Kunigas, atsargos karininkas leitenantas, katalikų teologijos bakalauras, smulkaus verslo organizatorius. Taip pat užsiima karate shotokan ir atlieka krikščionišką repą. Draugai ir aplinkiniai, kurie pažįsta Jonavos šv. apašt. Jokūbo parapijos vikarą kunigą Kastytį Šulčių, žino, kad tikrai kalbama apie vieną ir tą patį žmogų.
Nors su kunigu daugiausiai ketinome kalbėti apie jo polinkį į repo muziką ir kaip tai padeda lengviau rasti tarpusavio ryšį su jaunaisiais parapijiečiais, vos užsiminus apie pašaukimą pirmoji pokalbio dalis pakrypo visai kita linkme. Itin daug laiko skiriantis bendravimui su maištingais, savęs ieškančiais jaunuoliais, K. Šulčius bet kuria tema mintis dėsto lengva, paprasta, kiekvienam suprantama forma. „Esu atviras žmogus“, ‒ šypsosi jis.
Tęsiame pokalbį su kunigu K. Šulčiumi. Pirmąją dalį galite skaityti čia:
Kunigas: jei būsi vienas, velnias tave greitai suės (I)
Kalbėjote apie pašaukimus, bažnyčios santykį su visuomene, vertybių krizę. Įdomu būtų sužinoti daugiau apie Jus. Ką davė du metai, praleisti kariuomenėje, kokia tai buvo patirtis?
Ten ėjau savo noru ‒ tarnauti norėjau nuo mažens. Kažkaip įstrigo tai, kaip mačiau tėtį su uniforma tuo metu, kai jis tarnavo. Norėjosi surasti bendruomenę, kurioje to vyriškumo, konkretumo būtų daugiau, galima būtų tai patirti, išgyventi. Patirtis kariuomenėje buvo man buvo svarbi kaip išbandymas, kliūčių įveikimas – tai, kas iš pradžių atrodė sudėtinga įveiki, tada judi toliau. Patirtis tikrai vyriška ir aš esu už tai, kad kariuomenė būtų privaloma prievolė visiems. Manau, vyrukams tas etapas gyvenime reikalingas kaip išbandymas, sudrausminimo priemonė.
Įdomiausia Jūsų veiklos dalis, aišku, susijusi su krikščionišku repu. Nuo ko tai prasidėjo?
Kiekvienas žmogus domisi vienokia ar kitokia muzika, mane kažkuo patraukė būtent repas. Aišku, pirmiausia tai buvo muzika anglų kalba, tačiau paskui atsirado ir lietuviškos grupės, tokios kaip ŽAS, Sel, „Pompa“, „Uzi“, kuriuos įdiegė kažką savo. Su draugu važinėjome po Lietuvą lankydami repo renginius ir greitai supratau, kad tai mano muzika. Pajutau kažką tokio teigiamo, artimo. Vėlgi tai susiję ir su tuo vyriškumu, konkretumu, atradau muzikoje tą kovotojo charakterį. Repo muzika skelbia savo žinią, o aš kaip kunigas skelbiu Evangeliją ‒ tokios paralelės.
Pirmą savo dainą parašiau 1997 m., kitais metais įstojau į kunigų seminariją ir repuoti publikai pradėjau jau būdamas ten. Daugeliui tai, kad kunigų seminarijos auklėtinis repuoja buvo savotiška „šoko teparija“. Efektas buvo stiprus, tarsi sulaužydavau tam tikru stereotipus. Poreikis buvo ir iš šalies – vis kažkur kviesdavo, buvo palaikymas. Grupėje „Juoda Balta“ esame dviese, aš ir Edgaras Šimus, taip pat turime porą DJ'ėjų iš Kauno, kurių vienas dirba kaip mūsų prodiuseris. Neseniai atsirado jaunas garso specialistas iš Jonavos.
Taigi koncertų netrūksta?
Ne, tikrai netrūksta. Pagal mano ir Edgaro užimtumą, mums užtenka per akis. Būna, kai situacija ramesnė, o kartais grojame iš eilės kiekvieną savaitę.
Turbūt nevažiuojate bet kur, kaip atsirenkate renginius?
Nežinau, galbūt taip net ir nebuvo, kad atsisakytume kažkur važiuoti. Aišku, krikščioniškuose renginiuose efektas dažnai būna stipresnis. Prieš mus vyksta vaidinimai, liudijimai, kiti pasirodymai, kurie tampa tarsi įvadu, o mūsų repas – vakaro vinimi. Buvo ir repo renginių, kuriuose dalyvavome greta kitų šio žanro atlikėjų.
Kai žmonės žino, kad į koncertą susirinko repo gerbėjai, irgi būna labai neblogai. Jei krikščioniškuose renginiuose nepadaromas geras įvadas, jaunimas gali būti nepasirengęs repui, nes tai nėra populiarioji muzika. Tekstai šiek tiek sunkūs tam, kuris apie gyvenimo prasmę nenori susimąstyti.
Sakoma, kad geras repas yra miesto poezija. Jums tai taip pat yra tarsi būdas savo mintis perteikti jaunimui eiliuota forma?
Taip, žinoma. Aišku, kai kurie tekstai senesni, tačiau kiti pritaikyti šiandieninei situacijai. Publika mūsų koncertuose nesėdi, jaunimas ateina prie scenos, yra tam tikra reakcija, dialogas, tarpusavio santykis. Tokie koncertai, kai publika sureaguoja, atsistoję šoka, kai pavyksta visus išjudinti – patys sėkmingiausi.
O kaip tokias Jūsų pastangas kurti krikščionišką repą vertina dvasininkija?
Kai kurie dvasininkijos atstovai, matydami šiuolaikinio jaunimo situaciją ir patys ieškodami priėjimo prie jų, prakalbinimo būdų, sudominti juos diskusijai, nebūtinai pamokslauti, kad žmogus keltų tuos esminius gyvenimo klausimus, dažnai išsako komplimentus skatina tai daryti sakydami, kad to tikrai reikia jaunimui. Būdamas repuojančiu kunigu, aišku, nesitiki, kad visi tave supras. Gal kažkas kažko ir nepasako tiesiai į akis, kartais tai tiesiog skonio reikalas, tačiau neverta kreipti dėmesio į viską, ką sako kiti – gyvenimas tam per trumpas.
Galbūt jau teko repuoti ir nuo sakyklos?
Teko kažką panašaus daryti vasaros vaikų stovykloje Berčiūnuose. Lauke buvo įrengtas altorius, aš sakiau vaikams pamokslą ir norėjau papasakoti kaip kuriamas repas. Tarkime, su kuo rimuojasi žodis „Berčiūnai“ – norint sudominti vaikus toks metodas yra visai neblogas. Aišku, jį daugiau naudoju koncertuose, galvoju, kaip prakalbinti publiką tos vietos pavadinimu ar mokyklos pavadinimu.
Apie tai pagalvoji dar važiuodamas į renginį, stengiesi improvizuoti: paklausi su kuo publikai asocijuojasi vienas ar kitas žodis ir vietoje bandai kurti. Galima kurti čia ir dabar, aišku, aš nesu freestailo profesionalas, bet minimaliai parimuoti galiu. Vis dėl to, visos su repu susijusios veiklos laikas – po mišių.
Lietuvoje yra daugiau Jūsų kolegų repuojančių arba tarkime, grojančių roką, metalą?
Ne taip seniai susikūrė kunigų grupė „Sacerdos“, kurių pavadinimas išvertus iš lotynų kalbos reiškia „kunigas“. Kaip jie kažkada juokavo: „grojame meditacinę techno muziką“. Paimama kokia nors viena frazė, pavyzdžiui, „nebijok, Dievas su tavimi“ ir jos pagrindu formuojamas kūrinys. Muzika įdomi, įtaigi, tinkanti šokti.
Ar tas domėjimasis repo muzika padeda suprasti šiuolaikinį jaunimą? Apskritai, ar sunku Jums rasti bendrą kalbą su jaunaisiais parapijos nariais?
Mane visada, nuo pat seminarijos laikų labiausiai domino būtent jaunimas, jaunas žmogus. Ne paslaptis, kad visi kunigai turi jaunimo grupes parapijose, kai kam tai yra sudėtinga, ypač vyresniems kunigams. Man kažkaip dėl to niekad problemos nebuvo – ar surasti kalbą su parapijos jaunimu, ar šiaip su bet kuriuo jaunuoliu.
Tai daugiau susiję su pašaukimu, kunigyste – įpratau kalbėti miniai, nesvarbu kokio dydžio ji būtų, taip pat bendrauti su jaunimu iš gatvės, vaikų namų, žiauriais paaugliais. Man kaip tik labiau norisi bendrauti su tais, kurie laiką leidžia gatvėje, galbūt yra smulkūs banditai – man nėra problemų su tokiais žmonėmis, aš visad randu kalbą. Visad turiu jaunimo, su kuriuo esame „chebra“. Aišku, jie turi savo draugus, šeimas, mokslus, bet yra ypatingas ryšys.
Negaliu vertinti, kiek tai gerai ar blogai, bet aš nekuriu to kartais dirbtinai atrodančio atstumo tarp savęs kaip kunigo ir jaunimo. Kai bendrauji betarpiškai, labiausiai pasieki žmogų. Kartais būna, kad žmogus nori pasikalbėti ir asmeniškai, nebūtinai grupėje.
Aš visą laiką su jaunimu, klausausi, stengiuosi suprasti, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip. Vien tai, ką kuria reperiai lietuviai duoda daug atsakymų į tai, kuo gyvena šiuolaikiniai žmonės. Repas labai atspindi tikrovę, šio stiliaus muzikoje spalvos nėra gražinamos. Sudominti jaunimą yra daug būdų, muzika – vienas iš jų.
