Seime susirinkta aptarti nepilnamečių ugdymo įkalinimo įstaigose ir socializacijos centruose problemų. Per vykusią diskusiją išsakyta daug abstrakčių minčių, tačiau konkrečių sprendimų dar teks paieškoti.
Diskusijoje dalyvavęs kunigas Arūnas Pranciškus Peškaitis pabrėžė, kad jauni žmonės, kuriems buvo apribota laisvė, dažnai praranda bet kokią motyvaciją stengtis ir siekti išsilavinimo:
„Kiekvieną nepilnametį privalu sudominti. Priešingu atveju jaunas žmogus, kuris neteko laisvės, tikrai neparodys noro mokytis, – sakė A. P. Peškaitis. – Todėl apmaudu girdėti, kad įkalinimo įstaigose ir socializacijos centruose pedagogai bijo jaunų žmonių.
Jeigu yra tokia situacija, apie sėkmingą mokymosi procesą negali būti net kalbos. Jaunas žmogus turi matyti savo įdėtų pastangų rezultatą. Tik tada jis bus suinteresuotas tęsti pradėtus darbus.“
Kunigas pridūrė, kad kartą į vieną įkalinimo įstaigą pavyko pasikviesti dainininką Andrių Mamontovą: „Praktiškai nė vienas kalinys netikėjo, kad dainininkas atvažiuos. Bet kai įvyko koncertas, visi patyrė daug gerų įspūdžių ir gavo teigiamų emocijų.“
Seime su įvairių sričių specialistais bendravęs kunigas pasakojo, kad jam daugiausia tenka bendrauti su nuteistaisiais iki gyvos galvos.
„Bendrauti su tokiais kaliniais yra gerokai sunkiau nei su nepilnamečiais. Lietuva greičiausia yra vienintelė Europos valstybė, kur tokiems kaliniams sudaryta tik viena galimybė atsidurti laisvėje – prezidentės malonė.
Įkalinimo įstaigose atsiduria ne vien ateities neturintys žmonės. Tiek tarp nepilnamečių, tiek tarp suaugusių kalinių yra daug talentų, todėl visiems jiems reikia pasistengti sudaryti sąlygas mokytis ir siekti savo tikslų, kad atlikus bausmę būtų galima ką nors pasiekti“, – pabrėžė A. P. Peškaitis.
Kalėjimų departamento direktorius Artūras Norkevičius kalbėjo apie problemas, su kuriomis įkalinimo įstaigose susiduriama kiekvieną dieną.
„Įstatymuose numatyta, kad vaikams iki 16 metų mokslas yra privalomas. Kiekvienoje įkalinimo įstaigoje yra bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo mokyklos. Tačiau didelė problema ta, kad mums trūksta pedagogų, mokymosi priemonių ir mokyti skirtų patalpų.
Kita problema – mokinio krepšelio skaičiavimo metodika. Įkalinimo įstaigose nėra tiek mokinių, kiek įprastose mokyklose. Mes negalime sujungti klasių tardymo izoliatoriuose. Įkalinimo įstaigose vienoje grupėje gali mokytis nuo vieno iki aštuonių asmenų.
Jeigu izoliatoriuje vienu metu yra apie 50 žmonių, turėtume formuoti net 14–16 klasių. Tokia padėtis tikrai nebūtų normali“, – pasakojo A. Norkevičius.
Anot jo, norint spręsti ugdymo proceso problemas reikia didinti finansavimą. Tik tada pavyktų užtikrinti sklandų mokymosi procesą.
