Šakių evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Virginijus Kelertas (40 m.) kartu yra ir Šakių vaikų globos namų, nevalstybinės įstaigos, direktorius. Už tai jis pelnęs „Lietuvos tūkstantmečio žmogaus“ titulą. Minėtos religinės bendruomenės lėšomis įsteigti globos namai veikia nuo 2005 metų. Anot direktoriaus, ramiai dirbti, tėviškai rūpinantis nelaimingais vaikais, galėta tik porą metų. O po to prasidėjo aršūs puolimai.
Pernai „Akistata“ rašė, kad kunigas V. Kelertas buvo apkaltintas vaiko pagrobimu ir savavaldžiavimu. Be to, bandyta apšaukti jį globojamų vaikų ir įstaigos darbuotojų lytiniu išnaudotoju. Apie visa tai ir spėjamas priežastis „Akistata“ kalbėjosi su kunigu V. Kelertu.
– Taip jau atsitiko, kad jus Lietuvoje labiau išgarsino ne tėviškas rūpestis nelaimingais vaikais, o vaiko teisių gynėjų sukeltas skandalas. 2010-ųjų gruodį Šakių vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vadovė Bronė Valaitienė bei Lietuvos vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė jus apkaltino vaiko pagrobimu iš šeimos ir pareikalavo, kad teisėsauga pradėtų ikiteisminį tyrimą, o teismas – nubaustų. Dabar toji istorija jau turi pabaigą – laimingą būtent jums.
– Taip, tik prieš keletą savaičių įsiteisėjo Šakių rajono apylinkės teismo nuosprendis moteriai, smurtavusiai prieš savo aštuonerių metukų dukrelę Giedrę. Teismas pripažino moters kaltę ir paskyrė lygtinę pusės metų laisvės atėmimo bausmę. Vadinasi, kartu patvirtino ir tai, kad aš, tąkart lydėjęs Giedrės vyresniąją seserį, mūsų globotinę Rasvitą (dabar 19 m.), pasiimti iš motinos namų sesutę atostogų, niekuo nenusikaltau, nes tik padėjau ištraukti mažametę iš namų, kuriuose ji, kaip tuoj pat paaiškėjo, buvo sumušta.
Aš iki šiol nesuvokiu jūsų minėtų vaiko teisių gynėjų pozicijos: vietoje padėkos, kad pilnametei Rasvitai, kuri bemaž metus iš sesutės telefonu gaudavo žinias apie liūdną padėtį girtaujančios motinos namuose, padėjau pasirūpinti savo mažamete sesute bent švenčių metu, aš spaudoje ir nacionalinėje televizijoje buvau melagingai apkaltintas vaiko pagrobimu. Mat tada sužinojau ir pamačiau tai, ką pirmiau turėjo sužinoti socialinė darbuotoja ar VTAS vadovė. Pastarąją iškart informavau, kad mažametė pabus kelias dienas mūsų globos namuose, nes namuose radome kelis girtus suaugusiuosius, – ir viskas buvo gerai. O po keleto dienų, informavus ir ponią E. Žiobienę, buvo dirbtinai sukeltas skandalas.
– Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, ragindama prokurorus patraukti jus baudžiamojon atsakomybėn, tikino, kad neturėjote teisės paimti mergaitę iš šeimos – tai gali padaryti tik VTAS darbuotojai ar policininkai, aptikę pavojingą vaikui padėtį.
– Gali padaryti, bet nepadarė tada, kai mergaitė baimindamasi kentė skausmą ir šaukėsi tik sesers Rasvitos pagalbos. Ar galėjau aš likti kurčias, kai mano globotinė taip pat liūdėjo ir kentė prieš pačias gražiausias metų šventes? Jeigu būčiau neinformavęs VTAS vadovės, būtų galima traktuoti mano veiksmus kitaip, bet aš pranešiau. Be to, nesu visai pašalinis, nieko apie vaikų globą nesuvokiantis žmogus. Bet už tai buvau vaiko teisių kontrolierės E. Žiobienės viešai apšmeižtas ir net „nuteistas“ be jokio teismo.
Džiaugiuosi, kad dar yra sąžiningų teisėsaugininkų, įsigilinusių į situaciją ir kelis kartus po E. Žiobienės skundų pareiškusių, kad aš nepadariau nusikaltimo – bylos nebus.
– Kaip jus paveikė tas skandalas?
– Kaip ir kiekvieną žmogų, kuris apkaltintas be kaltės, apšmeižtas. Jau nekalbant apie šoką, vidinę įtampą ir nuoskaudas, reikėjo gaišti brangų laiką važinėjant į Vilkaviškį, kur buvo tiriamas vaiko teisių apsaugos kontrolierės E. Žiobienės skundas, reikėjo kantrybės beveik metus laukiant tyrimo pabaigos, reikėjo išlikti darbingam kolektyve. Galų gale, neslėpsiu, dėl to mane buvo užklupusios ir rimtos sveikatos problemos.
Kita vertus, prie panašių skandalų aš jau pripratęs – kaip ir globos įstaigose augantys vaikai, palaipsniui pripratę visada kovoti ir gintis. Juk aš persekiojamas nuo 2007 metų. Tuometinė Lietuvos vaiko teisių apsaugos kontrolierė tyrė tris skundus. Buvau kaltinamas nepilnamečių merginų pardavimu prostitucijai, kai dvi beveik 18 metų globotines išleidau pasisvečiuoti į Vokietiją pas mūsų parapijos bičiulius. Tos merginos grįžusios džiaugėsi, kad tai buvo nuostabiausia vasara jų gyvenime, o aš dėl to buvau apkaltintas prekyba žmonėmis.
Paskui anonimai mane apkaltino pedofilija. Atvažiavusi vaiko teisių kontrolierė įžūliai tardė mūsų globotines ir spaudė prisipažinti, kad direktorius – jų lytinis išnaudotojas.
Buvo dar ir laiškas, pasirašytas „visų darbuotojų“, kad direktorius seksualiai priekabiauja prie jų. Net prajuokino – tame sąraše buvo ir darbuotojas vyras. Vadinasi, aš, šeimą ir vaikų turintis vyras, padarytas gėjumi. Darbuotojai iškart paneigė rašę tą skundą ir jį pasirašę, bet anonimų skundas vis tiek domino kontrolierę, kuri jaukė įstaigos darbą ir buvusią ramią, darbingą atmosferą.
– Ar po daugiau negu ketverius metus trukusių puolimų ir skandalų nesigailite, kad kadaise ėmėtės tokios misijos – traukti į šviesesnę kasdienybę vaikus, kurių vaikystė namuose su tėvais skurdi, liūdna, persunkta svaigalų tvaiku, neretai – smurto išpuolių fone?
– Tikrai nesigailiu, nes matau rezultatą. Iki šiol mes padėjome jau 223 vaikams – tiek jų nuo 2005-ųjų trumpiau ar ilgiau pagyveno arba tebegyvena mūsų globos namuose. Kai kurie – ne po vieną kartą. Globotinių amžius įvairus – dabar yra 33 vaikai nuo 9 mėnesių iki 19 metų.
Turbūt jauniausias buvo vos 7 dienų kūdikis, vėliau pas mus pragyvenęs apie 8 mėnesius. Labai džiaugėmės, kai po to jį susigrąžino pati mama, sugebėjusi atsitiesti, susitvarkyti.
Ir šiuo metu turime bene devynis mažylius. O vyriausia globotinė dabar mokosi dvyliktoje klasėje. Ji pas mus gyvena jau seniai. Vyriausias vaikas, iš nerūpestingos šeimos patekęs pas mus, buvo 17 metų.
Kai žinau, kad vaikams pas mus šilta ir jauku, kad jiems suteikta galimybė paragauti kitokios – nenuobodžios, kultūringos, tvarkingos – kasdienybės ir perkainoti vertybes, tai ir nėra ko gailėtis dėl savo pasirinkto kelio. Antraip ką aš čia veikčiau?
– O kaip išvis jums, kunigui, kilo mintis steigti vaikų globos namus?
– Kai 2000 metais Šakiuose atstatėme evangelikų liuteronų bažnyčią jau anksčiau atkurtoje mūsų parapijoje, lankydavome socialiai remtinas rajono šeimas ir teikdavome joms labdarą, gautą iš savo bendraminčių užsienyje. Per metus tokios pagalbos sulaukdavo apie 600 šeimų. Tada man ir išryškėjo liūdna padėtis, o liūdni sutiktų vaikų veideliai vis nedavė ramybės...
Tuo metu Šakiuose nebuvo jokių laikinosios globos namų – buvo tik viena grupė vaikų darželyje, į kurią patekdavo vaikai, laikinai paimti iš socialinės rizikos šeimų. Tos grupės patalpos buvo itin varganos – 30 įvairaus amžiaus vaikų grupė nuo kitų buvo atskirta kartonine siena, visiems tebuvo vienas tualetas, viena vonia. O mes, padedami užsieniečių, įrengėme geras patalpas, savivaldybės vadovai pasirūpino buities sutvarkymu, ir štai turime 30 vietų vaikų globos namus.
– Sakoma, kad visi vaikai, kad ir kokias įspūdingas kasdienybės sąlygas turėtų svetimoje pastogėje, vis tiek kenčia, nes labai ilgisi savo gimdytojų, nors ir geriančių ar smurtaujančių, ilgisi jų galbūt šaltų, nešvarių, skurdžių namų...
– Tokiame teiginyje yra tiesos. Tačiau kai iš tėvų namų į globos įstaigą patekusiems vaikams nebūna sąlygų greitai sugrįžti pas gimdytojus, nes šie ir nesusitvarko, ir savo atžalas tiesiog pamiršta, mūsų globotiniai, pamažu pajutę kitokio gyvenimo skonį, ne tik apsipranta, bet ir patys tampa kitokie – nebenori grįžti į turėtą aplinką, net stebisi, kaip jie galėję taip gyventi.
Dauguma globotinių lieka pas mus ilgiau negu metus. Dabar turime du, gyvenančius nuo pat įstaigos įkūrimo. Taip, genai daug duoda žmogaus gyvenime, tačiau nuo aplinkos, kurioje žmogus gyvena, ir auklėjimo taip pat labai priklauso jo kasdienybės kokybė ir besiformuojančios pažiūros, įgūdžiai, svajonės ir siekiai. Argi nedžiugina, kad iš sunkios šeimos kadaise pas mus patekusi ir užaugusi mergaitė dabar studijuoja teisę aukštojoje mokykloje, kita – socialinį darbą?
– Džiugina ir gražūs faktai, ir pats pasirinktas jūsų kelias. Juk globoti nelaimingus vaikus – pagirtina misija. Jums reikia tik dėkoti, kad sukūrėte tokius patogius ir jaukius namus. Bet taip nėra. Tad ar bent nujaučiate, kodėl jūs vis puolamas?
– Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad jau nuo praėjusių metų rudens, kai Vilkaviškio prokuratūra neigiamai atsakė į ponios E. Žiobienės skundus ir manęs neapkaltino pagal jos norus, tie puolimai lyg ir liovėsi.
O pačios šaknys glūdi praeityje. Manau, kad visada neįtikau Šakių VTAS vadovei B. Valaitienei, neseniai pasitraukusiai iš šio darbo į pensiją. Ji – buvusi etatinė Komunistų partijos uoli darbuotoja. Žinant šios partijos požiūrį į religiją, manau, viskas tuo ir pasakyta. Pirmas mūsų susidūrimas įvyko prieš 6 metus, kai B. Valaitienė, siekdama išardyti, sužlugdyti kunigo vadovaujamus globos namus, į kitas globos įstaigas išvežė keletą mūsų globotinių. Vėliau tai kartojo – per porą metų iš mūsų išvežė net 18 vaikų. Šie iš mažų, jaukių namų pateko ne į šeimas, kur jiems būtų dar geriau, bet į tokius vaikų namus, kuriuose globojama po 100 ir daugiau vaikų.
O 2007-ųjų spalį aš pagaliau pasipriešinau naujai vaikučių „tremčiai“, kai B. Valaitienė užsimojo vėl išvežti tris visiškai sveikus (!) mažylius, iš kurių vienas pas mus augo nuo gimimo, į sutrikusio (!) vystymosi vaikų globos namus. Tada ir prasidėjo... Tie mažyliai liko pas mus, B. Valaitienės veiksmais susidomėjo žiniasklaida ir šios pareigūnės vadovai, o man pradėta kerštauti, vis ieškota, prie ko prikibti.
Apibendrinčiau tik taip: senoji komunistinė nomenklatūra, surėmusi pečius, aktyviai siekė sužlugdyti kunigą, kartu pamindama vaikų interesus. Ar tokie turi būti vaiko teisių gynėjai? O B. Valaitienę labai palaikė ir buvusioji, ir dabartinė vaiko teisių apsaugos kontrolierė, ir jų abiejų patarėja Eivilė Žemaitytė.
Dabar noriu tik vieno – kad galėčiau netrukdomas dirbti sąžiningai ir rūpestingai. Antraip – kaip sakoma, sušaudykite.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Irena Zubrickienė
Tik faktai:
Kunigo V. Kelerto vadovaujamuose Šakių vaikų globos namuose vaikai gyvena kaip pasiturinčiose šeimose – po du ar tris kambariuose, kuriuose nereikalaujama „operacinės švaros“ ir kariškos tvarkos, lanko įvairius būrelius, valgo kada nori. Be to, iš jų neatimta galimybė pasimatyti su tėvais.
Šakių vaikų globos namuose dirba 17 žmonių. Ši įstaiga nelinkusi dažnai prašyti valstybės materialinės pagalbos – gyvuoja parapijos lėšomis.
Šakių vaikų globos namai globotiniams patrauklūs ir tuo, kad jiems yra įrengtas aštuonių butų bendrabutis – čia gali įsikurti jaunuoliai, dėl pilnametystės išėję iš globos įstaigos, bet dar nepasirengę savarankiškai gyventi.
Šakių savivaldybėje daugiau vaikų globos namų nėra – tik keturios šeimynos, kuriose gali būti globojama iki 12 vaikų.
