Linas gimė matydamas, regėjimo jis neteko vaikystėje dėl traumos. „Mano gyvenimas buvo sunkus. Tėvai išsiskyrė, kai man buvo treji, iki devynerių gyvenau su mama ir patėviu. Kai mama mirė, patekau pas tetą. Ankstyvoje vaikystėje patyriau traumą, išsideginau akis. Aštuonerius metus nemačiau visai, jau buvau spėjęs adaptuotis prie tokio gyvenimo. Buvo keista, kai kartą atsibudau po operacijos ir pamačiau, kad ne viskas pasaulyje tamsu. Pamažu regėjimas viena akimi iš dalies grįžo“, – pasakoja vyras.
Sportiškas nuo vaikystės
Į LASUC A. Jonyno gimnaziją, kurioje ir mokėsi, Linas atėjo visai nematydamas. „Lankiau muzikos mokyklą, grojau trimitu, taip pat aktyviai sportavau. Galvojau susieti gyvenimą su muzika, vėliau persigalvojau – sportas arčiau širdies. Apsispręsti padėjo ir tai, kad vėl pradėjau šiek tiek matyti, taigi atsivėrė daugiau galimybių, tapau savarankiškesnis, labiau nepriklausomas“, – pasakoja mokytojas.
Sportiškas, tvirtai sudėtas Linas išbandė daugelį sporto šakų. Jis lankė lengvosios atletikos, golbolo treniruotes, šachmatų būrelį. Su mokyklos golbolo rinktine dalyvavo Lietuvos čempionatuose, dar būdamas moksleivis pateko į Lietuvos rinktinę. Vienodai gerai Linui sekėsi ir lengvoji atletika – jis bėgo ilgas distancijas nuo 5 km iki maratono. Dar būdamas dvyliktokas Portugalijoje pelnė tris bronzos medalius IBSA (Tarptautinė aklųjų sporto federacija) Europos čempionate, o pasaulio čempionate Madride liko penktas.
Kasmet nuo 1999 metų L. Balsys laimėdavo prizines vietas tiek Europos, tiek pasaulio čempionatuose. Vis dėlto 2000-aisiais jis turėjo apsispręsti – važiuoti į paralimpines žaidynes kaip golbolo komandos narys arba kaip lengvaatletis. Pirmenybę vyras nusprendė atiduoti bėgimui. Sidnėjaus olimpiadoje jis pelnė šeštąją vietą, golbolo komandos žaidėjai tuokart parsivežė sidabro medalius.
2004 metais Atėnų paralimpinėse žaidynėse maratono (42,195 km) rungtyje L. Balsys laimėjo bronzą. Linas dalyvavo ir negalios neturinčių žmonių čempionatuose, kur taip pat pasiekdavo puikių rezultatų. 10 km distancijoje Lietuvos čempionate jis buvo ketvirtas, o 2001 metais Baltijos šalių studentų žaidynėse 5 km bėgime užėmė trečiąją vietą.
2004 metais už nuopelnus Lietuvos sportui L. Balsys buvo apdovanotas valstybiniu Karininko kryžiaus ordinu ir tapo Vilniaus miesto Šventojo Kristoforo statulėlės laureatu.
Susiejo gyvenimą su sportu
Baigęs vidurinę mokyklą, Linas pasirinko studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, įstojo mokytis kūno kultūros mokytojo-sporto šakos trenerio specialybės.
Linas atsimena, jog iš pradžių įsitraukti į studentišką gyvenimą nebuvo lengva. Vis dėlto bendrakursiai buvo draugiški, geranoriški, pamažu draugų ratas plėtėsi. „Niekas nekreipė dėmesio į mano negalią. Kartais iš jos net pasijuokdavome. Pavyzdžiui, kurso draugas klausia per gimnastikos pratybas: „Ar nebijai lipti taip aukštai?“ Dėstytojas atsako: „O ko jam bijoti, jis gi nemato žemės“. Juokai nebūdavo įžeidūs, juokdavausi kartu su visais“, – šypsosi pašnekovas.
Mokytojas pasakoja, kad dėstytojai jam nenuolaidžiavo, nors, matydami, kad vieno ar kito pratimo dėl negalios Linas tikrai negali atlikti, suprasdavo ir nereikalaudavo.
Bakalauro diplomą įgijęs Linas išsyk nesirinko magistro studijų, ryžosi toliau mokytis tik po poros metų. Vis dėlto po pusmečio mokslus teko mesti: L. Balsys rengėsi Atėnų paralimpinėms žaidynėms, paprašė akademinių atostogų, o jų negavęs pasirinko sportą.
Darbu su vaikais patenkintas
Dirbti LASUC A. Jonyno vidurinėje mokykloje kūno kultūros mokytoju Linas pradėjo dar studijuodamas trečiajame universiteto kurse. Iš pradžių dirbo Profesinio rengimo skyriuje, vėliau dėstė vyresniųjų klasių mokiniams. „Situacija buvo keista: su kai kuriais mokiniais dar neseniai mokėmės kartu, buvome draugai. Vis dėlto šis laikotarpis greitai praėjo, mokiniai keitėsi, viskas stojo į savo vietas. Metai bėga greitai – mokykloje dirbu jau dvidešimtus metus“, – pasakoja L. Balsys.
Linas sako, jog dirbant su regos sutrikimų turinčiais vaikais jam padeda tai, kad pats turi regėjimo negalią. Jis žino, kaip nematantiems ar silpnaregiams vaikams vesti mankštas, kaip apibūdinti pratimus, kokias metodikas taikyti.
L. Balsys po universiteto į A. Jonyno mokyklą atsinešė daug naujovių. Jis neskirsto vaikų pagal regėjimo sutrikimus, į bendrus žaidimus stengiasi įtraukti visus – tiek silpnaregius, tiek ir visai nematančius. „Net ir akli vaikai per mano pamokas mokosi žaisti krepšinį, tinklinį, futbolą. Naudojame skambančius kamuolius. Per futbolą skatinu vaikus spirti kamuolį į vartus, pataikyti. Aišku, nematantis vaikas neįmes kamuolio į krepšį, bet gali jį mušinėti, varytis. Nebūna taip, kad vieni vaikai žaidžia kašį, o kiti laukia kamputyje“, – aiškina pašnekovas.
Mokytojas nuolat ieško būdų, kaip pamokas paįvairinti, sugalvoja vaikams naujų žaidimų. Pasak jo, neregių ir silpnaregių mokymo metodikų trūksta. „Turiu labai seną metodinę knygelę, bet ji skirta mažiems vaikams. Knygelėje pateikiami žaidimai – labai elementarūs, neįdomūs. Kaip galiu siūlyti vaikams tai, kas neįdomu man? Daugelį žaidimų tenka adaptuoti pačiam“, – teigia Linas.
Siekdamas, kad visi vaikai per pamokas pasijustų lygūs, kartais Linas silpnaregiams uždeda tamsius akinius. Tuomet vaikai būna tame pačiame kailyje, visi turi remtis vien tik klausa. Pasak mokytojo, po tokių užsiėmimų silpnaregiai tampa atidesni neregiams, labiau linkę padėti – jie suvokia, kaip sunku orientuotis nežinomoje erdvėje paliktam neregiui.
Linas sako, jog kai kurie nematantys vaikai džiaugiasi, kad gali sportuoti kartu, o kitus motyvuoti būna sunku. Ypač sudėtinga dirbti su vaikais, kurie ateina iš bendrojo ugdymo mokyklų. „Nematantys ar prastai matantys vaikai bendrojo ugdymo mokyklose per kūno
kultūros pamokas tiesiog paliekami sau. Kai jie patenka pas mus, į naują terpę, kur privalu daryti viską, išskyrus pratimus, kurie gali tiesiogiai pakenkti regėjimui, būna sudėtinga. Tenka įdėti nemažai pastangų, kol jie pasiveja bendraamžius“, – sako mokytojas.
Užkrečia savo pavyzdžiu
L. Balsys aktyviai sportuoja iki šiol. Jis vis dar dalyvauja čempionatuose, varžybose, masiniuose bėgimuose. Kai pavyzdį rodo mokytojas, drąsiau prisijungti ir jo mokiniams.
„Stengiuosi būti pavyzdžiu mokiniams. Manęs niekada negąsdino žodžiai: „Na, mokytojau, jūs pirma pats atlikite tą pratimą“. Viską, ką siūlau mokiniams, galiu padaryti ir pats. Visada žinojau, kad privalau neapsileisti. Jei noriu reikalauti iš mokinių, turiu reikalauti ir iš savęs“, – tvirtina mokytojas ir priduria, jog pedagogas turi būti autoritetas. Kai vaikai mato iš ryto lauke besimankštinantį mokytoją, seka jo pavyzdžiu.
Linas sako besilaikantis principo, kad judėti, sportuoti privalu visiems. Silpnaregis, aklas vaikas jaučiasi kur kas stipresnis ir geriau pasirengęs gyventi bendruomenėje, jei yra tvirtas. „Mano misija – įskiepyti vaikams meilę sportui, judesiui. Nesvarbu, ar jie taps sportininkais, sieks aukštumų, ar sportuos savo malonumui. Kai sutrikusios regos vaikas pajunta, kad gali pašokti, pagauti kamuolį, padrąsėja, lavėja jo koordinacija, jis patiria judėjimo džiaugsmą. Tie, kurie nori sportuoti aktyviau, turi galimybę lankyti sporto būrelius, su jais vykstame į lengvosios atletikos maniežą, baseiną. Mokyklos mokinius už minimalų mokestį priima netoliese esantis sporto klubas „Impuls“, kur galime pasinaudoti įvairiais treniruokliais“, – pasakoja L. Balsys.
Mokytojas pasidžiaugia, kad pavyko atgaivinti Baltijos šalių moksleivių spartakiadas, kur kartu su A. Jonyno gimnazija, Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centru dalyvauja ir Rygos bei Tartu aklųjų ir silpnaregių mokyklų mokiniai. Kasmet varžybos vyksta vis kitame mieste. Anksčiau L. Balsys kartu su mokiniais važiuodavo į varžybas Vokietijos Veimaro, Lenkijos Ovinsko aklųjų mokyklose, bet pastaruoju metu tam trūksta finansų, be to, mokyklose mažėja vaikų, taip pat – ir talentingų sportininkų.
L. Balsys patenkintas, kad ne vienas jo buvęs mokinys sportuoja, siekia rezultatų ir toliau: Gluosnė Norkutė, Arnoldas Januškevičius bėgioja, dalyvauja įvairiuose čempionatuose, Aušra Garunkšnytė šiemet iškovojo kelialapį į 2020 metų Tokijo paralimpines žaidynes, dalyvaus maratono rungtyje. Osvaldas Bareikis, 2016-ųjų Rio paralimpinių žaidynių 5-osios vietos laimėtojas, šiuo metu siekia patekti į Tokijo paralimpines žaidynes.
Vis dėlto mokytojas pasiguodžia, kad nemaža dalis neregių ir silpnaregių, išvažiavę į kitus miestus, nebeturi galimybės sportuoti – visoje Lietuvoje veikia tik 9 regos negalią turintiems žmonėms skirti sporto klubai, iš kurių du yra Vilniuje, trys – Kaune, ir tik keturi – likusiose 60-yje savivaldybių.
Lino gyvenimas neapsiriboja vien sportu. Jam svarbi ir šeima, asmeninis gyvenimas. Neseniai daug sunkumų patyręs vyras nusprendė padėti panašaus likimo vaikams. Linas turi dukrelę iš pirmosios santuokos, taip pat neseniai su antrąja žmona įsivaikino mergaitę, kuriai šiuo metu – treji. „Šį sprendimą priėmiau dar tada, kai iš naujo pradėjau matyti pasaulį. Su žmona auginame sūnų, tad mergaitė gerokai praskaidrino mūsų gyvenimą“, – džiaugiasi L. Balsys.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
Plati kampanija žiniasklaidoje.
Savivaldybių inicijuoti bendruomenių susitikimai su neįgaliųjų organizacijomis.
Prezidento įsipareigojimas ginti negalią turinčių žmonių teises.
Nuoseklus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas.
Nė viena priemonė nepadės, reikia laiko.
