„BBC“ televizijos filmo „Black Mirror“ pirmojoje dalyje anonimas, pagrobęs vieną iš karališkosios šeimos narių, mainais į jos laisvę iškelia sąlygą, pagal kurią premjeras, tiesioginės televizijos transliacijos metu, privalo išdulkinti kiaulę. Kad viskas atrodytų įtikimiau, atsiunčia nukirstą hercogaitės pirštą. Šią informaciją žaibiškai pasičiumpa žiniasklaida. Visa tauta sulaikiusi kvapą ir alaus bokalus stebi - dulkins premjeras kiaulę ar nedulkins. Jeigu nedulkins, karališko kraujo atstovė žus, o visos nacijos įvaizdis pakibs ant plauko. Jeigu dulkins, na tai tiesiog šlykštu.
Jeigu jums tai atrodo absurdiška scenaristo „taip nebūna“ išmonė, tai primenu vakarykštį vaizdą: keli mėsininko kirvukais ginkluoti vyrai viduryje dienos vidury Londono užkapojo šaligatviu ėjusį jaunuolį. Vėliau jie niekur nebėgo ir nesislėpė, o pasiliko ir paprašė aplinkinių juos filmuoti. Šūktelėję jau tapusį „tradiciniu“„Allahu akbar“, jie užėmė viso pasaulio žiniasklaidos pirmąsias aktualijas. Mūšis laimėtas.
Ten, kur anksčiau reikėjo kariuomenės ir maunamų ant kuolų priešų galvų, dabar užtenka vos vieno ar kelių žmonių. Tai, kas įvyko vakar Londone, yra netiesioginis pasiūlymas premjerui išdulkinti kiaulę, tik situacija dar absurdiškesnė, nes kiaulės tai nėra, o niekuo dėtas žmogus žuvo nepaisant visų D. Camerono „Kobrų“ ir „nepalaužiamų strateginių siekių“.
„Išties šokiruojantis įvykis“, - teigia premjeras. Be abejo, kai tavo kieme žudomi žmonės, tai yra siaubinga tragedija. O viso to priežastis daugiau nei banali – kare dalyvauja visi. Teroristui nebereikia sudėtingų ir daug laiko atimančių verbavimo technologijų, nebereikia ieškoti galingų sprogmenų ar ginklų arsenalo, nes efektas, kurį prieš dvidešimt metų galėjo pasiekti tik mažas karinis perversmas, dabar pasiekiamas vieno žmogaus ir „Youtube“. Praėjusią savaitę Sirijos smogikas išrovė mirusio priešininko (reiktų pažymėti – tautiečio siro), berods, plautį, sukramtė jį priešais kameras ir išsiuntė vaizdo įrašą žiniasklaidai. Tiesiog naujiena, kaip „Sirijoje per mūšius Alepo mieste žuvo 25 žmonės, iš jų 7 vaikai“ jau seniai visuomenėje sukelia abejingą žiovulį. Demokratijos bei interneto suteikta galimybė kiekvienam tapti „dienos žvaigžde“ užkėlė mūsų visuomenei ir sunkią atsakomybės naštą.
Londono ar Bostono teroristai teigia: „Jūs „Youtube“ žiūrite, kaip žūsta mūsų žmonės, o tada patogiai įsitaisę laikinate arba dislaikinate, o dabar pamatysite, kaip tas pats vyksta po jūsų langais“.
Tai jau net nebe masinės riaušės, kurias vis dar rengia antros kartos imigrantų pašalpų gavėjai Stokholme. Ir ne tragiškos kokybės įkaito nukirsdinimo vaizdo įrašas iš Pakistano pasienio. Čia jau gauname HD kokybę. Visas pasaulis skėsčiodamas rankomis šiandien stebėjosi, kaip tas vyras su iki alkūnių kruvinomis rankomis, atsidūrė aktualijose.
Blokuoti tokios informacijos dėl pernelyg išplėtotos infrastruktūros vyriausybėms nepavyks, tačiau stebėti, kaip niekinami ar žudomi niekuo dėti „jo vietoje galėjau būti aš“ žmonės, milijardai žiūrovų taip pat nenorės.
Tikriausiai vienu metu bus griežtinama imigracijos, integracijos, viešosios erdvės kontrolė ir, tuo pačiu, bus spaudžiami tie mistiniai „netikrieji islamo pasekėjai“ karštuosiuose taškuose.
Tačiau su „Youtube“ terorizmu kovoti bus itin sunku, nes šis terorizmas naudojasi ne atgyvenusiais stereotipais, dogmomis ir represijomis, o pamatine demokratijos teise, suteikiančia žodžio laisvę.
