Šiauliuose buvo surengta operacija „Skydas“ – vien tik tam, kad iš Vilniaus atvažiavę „Aro“ pareigūnai surinktų žaislinius ginklus...
52 metų šiaulietis Benediktas Simonaitis daug metų remontavo automobilius, kol susigadinęs sveikatą anksčiau laiko išėjo į pensiją. Invalidu tapęs nagingas žmogus negulinėjo per dienas namie, o susirado širdžiai mielą užsiėmimą – įstojo į karo archeologų klubą. Jo nariai iš įvairių Lietuvos miestų ir net gretimų šalių su metalo ieškikliais tyrinėja mūšių vietas.
Pernai latviai aptiko per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių pamuštą ir į pelkę įsmigusį rusų lėktuvą su įgulos liekanomis. Žuvusiųjų artimieji buvo be galo dėkingi, kad surasti tėvų ir senelių palaikai, kad juos pagaliau galėjo palaidoti.
Tačiau dažniausiai randama mažaverčių trofėjų: šalmų, diržų sagčių, portsigarų, ginklų. Tikriausiai nereikia nė sakyti, kad visi šie ilgus dešimtmečius žemėje pragulėję radiniai būna sutręšę ir surūdiję. Tad dauguma jų – mažaverčiai, įdomūs tik kolekcininkams.
Neseniai B. Simonaitis su metalo ieškikliu kelis kartus buvo nuvažiavęs į Latviją, kur 1944 metais vyko aršūs mūšiai. Tarp kitų kariškų niekučių kolekcininkas rado šovinių bei šautuvų, sviedinių, granatų liekanų, generolo Vlasovo atsišaukimų.
Į policiją kreipėsi pats
B. Simonaitis žinojo, jog įstatymas reikalauja, kad kolekcionuojami ginklai turi būti taip sugadinti, kad negalėtum iš jų iššauti ar juos sutaisyti. Senienų mėgėjas namie turi dirbtuves, todėl, kaip sako, vos parsivežęs kokią rastą senieną, nedelsdamas pragręžia vamzdį, taip pat pragręžioja visus šovinius. Iš šovinių, granatų, sviedinių jis pašalina paraką ar trotilo likučius.
Iš klubo bendražygių B. Simonaitis buvo girdėjęs, kad policija registruoja ginklų kolekcijas, todėl prieš kelias dienas nusprendė užsukti į Šiaulių apskrities vyriausiojo komisariato Viešosios tvarkos biuro Licencijavimo poskyrį. Pasiėmė dvi šautuvų liekanas. Kartu su kolekcininku ėjo jo žmona Eleonora, nes abu tądien mieste turėjo reikalų ir naiviai tikėjosi policijoje ilgai neužtruksią.
„Norėčiau pažymos, kad mano kolekcija iš netinkamų naudoti ginklų, – pareigūnams pareiškė B. Simonaitis ir iš maišo ištraukęs parodė abi pragręžtas šautuvų liekanas. – Aš namie turiu daugiau eksponatų, galiu visus parodyti – visi pragręžti, taip perdirbti, kad jais niekas negalėtų pasinaudoti.“
Tačiau policininkai kolekcininkui pareiškė, kad jis pažeidęs įstatymus – prieš įsigyjant bet kokį ginklą, pirma reikia gauti jam leidimą.
„Tuoj mes jums parodysim!“
B. Simonaitis atšovė, jog tai nesąmonė – juk negali gauti leidimo ginklui prieš jį surasdamas. Tad logiška, jog išsikasęs eksponatus jis juos pragręžiojęs, nepataisomai sugadinęs ir atėjęs registruoti.
Nieko nepaaiškinę policininkai sutuoktinius nuvedė į kitą pastato aukštą ir liepė laukti.
„Ilgokai kažkur bastęsi pareigūnai mums staiga paliepė dėti ant stalo mūsų mobiliuosius telefonus, – „Akistatai“ pasakojo Benediktas su Eleonora. – Kai atsisakę paklusti pareikalavome paaiškinti, kas vyksta, mums buvo pagrasinta: „Tuoj mes jums parodysim!“
Ir parodė... Prasidėjo operacija „Skydas“, nukreipta prieš itin pavojingus nusikaltėlius, keliančius grėsmę visam kvartalui. Simonaičiai buvo sulaikyti, nuvežti į namus, o ten pareigūnai pareiškė darysią kratą.
B. Simonaitis siūlė atsikvošėti – visas senienas jis parodysiąs pats. Tačiau ar galima tikėti žmogumi, kuris pats ateina į policiją, kad išspręstų problemą? Doras pilietis gi pats į policiją neis – aišku, kad tai teroristas, galintis policininkus įvilioti į pasalą ir tikriausiai susprogdinti... Tam, kad po sprogimo būtų kas surankioja lavonus ir užgesina gaisrą, prie Simonaičių namo buvo pakviesti greitosios pagalbos ir ugniagesių automobiliai. Jie geras 3 valandas užkūrę variklius budėjo šalia namo. Negana to, iš Vilniaus buvo iškviesta specialiojo policijos būrio „Aras“ išminuotojų grupė.
Išrausė ir apatinius
Nors B. Simonaitis kratos darytojams padavė visus savo eksponatus, policininkai neapsigavo, neprarado budrumo, o kruopščiai išrausė visus namus.
„Jie susidomėję rausėsi mano apatinių spintoje, – pasiguodė E. Simonaitienė. – Nežinia, kelnaitėse ieškojo parako ar granatų.“
„Pareigūnai elgėsi nekultūringai, įžeidžiai. Labiausiai reiškėsi ekspertas Kazlauskas, – B. Simonaitis net užsirašė šio pareigūno pavardę. – Jis man kelis kartus grasino, kad kentėsiu. Tačiau koks jis ekspertas, jei šautuvo nuo vamzdžio neatskiria? Visa laimė, kad po 3 valandų atvyko „Aro“ specialistai. Šie, greitai apžiūrėję mano eksponatus, pareiškė, jog jiems čia nėra kas veikti.“
Kitą dieną Šiaulių vyriausiojo komisariato atstovė spaudai žurnalistams pranešė, kas dar iš B. Simonaičio paimta kratos metu. Tai pistoletas medine rankena, kulkosvaidis, keli artilerijos sviediniai, 60 šovinių, kelios granatos, minosvaidžio minos korpusas, prieštankinis sviedinys su paleidimo mechanizmu. Atstovė pridūrė, jog niekas niekam negrasino, krata ir poėmis atlikti pagal įstatymus, o šie neleidžia be leidimo įsigyti ginklų. Pastarieji perduoti ekspertams ir bus ištirti.
Tyčia paskleistas melas?
Aha, Benai, pakliuvai! Tačiau kolekcininkas tokiomis apie jį paskleistomis žiniomis piktinasi ir jas vadina šlykščia dezinformacija.
„Nežinau, ar jie tyčia meluoja, ar nesusigaudo? – nuskambėjęs per visą šalį, piktinasi B. Simonaitis. – Pistoletas – Napoleono laikų su titnaginiu skeltuku. „Artilerijos sviediniai“ – viso labo tuščios gilzės. Iš „kulkosvaidžio“ belikęs tik pragręžtas vamzdis. Visos granatos – be sprogstamosios medžiagos ir sprogdiklių, vien tušti skardiniai korpusai. Šoviniai visi lig paskutinio – pragręžti, be parako“.
Tačiau pats vertingiausias policijos išvežtas grobis – iš pažiūros prieštankinis sviedinys „Panzerfaust“...
Kadangi B. Simonaičiui tokio žemėse atkapstyti nepavyko, jį pats pasidarė iš vandentiekio vamzdžio bei... tuščios batų tepalo dėžutės. Viename vamzdžio gale pritaisė dėžutę, kitoje – skardinius sparnelius. Baigęs meistrauti muliažą nudažė maskuojančia spalva.
Tai išgirdusį šio pasakojimo autorių ėmė graužti sąžinė. Policija, pasirodo, jau konfiskuoja net ir žaislinius ginklus, rinkti kiaurų vamzdžių ir metalo laužo net iš Vilniaus atlekia „Aras“, o juk mano namuose ramiausiai pūpso kažkoks lyg ir minosvaidis, tik aš tyliu lyg paskutinis nedorėlis!
Tyrimas be ekspertizės
Padėkojęs Benediktui ir jo žmonai už kavą, lekiu tekinas namo, įsidedu „minosvaidį“ į maišelį ir juo nešinas praveriu Šiaulių viešosios tvarkos biuro Licencijavimo poskyrio duris. Dedu ginklą ant kėdės ir nuolankiai siūlau imtis įstatymu numatytų priemonių.
Į mano atneštą daiktą paviršutiniškai dėbtelėjęs pareigūnas pareiškia, kad tai, jo manymu, vėliavos laikiklis, kuriam nereikia leidimo.
„O iš kur jūs žinot? – imu ginčytis lyg koks užsispyręs B. Simonaitis. – Reikia ekspertizės. Iš kolekcininko per kratą paimtos tuščios gilzės, ginklų liekanos su pragręžtais vamzdžiais, o šitas – tik pažvelkit – sveikutėlis, užvirintu galu. Nori – grūsk šovinį, nori – pilk vidun paraką, prisitaikyk ir šauk! Be to, namie tokių panašių dar turiu...“
Policininkas nervingai čiumpa telefoną, bet pamaigęs persigalvoja ir numeta atgal ant stalo. „Tai ko jūs iš mūsų norit?!“ – aiškiai ima pykti.
Bijo skandalų ar viešumo?
O ko gali norėti sąmoningas pažeidėjas? „Minosvaidį“ gi privalu sulaikyti, perduoti ekspertizei, skelbti operaciją „Skydas“. Reiktų pradėti ikiteisminį tyrimą, atėmus mano telefoną vežti mane namo, pakviesti po langais budėti ugniagesius, medikus, iškviesti „Aro“ smogikus, kol kokie nors specialistai kazlauskai išknis spintas su žmonos apatiniais, ieškodami daugiau ginklų.
Ne, nėra Lietuvoje teisybės. B. Simonaitis su žmona iš policijos buvo nemokamai parvežti namo, o aš turėjau kėblinti per balas pėsčias, vilkdamas atgal nelemtąjį „minosvaidį“, į kurį policijos ekspertas nė nežvilgtelėjo.
Gal tai tikrai ne ginklas, o vėliavos laikiklis? Bet iš B. Simonaičio policininkai surinko net žaislinius ginklus, o į žurnalisto atneštą daiktą nė nežvilgtelėjo.
Tik nesakykite, kad pareigūnai prisibijo žurnalistų ir viešumo. Matyt, reikėjo daugiau ginčytis su jais, priešgyniauti, reikalauti – gal bent iš keršto būtų sulaikę ir nuvežę iškratyti namų.
Sigitas STASAITIS
