Nors Venesuela turi didžiulius naftos išteklius, ši šalis niekuomet negalėjo pasigirti klestinčia ekonomika. Tačiau reikalai ėmė ypač ristis nuokalnėn, kai prieš metus valstybės vairą po Hugo Chavezo mirties į savo rankas perėmė naujasis prezidentas Nikolas Maduro. 2013 m. lapkritį Venesuelos laikraštis „El Universal“ atkreipė dėmesį, kad katastrofiškai blogėjanti ekonominė padėtis privertė N. Maduro griebtis populistinių kovos su aukštomis kainomis ir korporacijų pelnais priemonių, bet tai nepadėjo – per duomenų analizės instituto IVAD atliktą apklausą net septyni iš dešimties venesueliečių negatyviai įvertino šalies vadovo veiklą. Ir nors 59 proc. respondentų prisipažino palaikantys Chavezo pasirinktą valstybės raidos kryptį, tai jokiu būdu nereiškia paramos dabartiniam prezidentui. „El Universal“ teigimu, didžiausios problemos, kurios ypač skaudina gyventojus – infliacija, korupcija, didėjantis nusikalstamumas ir maisto produktų deficitas.
Palyginti su 1998 m., naftos gavyba Venesueloje sumažėjo ketvirtadaliu, o dirbančiųjų šiame sektoriuje skaičius išaugo keturis kartus. Valstybės skola siekia 70 proc. BVP, infliacija – 58 procentus. Didėjančio nusikalstamumo jau nebepaslėpsi net manipuliuodamas statistika – žmones ypač sukrėtė buvusios grožio karalienės ir aktorės Monicos Spear ir jos vyro nužudymo istorija, nes tarp sulaikytų banditų buvo viena moteris ir du paaugliai.
Pirmieji vasario viduryje Jaunimo dienos proga į gatves išėjo studentai, prie jų vėliau prisijungė profsąjungos ir moterys su tuščiais puodais. Policija ir nacionalinė gvardija pabandė protestuotojus išvaikyti – kilo riaušės. Kovo pradžioje Ženevoje viešėjusi Venesuelos generalinė prokurorė Luisa Ortega, kaip pranešė Šveicarijos žiniasklaida, nurodė, jog per neramumus žuvo keturi valstybės tarnautojai ir buvo sužeista daugiau kaip šimtas policininkų. Jėgos struktūros jėga bando sulaikyti protestuotojus toliau nuo Karakaso centro, kad nebūtų užimti administraciniai pastatai, tačiau tai tik didina įtampą.
Kovo 13 d. kilo nauja protestų banga, kai Venesuelos šiaurėje esančioje Valensijoje nežinomas snaiperis nušovė du žmones – opozicijos organizuota manifestacija ir vėl peraugo į riaušes. O Karakase policija užblokavo universiteto patalpas ir neleido iš jo teritorijos išeiti studentams, kad šie netrukdytų vyriausybės šalininkų mitingui. Įtūžęs jaunimas, lydimas žurnalistų, pabandė prasiveržti link Venesuelos žmogaus teisių įgaliotinio biuro, bet jiems kelią pastojo policija. Ir vėl kilo susirėmimai.
Užsienio žiniasklaidos teigimu, Venesuelos prezidentui nepavyksta suvaldyti situacijos šalyje – nepadėjo ir specialiai surengta konferencija vardan taikos, į kurią buvo pakviesti visų šalies valstijų gubernatoriai ir Katalikų bažnyčios atstovai. Pasitelkti Bažnyčią kaip derybų garantą pasiūlė vienas iš opozicijos lyderių Henrique Capriles Radonski, tačiau valdžios bandymus perimti iniciatyvą į savo rankas protestuotojai pavadino veidmainiavimu, nes juk pati valdžia ir provokuoja susirėmimus gatvėse.
Nėra pinigų, nebelieka ir draugų
Kovo pradžioje Venesuelos leidinys „Analitica“ šalyje įsisiautėjusius protestus ir policijos represijas prieš manifestantus pavadino „gilia egzistencine krize“: padėtis Venesueloje labai bloga ir bus dar blogesnė, ir tai nėra tik opozicijos gąsdinimai ar klasių kova. „Labai sunku paaiškinti, kaip atsitiko, kad didžiausioje naftos gavybos šalyje, kai barelis naftos kainuoja šimtą dolerių, įsivyravo visuotinis deficitas, kuris gali peraugti į humanitarinę katastrofą. N. Maduro sunkiai besuvaldo šalį – ištisi regionai slysta iš rankų, tai pripažįsta net jo rėmėjai. Vietoj milžiniškos krizės sprendimo – represinis atsakymas ir protestų malšinimas jėga“, – konstatuoja „Analitica“.
Straipsnyje „XXI amžiaus socializmo galas“ (El fin del ALBA y Socialismo del Siglo XXI) leidinys analizuoja padėtį ne tik šalyje, bet ir visame regione. Venesuelai įkritus į gilią ekonominę duobę, daugelis valstybių, kurios anksčiau skelbėsi esančios H. Chavezo sąjungininkėmis ir jo demagogijos rėmėjomis, pradėjo suvokti, jog vadovautis „chavizmu“ – nebenaudinga. Daugelio valstybių vyriausybės, draugiškos Venesuelai, kai joms atėjo laikas grąžinti skolas, suprato, kad tikėtis negrąžintinos Venesuelos pagalbos neverta, ir todėl vis dažniau galvoja apie Tarptautinio valiutos fondo paramą.
„Bolivarizmas egzistuoja ir laikosi ant trijų banginių: charizmos, pinigų ir Chavezo idėjų. Dabar Venesuela neturi pinigų net įsigyti tualetinio popieriaus“, – sako žinomas Venesuelos analitikas, Karnegio fondo narys Moises Naimas. Anot „Analitica“, bolivarinės regiono integracijos modelis išsisėmė.
Neseniai venesueliečių leidinys „El Nacional“ išspausdino straipsnį, kuriame kalbama, kad pagalba šalims, įeinančioms į naftos aljansą „Petrocaribe“, sumažėjo 65 procentais. Susivienijimą „Petrocaribe“ sukūrė pats H. Chavezas 2005 m., jo tikslas – lengvatinėmis sąlygomis tiekti naftą bei jos produktus Centrinės Amerikos ir Karibų jūros šalims mainais už politinį lojalumą. Jamaika, pavyzdžiui, už lengvatinę naftą susimoka siųsdama į Venesuelą anglų kalbos mokytojus.
Venesuelos valstybės valdomos naftos kompanijos PDVSA prezidentas Rafaelis Ramirezas neseniai pareiškė, jog naftos tiekimo kontraktus, pasirašytus su „Petrocaribe“ šalimis, reikia peržiūrėti, nes Karakasui trūksta pinigų. „Mes jau pareiškėme kai kurioms valstybėms, kad negalėsime tęsti naftos produktų tiekimo lengvatinėmis kainomis. Venesueloje fiksuojamas dyzelino trūkumas termofikacinėse elektrinėse. Tai mūsų prioritetas“, – pasakė R. Ramirezas. Tokia permaina – smūgis į paširdžius šalims, įeinančioms į Bolivaro Aljansą mūsų Amerikos žmonėms (ALBA). Šį Aljansą 2004 m. sukūrė tuometiniai Kubos ir Venesuelos lyderiai Fidelis Castro ir Hugo Chavezas – ALBA priklauso aštuonios Lotynų Amerikos valstybės, tarp jų – Bolivija, Ekvadoras ir Nikaragva. Ir būtent ši trijulė pirmoji pradėjo ieškoti alternatyvų Venesuelai ir jos naftos doleriams.
Bolivijos prezidentas Evo Moralesas, nors ir garsėja nacionalistinėmis pažiūromis, atrodo, yra pasirengęs imtis rimtų reformų, kurios pritrauktų į šalį užsienio investicijų, gyvybiškai reikalingų norint išjudinti gamtos resursų perdirbimo pramonę. Tokios permainos tapo neišvengiamos, kai nebeliko H. Chavezo ir dosnios Karakaso finansinės paramos.
Analogiškoje situacijoje atsidūrė ir Nikaragvos prezidentas Danielis Ortega, kuris buvo priverstas laikytis TVF rekomendacijų – sumažinti išorės įsiskolinimą ir padidinti aukso atsargas. Ekvadoras visokeriopai siekia kaip įmanoma greičiau pasirašyti laisvosios prekybos sutartį su ES ir vien jau tai – politinis ir ideologinis spyris Venesuelai. N. Maduro ne kartą yra pareiškęs, jog „laisva prekyba su Europa – tai aukso lydinių iškeitimas į kolonizatorių niekniekius“. Deja, tokia demagogija ir primityvūs pareiškimai ALBA nariams įspūdžio jau nebedaro...
Ekonominė krizė Venesueloje stipriai kirto ne tik per aljanso „Petrocaribe“ ir ALBA valstybes. Argentina, pavyzdžiui, ne sykį prašė Venesuelos pinigų, kad atsiskaitytų su savo užsienio kreditoriais, tačiau dabar šios šalies prezidentė Cristina Kirshner nebegali remtis Karakasu. Dar daugiau – artumas su Karakasu ima kenkti. O ypač, spėja kai kurie apžvalgininkai, gali pakenkti artima bičiulystė su N. Maduro – žmogumi, kurio dienos Venesuelos prezidento poste greičiausiai jau suskaičiuotos. Venesuelos spauda vardija tris realiausias išeitis: arba įvyksta stebuklas ekonomikoje, arba opozicija pasinaudoja nuotaikomis šalyje ir įstatyminiu keliu nušalina prezidentą, arba įsikiša kariuomenė (Lotynų Amerikoje tai nieko nesustebintų) ir nušalina dabartinį prezidentą. Juolab kad jis pats nėra kariškis. Ir maža to – išvis neaišku, kas jis toks.
Kas tas Nikolas Maduro?
Šį klausimą savo skaitytojams uždavė Venesuelos leidinys „El Universal“. Žurnalistai pabandė pasikapstyti šalies prezidento biografijoje ir padarė išties įdomių atradimų.
„Egzistuoja įdomi istorija, atkeliavusi iš kaimyninės Kolumbijos, kuri pasakoja, jog Nikolas Maduro gimė skurdžių kvartale Kolumbijos pasienio miestelyje Kukuta (San José de Cúcuta). Jo tautybės ir tikrosios kilmės paslaptis pagimdė daugybę gandų ir dviprasmybių. Vieni teigia, kad vis dėlto Maduro gimė Karakase, kiti – kad Santandere Kolumbijoje. Šiaip ar taip, Kukutoje iki šiol prisimena ilgakojį berniūkštį, bėgiojantį paskui futbolo kamuolį pačiame skurdžiausiame miestelio kvartale. Tikriausiai jis jautėsi garsiu puolėju...“ – pradeda istoriją laikraštis.
Pats N. Maduro tvirtina, kad gimė Karakase, ir pateikia tai įrodančius dokumentus. Žurnalistai tvirtina, kad oficialiojoje biografijoje nesutampa kai kurios datos, o nurodyto kvartalo Karakase, kur neva gimė dabartinis šalies prezidentas, senieji gyventojai tokio vaiko neprisimena. Priešingai nei Kolumbijos Kukutos gyventojai... Tačiau labiau įsigilinti į N. Maduro kilmę trukdo Kolumbijos valdžios atstovai.
Daug aiškesnė ir su tikrais liudytojais N. Maduro gyvenimo dalis – jo studijos Kuboje, aukštojoje partijos mokykloje Havanoje. Buvę bendramoksliai tikina, kad dabartinis Venesuelos prezidentas niekuo neišsiskyrė, buvo gana nykus jaunuolis, todėl jo bendrakursiai vengė ir nedegė noru kviesti į susibūrimus, kuriuose jaunimas diskutuodavo politikos klausimais. Buvo manoma, kad N. Maduro nieko šiuose reikaluose nenutuokia: jis negalėjo argumentuotai ginti savo nuomonės, o jo pasisakymai buvo niekam neįdomūs.
„El Universal“ pabrėžia, kad N. Maduro buvo ugningas Kubos revoliucijos gerbėjas ir Castro režimo propaguotojas, tačiau didele išmintimi nepasižymėjo, todėl ir liko „eiliniu studentu“.
Grįžęs į Venesuelą N. Maduro ėmėsi vienyti kairiuosius radikalus. Jis įsidarbino sostinės metro ir stengėsi tapti vienu iš profsąjungų lyderių, bet iš to mažai kas išėjo, nes juo nepasitikėjo nei darbininkai, nei tarnautojai. Tuo pat metu jis susipažino su H. Chavezu ir grupe jaunų karininkų, kurie rengė maištą, siekdami nuversti Venesuelos prezidentą Carlosą Andresą Perezą. N. Maduro buvo atsakingas už konspiracinį darbą į karinių radikalų pusę pritraukiant gatvės jaunimą.
Į valdžią atėjus H. Chavezui, prasidėjo ir N. Maduro politinė karjera. Jis greitai įsitrynė į artimiausią prezidento aplinką ir ilgainiui buvo paskirtas H. Chavezo įpėdiniu.
Tai, kad H. Chavezas pasirinko N. Maduro – ne atsitiktinumas. Jis nepasitikėjo partijos bičiuliu Diosdado Cabello Rondónu ir daugeliu kitų partiečių. Kalbama, kad paskirti N. Maduro įpėdiniu H. Chavezo prieš mirtį paprašė pats Kubos lyderis Raulis Castro.
„Po to, kai N. Maduro tapo prezidentu, jau praėjo nemažai laiko. Šalis atsidūrė chaose. N. Maduro šalies ateitį atidavė Kinijos imperijai, realiai valstybę valdo Kubos patarėjai, o jis pats – tik dekoracija, figūra, jo pareigos – dalyvauti oficialiuose ir iškilminguose renginiuose. Tai kas gi toksai šis ponas? Kieno interesams jis atstovauja? Į šiuos klausimus atsakymo kol kas nėra. Jeigu ateityje pasitvirtins, kad N. Maduro turi dvejopą pilietybę, tai bus šiurkščiausias Venesuelos Konstitucijos pažeidimas, nes joje pasakyta, kad Venesuelos prezidentu gali būti tik žmogus, gimęs Venesueloje. Ir tai ne smulkmena, kaip kai kurie bando parodyti. Tai būtų iliustracija to, kaip uzurpatorius jėga ir gudrumu sugebėjo užgrobti valdžią...“ – apibendrina „El Universal“.
Taigi, neramumai Venesueloje iš tiesų gali tapti didelių permainų pradžia. Ir baigtis ne tik valdžios pasikeitimu. Atrodo, kad griūva dar vienas socializmo bastionas, ilgus metus statytas ant Chavezo charizmos, Bolivaro vienybės idėjos ir begalinės eilinių venesueliečių kantrybės.
