„Be tikėjimo, kurį puoselėjame jau du tūkstančius metų, esame tuščio kapo religijos žmonės. Tikėjimo dėka, šis istorinis įvykis tampa ir mūsų dabarties įvykiu. Kiekvienas pakrikštytas krikščionis yra prisikėlusio Kristaus žmogus.
Velykomis švenčiame gyvenimo šventę. Gyvenimo, kuriame yra: Dievas ir žmogus, kūrėjas ir kūrinys, nuodėmė ir atleidimo malonė, nusižeminimas ir gailestingumas, akmenų užmėtymas ir tylus atodūsis, aplaidumas ir vienatvė, žodžiai atlikta ir trokštu, mirtis ir kapas, ryto kelionė, nuostaba tuštumo ir prisikėlusiojo žodžiai: „Nebijokite, esu su jumis iki pasaulio pabaigos.“
Šie visi dėmenys sudaro Velykų esmę, jos brandą ir šventės turinį, kuriam ruošiamės 40 dienų per Gavėnią“, – kalbą šv. Velykų proga pradeda kunigas Ričardas Doveika.
Gyvenimo šventė
Pasiruošti Velykoms, pasak pašnekovo, žmonės turėjo malda ir pasninku, taip pat gerais darbais, susibūrimu savo bendruomenėse, liturgijos šventimu. Jis pasakoja, kad krikščionių katalikų dėka prieš šventes buvo aplankyti daugybė vienišų žmonių, kurie sulaukė ne tik artimo žmogiško bendravimo, tačiau ir maisto aukos.
Kunigas pastebi, kad per šias 40 dienų žmonės atlikti išpažinties atvykdavo ne tik sekmadieniais, tačiau ir darbo dienomis:
„Teko matyti ne vieną jauną šeimą, kuomet tėvui atliekant išpažintį, vežimėlį prižiūrėdavo mama, o vėliau, perėmus globą, ją atlikdavo ir ji. Jaunos šeimos, kurios supranta apsivalymo, nuodėmės atsisakymo, vidinės švaros ir darnos santykiuose poreikį, pasiruošė per šį laiką.“
Kun. Ričardas Doveika primena, kad per šv. Velykas švenčiame ne emociją, jausmą, filosofinę idėją, pavasario žalumą ar savotišką gamtos atgimimą, o Kristaus prisikėlimo šventę.
„Šventomis Velykomis dar kartą ir sau, ir kitiems primename stiprybę ir vienybę palaikyti vienas kitą šiandieninio pasaulinio sukrėtimo kontekste. Tiems, kurie atsiveria Kristaus išganymui, yra ne tik nusakomas, tačiau ir parodomas ar pažadamas bei paliudijamas gyvenimas be pabaigos.
Velykomis mes švenčiame savo nemirtingumą ir priminimą, kad po mirties išlieka kelias, tapęs slenksčiu ir perėjimu į gyvenimą be pabaigos. Tai primena puoselėti gėrį“, – teigia R. Doveika.
Vienybės galia
Šv. Velykų šventimas pavasarį, gamtos budimo laikotarpiu, dar kartą parodo, kad gamta yra Dievo kūrybos dalis, kuri žmogui yra įteikiama kaip dovana. Šventės metu kunigas ragina prisiminti ir viltį, į kurią atsiremiame ir kuria dalinamės vieni su kitais.
Tik ji, pasak jo, padeda išlaikyti širdies ramybę, ištikus įvairioms pasaulio negandoms. Rami širdis – dovana, kurioje gimsta teisingi sprendimai, pagarba žmogui, dialogui ir kitoniškumui. Tai taip pat yra priminimas per Velykų šventės dienas būti šviesoje su savo mintimis, žodžiais ir darbais.
„Suprantame, kad mes niekada negalime būti liūdesio žmonės, kad niekas iš mūsų negali pavogti džiaugsmo, atimti laimės, vilties, nes mūsų gyvenimas yra įsišaknijęs Dievo tikėjime. Tai primena, kad mūsų gyvenimas _emėje yra tik akimirka ,palyginti su amžinybe, todėl turime jį priimti su džiaugsmu ir bendryste“, – primena jis.
Įsileidus tikėjimo šviesą, ji nušviečia mūsų dabartį, parodo išeitis ir kryptį, suteikia drąsos, pakviečia leistis į gyvenimo kelionę. Kartu gyvenimo keliu, anot kunigo, veda Dievo ranka. Bendrystę, apie kurią kalba Ričardas Doveika, laiko dvi rankos – Dievo ir žmogaus:
„Šios dvi rankos jaučia viena kitą, dera šalia kitos ir yra vienybėje. Būtent šių dviejų rankų sandūroje švenčiamos Velykos yra ta šviesa, kuriai esame reikalingi.
Tai – ramybė, kai keliame klausimą, kur ją rasti, tai – sprendiniai, kai klausiame, kas padės viską išspręsti, tai yra atsakymas į klausimą, kur yra Dievas. Jis yra šiandieniniame Velykų šventime, jis yra su tavo ranka savo delne.“
