Aistė Plaipaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt Katalonija teigia esanti pasiruošusi tapti dar viena Europos valstybe, nes turi savo kalbą, kultūrą, istoriją. O politologai įsitikinę, kad pagrindinis Katalonijos motyvas ekonominis – katalonų manymu, neteisinga tai, kiek į bendrą Ispanijos biudžetą jie įneša ir kiek gauna atgal.
Pasak politologo A. Rivero, Katalonija galėtų tapti nepriklausoma, jei ir ji, ir Ispanija būtų tuo suinteresuotos. „Jei Ispanija nuspręs, kad tai jai naudinga, taip ir atsitiks. Tačiau Katalonija Ispanijai labai svarbi, taigi, ko gero, Ispanija dar ilgai bus prieš Katalonijos nepriklausomybę“, – tvirtina jis.
400 km žmonių grandinė
Savo nacionalinę dieną, arba la Diada, katalonai mini rugsėjo 11-ąją. Tačiau ši diena nemena kokio nors džiugaus katalonų istorijos fakto – tądien beveik prieš 300 metų jie galutinai pralaimėjo Ispanijos karaliaus pajėgoms. Pernai katalonai nacionalinę dieną paminėjo mitingu, kuriame, kaip buvo skelbiama, dalyvavo per milijoną žmonių. Šiemet organizatoriams reikėjo sugalvoti ką nors naujo ir pranokti patiems save.
Nuo sienos su Prancūzija šiaurėje iki Valensijos pietuose per Barseloną, pro tokius svarbiausius jos objektus, kaip garsioji Antonio Gaudi Šv. Šeimynos bažnyčia (Sagrada Familia), „Camp Nou“ stadionas, kuriame žaidžia Barselonos futbolininkai, ir dar kelias dešimtis Katalonijos miestų ir miestelių nusidriekė „Katalonų kelias nepriklausomybės link“ (toks oficialus pavadinimas).
400 km grandinėje stovėjo daugiau nei pusantro milijono geltona ir raudona – Katalonijos vėliavos spalvomis – pasidabinusių žmonių.
Kad Katalonijos kelias pavyko ir buvo žingsnis nepriklausomos Katalonijos link, sako ir amerikietė aktyvistė, Katalonijos nepriklausomybės rėmėja, knygos „Kas dedasi Katalonijoje?“ autorė Elizabeth Castro.
„Buvo nuostabu. Viskas buvo labai gerai suorganizuota. Dirbo savanoriai, kurie mums parodė, kur pasistatyti automobilį ir kur turėtume stovėti. Žmonių buvo daugiau, nei reikėjo grandinei sudaryti. Stovėjome petys į petį. Žmonės buvo susijaudinę, laimingi, šventiškai nusiteikę, vilkėjo geltonus marškinėlius ir mojavo Katalonijos vėliavomis“, – pasakoja E. Castro.
Ji tikina, kad nebuvo kažkokio pykčio, rodančio, jog viena šalis geresnė už kitą ir panašiai. Pasak amerikietės aktyvistės, buvo siekiama parodyti, jog žmonės nori, kad jų valstybė egzistuotų. „Katalonai norėjo parodyti pasauliui, kad yra pasiryžę siekti nepriklausomybės, ir, laikydamiesi už rankų, parodė sau, kad yra stiprūs ir gali laimėti“, – kalba ji.
Norą atsiskirti lemia ekonominės priežastys
„Jei tauta nori toliau egzistuoti, vystytis ir būti pati sau teisinga, ji siekia tapti valstybe“, – teigia Katalonijos prezidentas Arturas Masas, žadantis nepriklausomybę savo regiono gyventojams ir atstovaujantis jiems per pokalbius su centrine Ispanijos valdžia.
Regionai ir tautos atsiskyrimo siekia remdamiesi tautų apsisprendimo principu. Politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Vytis Jurkonis sako, kad atsiskirti siekianti tauta turi būti stipri, didelė, vieninga ir pajėgi suformuoti nepriklausomą valstybę.
„Motyvų būna skirtingų. Pagrindinis dalykas turėtų būti skirtinga etninė grupė, kurios kultūrinės, etninės teisės yra pažeidžiamos, kur galbūt vyksta išpuoliai prieš konkrečią etninę grupę. O ta etninė grupė yra pakankamai didelė ir stipri, solidari, galinti suformuoti tokį darinį, kaip valstybė“, – sako V. Jurkonis.
Katalonijos nepriklausomybės šalininkai skelbia, kad Ispanija žemėlapyje turi keistis ir teritorija šalies šiaurės rytiniame kampe turi būti apibrėžta ir nuspalvinta kita spalva. Jie savo siekį grindžia tuo, kad esą katalonai yra atskira tauta, turinti savo kalbą, kultūrą, istoriją. Tačiau Madrido autonominio universiteto politikos mokslų dėstytojas A. Rivero sako, kad šis katalonų argumentas pagrįstas tik iš dalies, tad atsakymas yra ir taip, ir ne.
„Taip – nes Katalonija turi savo kalbą, kuria kalba beveik pusė visų regiono gyventojų. Tai svarbus kultūrinis ženklas. Tačiau žvelgiant iš istorinės pusės – ne, nes Katalonija niekada nebuvo nepriklausoma valstybė. Ji buvo kunigaikštystė, kuri priklausė Aragono karalystei“, – svarsto A. Rivero.
Kitas jo argumentas – nors Katalonija turi savo kalbą, faktas, kad daugiau nei 50 proc. visų regiono gyventojų pirmoji kalba yra ispanų. Taigi, pasak politologo, iš kultūrinės pusės nėra aišku, ar Katalonija galėtų būti laikoma atskira valstybe, ar ne, o iš politinės – kol kas ne.
Katalonijos nepriklausomybės rėmėjų padaugėjo pastaraisiais metais, Europą ištikus ekonomikos krizei. Politologas A. Rivero sako, kad, siekiant atsiskirti, būtent ekonomika svarbiausias katalonų motyvas. Ir, anot jo, pagrindinis argumentas – Katalonijai per brangu būti Ispanijos dalimi, nes ji vienas turtingiausių Ispanijos regionų.
„Katalonai sumoka daugiau mokesčių nei kiti, todėl nepriklausomybės šalininkai sako, kad jie Ispanijai duoda daug pinigų, tačiau atgal gauna mažiau, nei gautų būdami nepriklausomi. Ekonominis argumentas šiuo metu svarbiausias ir krizė suteikia galimybę pasireikšti populistams“, – pabrėžia A. Rivero.
Taip pat jis teigia, kad dėl atėjusio sunkmečio populistai kaltina kitus. Taip atsitiko ir Katalonijoje. „Populistai sulaukė sėkmės pasinaudoję idėja, kad Katalonija ekonominių problemų turi dėl to, jog Ispanija iš katalonų paima per daug pinigų“, – kalba politologas.
Nesutaria net šeimos
Priešiškumas tarp katalonų ir ispanų buvo išaugęs Ispanijos pilietinio karo metais, kai regione buvo susitelkę respublikonai. Tačiau jie kare pralaimėjo Francisco Franco nacionalistams, o šio diktatoriaus režimas bandė suvaržyti katalonų tapatybę. Bet, pasibaigus F. Franco valdymo laikotarpiui, katalonų nacionalizmas vėl atgimė.
Ko gero, geriausias katalonų ir ispanų, Barselonos ir Madrido skirties, tam tikros konkurencijos, varžymosi ar nesutarimų simbolis yra „El Clasico“ futbolo rungtynės, per kurias susitinka garsiausi Ispanijos klubai – „Barcelona“ ir Madrido „Real“.
Profesorius A. Rivero sako, kad didelio priešiškumo tarp katalonų ir ispanų nėra, nes labai sunku ir iš pirmo žvilgsnio neįmanoma atskirti kataloną nuo ispano, tačiau kartais priešiškumas kuriamas tyčia.
„Nacionalistai ir nepriklausomybės šalininkai bando jį sukurti. Pavyzdžiui, kai Madridui nepavyko laimėti teisės surengti 2020 m. olimpines žaidynes, katalonų nacionalistų žiniasklaida iš to šaipėsi turėdama aiškų tikslą sukurti priešiškumą, tačiau tai nepavyko, ir nemanau, kad pavyks. Iki šiol tarp katalonų ir ispanų nebuvo jokių didelių konfliktų ir, manau, nebus“, – įsitikinęs politologas.
Tačiau Barselonoje gyvenanti Nora Mžavanadzė sako, kad nesutarimų ir įtampos yra ir ji matoma kasdieniniame gyvenime. „Labai svarbu, kuria kalba prabyli į žmogų – iš karto matai, kad susidaroma nuomonė. Yra šeimų, kurios tiesiog skyla pusiau. Tarkim, pora vaikų yra už Katalonijos nepriklausomybę, kalba katalonietiškai, tėvai – migrantai iš Pietų, o kiti broliai seserys šituo klausimu tyli“, – pasakoja N. Mžavanadzė.
Baltijos ir Katalonijos kelio lyginti nereikia
Šią savaitę surengto Katalonų kelio idėja pasiskolinta iš Baltijos valstybių, tačiau panašu, kad kontekstas – komunistinė Sovietų Sąjunga su Baltijos šalimis tada ir demokratiška Ispanija su didelę autonomiją turinčia Katalonija dabar – visiškai skirtingas.
„Baltijos valstybės buvo okupuotos. Žmonės buvo represuojami. O Ispanija yra demokratinė valstybė: Katalonija turi didžiulę autonomiją ir universitetuose dėstoma katalonų kalba. Tad teigti, kad kultūrinės ir etninės teisės Ispanijoje yra pažeidžiamos, manyčiau, būtų neteisinga“, – svarsto V. Jurkonis.
Madrido universiteto profesorius A. Rivero sako, kad katalonus patraukė simbolinė Baltijos kelio vertė, tačiau lyginti atvejų negalima. Baltijos kelias buvo vienybės išraiška prieš svetimą jėgą, kuri laikė suvaržiusi šias tautas, o Katalonijos padėtis, pasak politologo, visai kitokia. Jis mano, kad Katalonų kelias surengtas dėl simbolinės Baltijos kelio vertės.
„Buvo siekiama sukurti teritorinės ir kitokios vienybės vaizdą. Tačiau tai ne tokia pati vienybė, kokią tada pademonstravo Baltijos šalys. Katalonai yra susiskaldę. Turbūt apie 50 proc. nori nepriklausomybės ir tiek pat yra prieš. Taigi situacija visai kitokia nei Baltijos kelyje“, – tikina A. Rivero.
Nepriklausomybei gali nepritarti ir ES
Ką toliau savo kelyje nepriklausomybės link darys katalonai? Pagrindinis jų tikslas – surengti referendumą, kuriame gyventojai išreikštų savo valią. Tai jie norėtų padaryti kitais metais, kai Katalonija minės pralaimėjimo Ispanijos karaliaus kariuomenei 300-ąsias metines. Tačiau Ispanijos vyriausybė referendumui priešinasi, o pagal šalies Konstituciją jis apskritai negali vykti.
Taigi ar realu, kad Pirėnų pusiasalio žemėlapis keisis? Aktyviausi ir optimistiškiausi Katalonijos nepriklausomybės šalininkai teigia, kad taip. Aktyvistė E. Castro įsitikinusi, kad tai įmanoma.
„Katalonai ne tik pasiryžę dėl to balsuoti, bet yra pajėgūs turėti savo valstybę. Jie turi infrastruktūrą, resursų ir demokratinę dvasią. Manau, kad Katalonijos Respublika labai greitai bus puiki nauja Europos valstybė“, – tvirtina ji.
Tačiau politologai Katalonijos galimybes vertina atsargiau. A. Rivero sako, kad viskas įmanoma, nes valstybės susikuria ir išnyksta. Jo teigimu, Katalonija galėtų tapti nepriklausoma, jei ir ji, ir Ispanija būtų tuo suinteresuotos. „Jei Ispanija nuspręs, kad tai jai naudinga, taip ir atsitiks. Tačiau dabar tai nėra labai realu, nes Katalonija Ispanijai labai svarbi, jos atskilimas susilpnintų šalį, pakenktų visuomenės sanglaudai, taigi, ko gero, taip – Ispanija dar ilgai bus prieš Katalonijos nepriklausomybę“, – svarsto politologas.
Tačiau, pasak jo, tai priklauso ir nuo aplinkybių: jei pasikeis politinis klimatas ir Katalonijai bei Ispanijai bus nebeįmanoma būti kartu, padidės priešiškumas, prasidės konfliktai ar dar kažkas, ir logiškiausia išeitis atrodys atsiskyrimas, taip ir atsitiks, tačiau ne dabar ir, matyt, negreitai.
V. Jurkonis taip pat galvoja, kad tai nerealu: pirmiausia – dėl Europos Sąjungos. „ES tai būtų beprecedentis atvejis ir, turint omenyje, kad tai ne tik Madrido ir Katalonijos ginčas, gali kilti domino efektas, kurio tikrai būtų bijomasi. Manau, kad visa tai baigsis Barselonos ir Madrido derybomis dėl mokesčių struktūros ir pan.“, – teigia V Jurkonis.
Jo nuomone, ginčo esmė – pragmatiški, ekonominiai interesai, todėl iki 2014 m. matysime augančią įtampą ir spaudimą Madridui, kad katalonai didintų savo derybų erdvę. „Vis dėlto manau, kad viskas bus sprendžiama ne referendumu, o derybomis. Ir bus bandoma surasti sugyvenimo formulę“, – sako V. Jurkonis.
