Valerijono“ vardas.
Dabar šioje vietoje yra ne tik vaistinė, bet ir šiauliečių mėgstama arbatinė, gydomosios kosmetikos kabinetas. Ilgus metus vaistinei vadovaujanti direktorė Almyra Girdenienė sako, kad darbštus ir išradingas vaistinės kolektyvas ieško naujų darbo formų, galimybių.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
