Pirmasis Baltijos kanalas (PBK) nuo gruodžio mėnesio prabilo lietuviškai. Informacinė laida „Lietuvos laikas“ nuo šiol ne tik teikia žinias apie svarbiausius dienos įvykius, bet ir suteikia puikią galimybę mokytis taisyklingos lietuvių kalbos. Kad kalba būtų taisyklinga, rūpinasi Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuri mielai sutiko bendradarbiauti kuriant laidą. Komisijos pirmininkė Irena Smetonienė įsitikinusi, kad kitakalbiams, gyvenantiems Lietuvoje, labai svarbu išmokti taisyklingai kalbėti lietuviškai, kad galėtų gyventi visavertį visuomeninį gyvenimą.
Agnė VAITASIŪTĖ
- Pradėjote bendradarbiauti su Pirmojo Baltijos kanalo laida "Lietuvos laikas". Papasakokite, koks yra jūsų vaidmuo joje?
- Juodo darbo mes nedirbame. Esame daugiau idėjiniai partneriai. Pasitikiu žmonėmis, kurie dirba laidoje. Jos režisierė Jurga Barzdžiuvienė ir Saulius Sondeckis yra profesionalai. Iš pradžių buvo pasiūlyta leisti žinias rusiškai su lietuviškais subtitrais. Tačiau tam Lietuvių kalbos komisijos koordinavimo taryba nepritarė ir pasiūlė daryti atvirkščiai – skaityti žinias lietuviškai, o subtitrus leisti rusų kalba. Laidos rengėjai su tokiu siūlymu sutiko. Labai apsidžiaugiau, paklausiau žmonių, kurie tas žinias skaitys, pareiškiau pretenzijas ten, kur man nepatiko. Iš pradžių tarėmės, kad pirmas laidas rengėjai man atsiųs peržvelgti, bet kai pradėjo dirbti Jurga, esu tikra, kad ji sužiūrės viską - nuo tarties iki kirčiavimo.
- Kokios laukiate žiūrovų reakcijos?
- Vienas dalykas yra vertinti mums patiems, visai kas kita, kai pradeda vertinti žiūrovai. Tada pradedu fiksuoti, kas kam patiko, kas kam nepatiko. Žinoma, dažniausiai skambina tie, kurie būna nepatenkinti, bet atsiranda vienas kitas ir gerą žodį pasakantis. Susumuosime visus „už“ ir „prieš“, žiūrėsime, kokios yra pretenzijos, tada bandysime taisytis ir ką nors keisti. O jei viskas bus gerai, galėsime tik džiaugtis, nes kuo daugiau taisyklingos valstybinės kalbos, tuo geriau. Juk be taisyklingos kalbos kitataučiams labai sunku integruotis į valstybės gyvenimą. Puikiai suprantame, kad tautinėms mažumoms nėra lengva.
- Ar daug lietuvių kalbos klaidų pastebite televizijose?
- Labai džiaugiuosi, kad man nebereikia tų klaidų klausyti. Po 12 metų darbo televizijoje jutau, kad buvau jau ant tokios išprotėjimo ribos, kai klausiausi ir nebegirdėjau visumos, o tik klaidas. Taip galima ir kokią ligą įsivaryti. (Šypsosi.) Džiaugiuosi, kad dabar to daryti nereikia, bet natūralu, kad bežiūrint kokią laidą užkliūva ir klaidos. Dabar televizijose matau labai daug vedėjų iš Lietuvos televizijos, kurie išėjo puikią kalbos mokyklą, todėl ir klaidų daro mažiau.
- Kokių kalbos klaidų televizijose yra daugiausiai?
- Kiek aš pastebiu, ką girdžiu iš studentų, matau, kad šiuo metu labiausiai pažeista yra sintaksė. Net ir lituanistui kartais reikia aiškinti, kodėl viename sakinyje naudininkas pavartotas taisyklingai, o kitame – ne. Žmogui, baigusiam aukštąją mokyklą, jau nereikėtų sakyti, kad negalima lyginti dviejų sakinių, nes labai daug kas priklauso nuo konteksto. Bet matau, kad sintaksės supratimo labai trūksta. Ir žinau priežastį, kodėl taip yra nutikę. Kokius 10 metų karaliavo testai, kur užtenka įrašyti nosinę raidę kokiame nors žodyje, o viso teksto vaikas net neskaito. Būna, kad paskambina mama ir klausia: šitas žodis rašomas su nosine ar be. Mūsų konsultantė klausia, o koks yra sakinys, koks kontekstas. Motina atšauna, kad jai reikia ne konteksto, o tik sužinoti, ar vaikas gerai parašė. Tas sakinio nematymas, sakinio prie sakinio nelipdymas ir pažeidė sintaksę.
- O ar rusakalbių, užaugusių Lietuvoje, lietuvių kalbos klaidos labai skiriasi nuo lietuvaičių?
- Beveik nesiskiria. Galbūt kitos specialybės dėstytojai pasakytų kitaip. Bet aš dėstau lituanistams, tarp kurių yra ir studentų, baigusių nelietuviškas mokyklas. Paradoksas, kad tas klaidas, kurias dar daro lietuviai, kitakalbiai jau yra puikiai išmokę. Matyt, dabartiniai studentai, kurie ateina studijuoti lituanistikos ar žurnalistikos, yra pakankamai gabūs ir nesumaišo kelių kalbų į vieną. Juk ne veltui sakoma, kad gabų žmogų gali išmokyti n kalbų. Jie puikiai moka pakeisti kodą savo galvoje. Lieka tik tarties bėdos. Bet ko norėti. Lietuviams irgi reikia to dar mokytis. Bet dabar padėtis yra daug geresnė.
- Galima būtų teigti, kad prognozės dėl taisyklingos kalbos žiniasklaidoje yra optimistiškos?
- Kaip ir ekonomika yra tokia banguota, istorija sukasi spirale, taip ir kalbos dalykai neišvengia pakilimų ir nuopuolių. Nežinau, su kuo tai susiję. Pirmiau galvojau, kad gal kuo arčiau yra nacionalinis diktantas, tuo žurnalistai pasistengia labiau. Bet paskui žiūriu, kad ne. Net ir apie nacionalinį diktantą kai kurie sugeba pranešti su klaidomis. Dabar yra matomas šioks toks kalbos pakilimas. Gal kai žmogui yra sunku, jis bando griebtis už šiaudo, šiuo atveju – kalbos. Juk tai yra vienas iš valstybės pagrindų.
