• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šv. Kūčios – tai ypatingas vakaras, skirtas sustoti, prisiminti artimuosius, pasinerti į dvasinę ramybę ir ragauti tradicinius patiekalus. Pasak kunigo Ričardo Doveikos, šv. Kūčios yra viena sakraliausių naktų, per kurią krikščionys įžengia į šv. Kalėdų šventę.

Šv. Kūčios – tai ypatingas vakaras, skirtas sustoti, prisiminti artimuosius, pasinerti į dvasinę ramybę ir ragauti tradicinius patiekalus. Pasak kunigo Ričardo Doveikos, šv. Kūčios yra viena sakraliausių naktų, per kurią krikščionys įžengia į šv. Kalėdų šventę.

REKLAMA

Kunigas teigia, kad tai yra mūsų krašto unikalumas ir krikščioniškumo žymė, jog turime išsaugoję sakralią šv. Kūčių vakarienę. Be to, jis pridūrė, kad šis adventinis laikotarpis yra ypatingas tuo, kad katalikai išgyvena naują bažnytinių metų pradžią.

Šv. Kūčių tradicijos

Kunigas R. Doveika pabrėžia, kad Kūčių esmė – šeimos susibūrimas prie bendro stalo. Jis primena, jog vakarienės patiekalai atspindi gyvenimo paprastumą, kuris savyje slepia tikrąją prabangą.

„Tie patiekalai ateina iš kartos į kartą, per daugelį metų. Pakartodami juos, išreiškiame savo supratimą, kad esame kilę iš daugybės kartų, o tos kartos, kurios gyveno prieš mus, vadovavosi savo tikėjimu ir leido mums šiandien būti bei gyventi.

REKLAMA
REKLAMA

Pagerbdami juos, šv. Kūčių vakarienės metu valgome paprastus, mūsų aplinkoje, kultūroje, tautoje ir kasdienybėje sotumą bei gyvenimo užtikrintumą simbolizuojančius valgius“, – sako kunigas.

REKLAMA

R. Doveika taip pat pažymėjo, kad šv. Kūčių vakarą susirinkę prie stalo meldžiamės, nes tą naktį švenčiame gimstantį kūdikį – Dievas tampa žmogumi. Maldoje prisimename savo šeimą, dėkojame Dievui už sulauktas šventes, o Dievo akivaizdoje padėkojame ir vienas kitam už tai, kad esame kartu.

Taip pat, pasak jo, atsiprašome vienas kito, dalinamės kalėdaičiu, linkėdami vieni kitiems ramybės, džiugesio, vidinės šviesos, prabangaus nuoširdumo ir paprastumo šį ypatingą vakarą.

REKLAMA
REKLAMA

„Kartu po maldos mes valgome vakarienę, o vėliau katalikai vykstame į bažnyčią dalyvauti Kalėdų nakties piemenėlių šv. Mišiose. Šios mišios leidžia mums išgyventi džiaugsmą, kurį patyrėme šeimoje – kartu praleistus metus, pasidalintą maistą, skaitytą Šventąjį Raštą.

Susirinkę vienybėje su visuotine bažnyčia, švenčiame Jėzaus gimimą Kalėdų nakties šv. Mišiose“, – teigia kunigas ir priduria, kad šie momentai yra tai, ką katalikai atranda šv. Kūčių dienoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Laužiant kalėdaitį svarbus vienas veiksmas

Kalėdaitis – vienas svarbiausių simbolių šv. Kūčių vakarą. Jį laužydami šeimos nariai išreiškia vienybę, atleidimą ir dėkingumą vienas kitam bei Dievui.

Kunigo teigimu, prie Kūčių stalo laužiant kalėdaitį vienas kitam linkime ramybės, išsakome padėkos žodžius, apsikabiname šeimos narius, o tėvai vaikams padovanoja bučinį, nes tai suteikia galimybę vertinti ir dar kartą didžiuotis vienas kitu.

REKLAMA

„Po maldos, kurioje meldžiamės už mirusius ir gyvuosius bei dėkojame už įvykius, nutikusius šeimoje, Kūčių vakarą tradiciškai pradeda vyriausias šeimos narys. Jis pasako kalbą visai šeimai, laužia kalėdaitį ir išsako palinkėjimus.

Pirmiausia vyksta malda, tada kalėdaičio laužymas, o po to šeima sėda prie Kūčių vakarienės stalo“, – apie šv. Kūčių stalo tradicijas užsiminė jis.

Kalėdos mums, katalikams, yra švenčiamos kaip pirmoji naujų bažnytinių metų iškilmė. Advento laikotarpis mus paruošia Kalėdoms, primindamas, kad Kristaus gimimo istorija yra tikra istorinė patirtis, o Adventas dar kartą parodo, kad Kristaus gimimas yra labai ilgo, visos žmonijos istorijoje vykstančių procesų viršūnė, kulminacija“, – pabrėžė kunigas.

REKLAMA

Siunčia palinkėjimą

Kunigas R. Doveika nuoširdžiai visiems gyventojams, susirinkusiems prie šv. Kūčių stalo, šiemet linki patirti paprastumo prabangą.

„Kai valgysime šv. Kūčių vakarienę namuose, svarbu, kad susirinkę šeimos nariai stipriai didžiuotumėmės vienas kitu. Pažvelgę vienas kitam į akis, apsispręskime būti vienas už kitą, kad mūsų šeimos ryšiai taptų stipresni, santykiai tvirtesni.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nepamirškime, jog šeimoje, kurioje yra Dievas, yra ir viltis, ir taika, ir ramybė, ir gyvenimas, o kartu – raktas į visų problemų sprendimus“, – sako jis.

Pasak kunigo, Dievas, esantis šeimoje, ir šeima, įdėjusi savo rankas į Dievo delnus, yra šiems laikams skirta pranašystė, atskleidžianti tai, ko labiausiai ilgisi šiandieninis pasaulis – taikos, ramybės, solidarumo, atjautos, tikrumo ir paties gyvenimo.

„Labai nuoširdžiai visiems linkiu vilties. Tegul viltis tampa mūsų pagrindu, nes ji įsiskiepija kiekvienoje dienoje, o kai joje turime savo gyvenimo viltį, mes turime ir patį gyvenimą savo rankose“, – palinkėjimą siunčia kunigas R. Doveika.

Labai kilnios kunigo Ričardo mintys. Kunige, su Šv. Kalėdomis.
Susimastykime prieš kritikuodami
Susimastykime prieš kritikuodami
Kažkodėl mes švenčiame Dievo sūnaus Kristaus gimimą. Tačiau šventė yra skirta ne Dievui bet žmonėms. Mes koncentruojamės į maistą, į dovanas ir visiškai pamirštame kieno gimimo dieną švenčiame. Daugelis jau seniai nebetiki Dievu, nors tai nieko nekeičia. Mes daug kuo galime tikėti ar netikėti, bet esmės tai nesudaro. Juk jei netikėsime Dievu, ar jis išnyks. Tikrai jis niekur nedings, tik mūsų tikėjimas juo dings. Susikaupimas kūčių naktį ir pasirūpinimas savo šeima tai yra mūsų tradicija, bet iš dalies ji atspindi ir Dievo norą, kad mes rūpintumės vieni kitais. Tai yra žmogiškumo žestas, juk ko gero būtų neteisinga iš mūsų pačių pusės nusisukti nuo savo tėvų, tėvams nesirūpinti savo vaikais, ar broliams ir seserims tapti visiškai svetimais. Tai ne tik kūčių naktį, bet visą savo gyvenimą turime būti žmonėmis ir tai yra natūralu. Jei jau švenčiame Kristaus gimtadienį, tai privalu ir jį prisiminti. Juk ko gero nešvenčiame gimtadienio kažkokios tai istorinės asmenybės kaip antai Stalino, Lenino, Hitlerio ar dar kažkokio veikėjo ir jo neprisimindami. Kitas klausimas yra natūralus, kažkaip mes vardiname asmenybes, kurios kažkada gyveno ir turėjo tam tikrą indėlį šiandieniniam mūsų gyvenimui. Tad dabar kristaus gimtadienis ir atrodo, kad tai jo mes nepripažįstame, lyg ir jo nebuvo. Tad tuomet kieno gimtadienį švenčiame. Pasirodo tai mūsų įprastinis neigimas, o tiesa yra ta, kad toks asmuo gyveno tarp mūsų ir jis paliko mums labai didžiulę dovaną ir net didžiulę reikšmę mūsų gyvenime. Tad asmenų kurie jį pažinojo ratas nebuvo mažas, nors pats Kristus buvo visiškai neturtingas, net nemokėjo rašyti ir skaityti. Bet tuomet kodėl jis yra toks mums vertingas. Kuo jis nusipelnė mums, kad mes švenčiame jo gimtadienį. Ir čia dingsta mūsų abejonės jo buvimu ir jo paliktomis dovanomis. Jis paliko mums pamokymus, akip turime gyventi, kaip turime vienas kitą mylėti, kaip turime elgtis, kas su mumis būtų gera gyventi kitiems arti mūsų esantiems asmenims. Jis sakė, kad mes turime vieni kitus mylėti ir gerbti, tik taip žmonija gali išgyventi. O kai nepaisysime jo mokymo, kai pradėsime gerbti turtus ir pinigus visados kils karai, vaidai ir nesantaikos. Nors galime netikėti Dievu, bet mokymas ir pamokymai yra naudingi ir jie visoms kartoms bus reikalingi. Mes matome, kad gyvenimas keičiasi, kad mokslas vystosi, bet Kristaus paliktas mokymas aktualus visais laikais. Tad iš kur tuomet Kristus buvo toks protingas ir įžvalgus, jei jis buvo paprastas žmogus. Negana to jis mums paliko atidėto užmokesčio pažadą už mūsų gerus darbus ir mūsų teisingą ir dorą gyvenimą. Aišku niekas tuo pažadu netikėtų, jei nebūtų mate jo išsipildymą. Pats Kristus tai puikiai pademostravo savo paties mirtimi ir po to prisikėlimu naujam gyvenimui. Taigi ką jis kalbėjo įgauna dar didesne vertę matant, kad viskas pildosi. Ir nors ir kaip mokslas bando įminti šią mįsle ir kaip nesistenge viską paneigti, tačiau mūsų protas yra per menkas viską suprasti ir suvokti.
Didieji pasaulio išminčiai tūkstantmecius sprende klausimą kas tai yra Dievas. Ar buvo surastas vienodas atsakymas? Niekas nepasakys. Tik atsirado vis daugiau ir daugiau religijų, kurios jo toliau tuo blogiau sutaria šioje žemeje. Mano supratimu, Dievas yra visur, danguje, žemeje ir kiekvienoje vietoje,kuris stebi mus. Tai žmogaus sąžinė. Kristus, Buda, Mahomedas, Krišna ir kiti, mano manymu, tai mokytojai, kuriiais patikejo minios zmonių... Lietuvia, latviai - baltų tauta,buvę pagonys ir nemanau, kad jie buvo blogesni. Buvo laikotarpis, kai domėjausi religijom, bet ne suradusi atsakymo supratau, kad šioje žemeje reikia išlikti geru sąžiningu žmogumi.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų