Kaip sako patys renginio organizatoriai, Kunigunda saldžiai miegojo visus metus, bet šiemet prabudo, kupina aistros ir nepasakytų žodžių. Ištikimiausi lankytojai pastebėjo, kad festivalis šiemet juos pasitiko kiek pasikeitęs, tačiau tai nereiškia, kad prastesnis už anksčiau buvusius.
Keičiasi renginys, keičiasi ir žmonės. Prieš keletą metų nuolatiniai Kunigundos lankytojai atėję matydavo tuos pačius pažįstamus veidus. Šiemet tokių beveik nebuvo. Tačiau buvo naujų, kurie galbūt ateityje irgi atrodys matyti ir savi. Teisybės vardan reikėtų paminėti, kad žmonių, palyginus, buvo nedaug. Galbūt tam įtakos turėjo vienerių metų pertrauką, galbūt taip visur minima krizė, o gal skeptiškai vertinama renginio vieta („Mulen Ružas“ garsėja prasta garso kokybe). Kaip bebūtų, tai – ne pratęsimas, o nauja pradžia. Ir ji pavykusi.
Pirmoji diena – tarp seno ir naujo
Šiemet Kunigundoje puikiai susijungė sena ir nauja. Vienas iš pagrindinių festivalio organizatorių Ugnius Liogė džiaugėsi, kad vis daugiau jaunų projektų nebijo pasinaudoti galimybe pasirodyti tokiai gausiai publikai, o žinomos grupės – pristatyti savo naujausius albumus.
Vieni iš tokių scenos naujokų, grupė „Dancing Crow“, nesulaukė itin didelio palaikymo galbūt tik dėl to, kad grojo pačioje vakaro pradžioje, kai didžioji publikos dalis dar nebuvo susirinkusi. Tačiau energingas ir artistiškas pasirodymas sukėlė nuoširdžią (ar ironišką) šypseną ne vienam žiūrovui.
Estai „Sinine“ daugeliui elektroninės muzikos mylėtojų tapo tikru metų atradimu. Ryškus kontrastas prieš tai grojusiai aktyviai grupei – „Sinine“ norėjosi tiesiog ramiai klausytis, pasineriant į jų kuriamą atmosferą, atskirą muzikos pasaulį. Taip pat žavėjo klubui „Mulen Ružas“ toks retas kokybiškas skambesys. Šią grupę turbūt geriausiai apibūdina žodžiai iš jų paties sugalvoto aprašymo – elektroninė elegancija.
Lietuvos gotikinio roko pradininkais tituluojami „Siela“ jau beveik tampa nuolatiniais festivalio dalyviais, vis pateikdami naujų staigmenų. 2006-aisiais metais netikėtai pamaloninę ištikimiausius savo gerbėjus kūriniais iš albumų „Tremtyje“ ir „Už regėjimo lauko“, šiemet jau nebeslėpė savo ketinimų tai padaryti dar kartą. Pažadą ištesėjo. Galbūt būtent noras išgirsti taip retai grojamus kūrinius privertė keletą žiūrovų nusipirkti bent vienos dienos bilietus į renginį: „Atėjau čia tik dėl sielos“, - neslėpė viena iš jų.
Jei po „Sielos“ dar liko ramiai sėdinčių prie baro, visus išjudino vieni iš vakaro laukiamiausių – svečiai iš užsienio „Deathcamp Project“. Vieni aktyviai šoko, kiti kiek santūriau lingavo pagal ritmą, bet abejingų šiam pasirodymui tikrai nebuvo. Žinomesnių dainų, tokių kaip „Rule and Control“, tekstus publika entuziastingai dainavo kartu su grupe.
Paskutinieji tą vakarą – retam lietuviui nežinomi „XESS“. Jų pasirodymas Kunigundoje buvo išreklamuotas kaip naujo albumo pristatymas, tačiau daugelis tokiu „pristatymu“ nusivylė. Grupė tiesiog atėjo, pagrojo, ir išėjo... Be jokių komentarų, be jokio bendravimo su publika.
Renatos Drukteinytės fotoreportažas:
Antroji diena – netikėtumai
Antrąją renginio dieną pradėjusi grupė „Spanxti“ labiausiai išsiskyrė iš bendro festivalio konteksto. Daugelis žiūrovų nesuprato kodėl į gotikinei subkultūrai skirtą renginį reikėjo kviesti folk žanro atstovus. Patiems muzikantams tikrai nėra dėl ko papriekaištauti. Jų pasirodymas buvo puikus, itin įdomu buvo klausytis latviškai atliekamų dainų, matant lietuvišką jų vertimą ekrane. Tiesiog formato renginyje jiems buvo sunku rasti savo klausytoją, kuris galėtų įvertinti tokią muziką.
Po jų scenoje pasirodė naujas projektas sunkiai ištariamu ir dar sunkiau suprantamu pavadinimu „Obšrr“ – „Oranžinė bestija šiurkščiai ryjanti rytą“. Kaip juos pristatydamas ir sakė vienas pagrindinių festivalio organizatorių Ugnius Liogė, muzika dar keistesnė už pavadinimą. Ne mažiau keistas ir grupės įvaizdis – vokalistas ant scenos užlipo dėvėdamas „playboy'iškas“ triušio ausis, tuo sukeldamas juoko bangą: „Kas čia per grupė? Zuikių kronikos? Gal kas morkų turit?“.
„Comedia d'el Arte“ drįstu pavadinti geriausiu viso festivalio pasirodymu. Grupė garsėja teatrališkais šou, tačiau šis buvo tikrai nepakartojamas. Galbūt tą dieną vykusio seksualinio mažumų parado proga, vokalistas apsirengė moterimi, o jo puikūs aktoriniai sugebėjimai suteikė šiam įvaizdžiui dar daugiau žavesio. Visas grupės šou buvo iš anksto surežisuotas spektaklis, kuriame kiekvienas turėjo savo apgalvotą vaidmenį, o maži nesklandumai buvo puikiai „apžaidžiami“, nekenkiant scenarijui.
Pastarieji nustebino profesionalumu, o vakaro laukiamiausi „Ordo Rosarius Equilibrio“ – minimalistiškumu. Šių metų svarbiausi ir laukiamiausi Kunigundos svečiai nuvylė daugelį žiūrovų. Žadėję įspūdingą šou, „O.R.E.“ neparodė nieko, išskyrus ekrane retkarčiais pasirodančius žodžius ar retorinius klausimus. Dalis publikos niekaip nenorėjo patikėti nepaprastu atlikėjų santūrumu: „Ar čia tikrai jie? Negali būti...“ Net ir reikalavę pakartojimo bei kartu su grupe dainavę žinomų dainų tekstus neslėpė nusivylimo: „Taip jau yra, kad dažnai atradimu tampa ne pagrindinė grupė“.
Ar „užsienio produktas“ visada geriau?
Ar galime šių metų renginį laikyti pavykusiu kiekvienas nuspręs asmeniškai, tačiau faktas nepaneigiamas – mūsų vietinės grupės pasirodė geriau ir įdomiau, nei išreklamuotieji svečiai iš užsienio. Dėl to galima kaltinti žiniasklaidą, kad išpūtė per didelį burbulą, pristatydami grupę, bet pripažinkime – mūsų pačių mąstyme kažkodėl vis dar tebėra asociacija, kad „prekė iš užsienio“ reiškia kokybę, o mūsų krašte nieko įdomaus nėra ir būti negali. Galbūt Kunigundos pavyzdys paneigs šį mitą ir paskatins dažniau atkreipti dėmesį į tai, ką turime patys.
