Šventės jau atėjo. Kaip jūs jaučiatės, kokios jūsų nuotaikos?
Man labai malonu, neseniai buvau „Vilties“ specialios mokyklos Kūčių šventėje, tai labai gražiai mane nuteikė šventėms.
Žvelgiant į žmones, paprastus pasauliečius, kas jus labiausiai džiugina?
Kad drįstame nusišypsoti, kad matosi šviesa akyse, o ne išryškintas liūdesys ar kita ne tokia smagi nuotaika. Ieškau šviesos akyse, šypsenos, kad dažniau tuo dalytumėmės Kalėdų laiku.
Ar dažniau sutinkate žmones su šviesa akyse, ar dažniau pasitaiko tie liūdni?
Normalioje gatvėje ar troleibuse, parduotuvėje sunkiau pasitaiko šviesą akyse nešantys žmonės. Mus slegia rūpesčiai, gal lietingas oras ar trumpos dienos, tad reikia ieškoti to linksmumo, kuris nepriklauso nuo klimato ar ko kito.
Tačiau dabar, per šventes, žmonės turbūt vis tiek yra džiugesni?
Taip, susitikimo su artimaisiais laukimas ar šventimas Bažnyčioje, giesmių giedojimas, visi papuošimai, blizgučiai sukuria jaukią aplinką. Kaip ir namuose vaikus pradžiuginame papuošdami eglutę ar namus – tai mus nuteikia, juk esame žmonės.
Kaip manot, ar mes apskritai mokame švęsti Kalėdas?
Aš manau. Kūčios lietuviams yra toks brangus dalykas, niekas kitas Kūčių nešvenčia, išskyrus lietuvius – tą tai tikrai mokame švęsti. Daugybė žmonių žino, kad Kūčios nėra tik silkių ir grybų valgymas, tai yra susitaikymas, padėka už visus metus, savo vilčių, linkėjimų ar maldų ateičiai išreiškimas. Yra šeimų, kurios pagal seną tradiciją paskaito Kūčių ar Kalėdų evangeliją, prisimena mirusius, pažiūri į dangų, pakelia savo širdį. Didelė dalis žmonų taip pat dalyvauja savo bažnyčiose.
O ką jums reiškia Kalėdų šventė?
Visą adventą skaitome Šventame rašte Dievo pažadus, kad jis savo tautą ganys, prižiūrės, išlaisvins, atstatys rūmus ir namus – tai yra svajonė apie taiką pasaulyje, kad sugyvens įvairių tautybių, tikybų žmonės, kad pasaulyje kada nors bus taika – tai yra Dievo pažadas. Tie geri darbeliai ir pagalba vienas kitam, savanoriškos tarnybos arba sąžiningai einamas darbas mokykloje, bažnyčioje ar kitur mus veda į tą pusę – į sugyvenimą, susitaikymą.
Ką daryti žmogui, kad jis tikrai pajustų tą šventę, kad Kalėdos būtų tikrai gražios ir laimingos?
Labiausiai reikia žiūrėti, kaip galime patarnauti ar pradžiuginti kitus. Pats jei sėdėsi kambaryje ir žiūrėsi į sieną, sunkiai save pradžiuginsi, bet jei aplankysi vienišą žmogų, nuneši dovanėlę močiutei, jei gerą darbelį namuose padarysi – iš meilės apkabinsi mamą, tėtį, vaiką ar kitą žmogų – tai mus pačius padarys kilnesniais, dosnesniais ir solidaresniais su kitais.
Šventę sukuria tai, ką kitiem duodame. Nėra nieko smagesnio, kaip padaryti dovanėlę, skirti valandą laiko ir paskambinti žmogui, su kuriuo ilgai nekalbėjome, pasveikinti kaimynus, jei lankomės kaime, paeiti į kitus namelius, pasveikinti žmones – kažkaip skleisti gerą širdį.
Ar tiesa, kad per Kalėdas gali vykti stebuklai?
Didžiausias stebuklas yra tada, kai žmogus žmogui yra žmogus – kai žmogiškai, mandagiai, pagarbiai elgiamasi – tai yra didžiausias iš visų stebuklų. Dievas atėjo tapti žmogumi – ne angelu, ne mumija, o žmogumi kaip mes, nuo gimimo iki mirties. Tai rodo, kad viskas, kas yra žmogiška, yra vertinga ir brangu. Kai mes žmogiškumą pripažįstame kituose, tai jau yra didelis dalykas.
Kai paaugliai pasakoja apie save, sako, kad pešėsi su mama, atsikalbinėjo tėvams ar manė, kad jie kažko nenusimano. Suprasti, kad tėvai irgi yra žmonės su jausmais, lūkesčiais, žaizdomis iš savo vaikystės padaro tai, - kad mes imame elgtis su tais žmonėmis pagarbiai, su meile - čia tik vienas pavyzdys.
Koks jūsų gyvenime yra didžiausias stebuklas?
Kad iš viso yra žmonių, kuriuos aš myliu ir kad mane myli – man tai yra didelis stebuklas. Aš galiu tikėti, kad Dievas mane ir mus myli, kadangi matau, kaip žmonės myli vienas kitą arba ne – gerbia, globoja, palaiko, išklauso, kaip ir aš stengiuosi tą patį kitiems daryti. Žmogui brangiausia ir yra gyvenimo kelionės bendrystė.
Kaip manot, ko šiuolaikiniam žmogui dabar labiausiai trūksta?
Daugybė žmonių nori širdies ramybės. Kartais mes tą ramybę suprantame taip, kada yra visiškai ramu: nėra vėjo, saulutė šviečia, paukščiai čiulba, bet ramybė yra veiklus dalykas, tai ne tupėjimas, tūnojimas. Ramybė yra tada, kai daliniesi su kitais žmonėmis tuo, kas tau yra brangiausia, ką širdyje turi.
Ar jūs visada tą ramybę jaučiate, ar kartais ji tarsi pradingsta?
Žinoma, kad ne visada jaučiu. Dievas mus besąlygiškai myli, bet kartais būna dalykų, kurie mane sujaudina, sunervina, atsiranda įtampa, rūpesčiai, skubėjimas, lakstymas . Tai sudrumsčia ramybę, bet tada vis ieškai, kaip tą ramybę atstatyti – atsipūsti, šviežio oro atsikvėpti, pavaikščioti, sau padėti, neprarasti tos pusiausvyros gyvenime, nes ne viskas juk yra liūdna ir baisu.
Daugelis žmonių dabar siekia būti laimingais. Koks jūsų patarimas, kaip žmogui tokiam tapti?
Čia jokios paslapties nėra. Vienintelis būdas būti laimingam yra dalintis su kitais - nebūtinai saldainiais ar daiktais, bet dalintis savo laiku, dėmesiu su kitais arba laiminti kitus žmones, pradžiuginti, palaikyti ir išklausyti kitus. Tą ne aš sugalvojau, tai Jėzaus mokymas, kuris sakė, kad palaiminti taikdariai, tyraširdžiai, kovojantys už teisingumą, kurie tvirtai laikosi savo įsitikinimų, padeda kitiems, atjaučia ir labiausiai vertina tai, kas yra žmogiška.
Gali valgyti tamsaus šokolado su riešutais ar medaus šauktais, kas yra labai saldu, bet vargu, ar tą laimę tai suteiks ilgam laikui. Laimė yra tai, kuo mes dalijamės.
Ko palinkėtume Lietuvos žmonėms Kalėdų proga?
Palinkėčiau, kad mes ištiestume savo ranką ir širdį kad ir šeimos nariams, bet dar nuoširdžiau ir dar jautriau nei paprastai. Taip pat kad ištiestume ranką ar širdį kitiems žmonėms – tiems, kurie yra vieniši ar nuliūdę dėl artimųjų mirties, kurie prarado darbą ar gimines – tarkime jiems švelnų žodelį, ištieskime ranką.
