Mažos Garliavos mergaitės drama kaip aštrus chirurgo skalpelis apnuogino skaudžią tikrovę, kurią visi, neabejingi Lietuvai ir gėrio vertybėms, seniai jautėme: kad ištikimųjų kraujo kaina atkurta valstybė, jos gyvastingumą užtikrinti turinčios struktūros pavojingai didele dalimi yra butaforinės. Nes nėra autentiškos, su tautos dvasia ir aukščiausiais polėkiais sutapusios valstybės, jeigu nėra žmoniškumo ir teisingumo viršenybės prieš visus įstatymus ir jų vykdymą bei vykdytojus. “Iustitia est fundamentum regnorum“ („Teisingumas yra valstybių pamatas“), anot europinės teisės klasikų romėnų.
Nėra patikimai įtvirtintos valstybės, jeigu linguoja kaip raisto liūnas po kojomis tai, kas turėtų būti akmeniniai pamatai. Toli gražu iki rezistentų svajotos Lietuvos, jeigu nesurandama galių apginti vieną vaiką. Užtikrinti jam įmanomai saugų būvį ir jo nežalojimą. „...Vienui vienas žodis būt tave apgynęs...“ – vis kartojasi amžinoji Jono Aisčio rauda už tautiečių moralinės impotencijos apsileidimus. Prezidentės? Seimo pirmininkės? Atsakomybę jaučiančių Seimo narių, ministrų? Jėgos struktūrų, teismų pareigūnų žodis? Atrodo, kad visa esama valdžios galia metama ne apginti tam vaikui, o įstumti jį, nuo mažens traumuojamą, į neapibrėžtesnę, nesaugesnę ir nejaukesnę būseną. Ir taip pat sutelkta valstybės represinių raumenų galia naudojama prieš intuityviai viso šio vyksmo falšą jaučiančius ir protestuojančius piliečius.
Pats esminis Lietuvos strateginis interesas dabar – ne BVP didinimas, ne „Hitachi“ atominė elektrinė ar energetikos tinklų jungtis su Vakarais – kad ir kaip reikšminga tai būtų. Strateginis tautos interesas – apginti šį vaiką. Nuo keistai besielgiančių teismų pusiau tenagrinėtų ir tirti nebaigtų realių grėsmių. Drauge apginti visus savo vaikus, tykomus tokių ar panašių pavojų. Ir įvertinti kaip Tėvynės laisvės, žmoniškos nepriklausomos valstybės garantą tą visuomenės dalį, kuriai, nepaisant krizės, rūpi ne vien išgyvenimas, ne vien pramogų industrijos vartotojo ir mokesčių mokėtojo iškilūs vaidmenys, o ir viešasis interesas. Svetimas (?) skausmas. Svetimas (?) vaikas. Čia, ponai, yra Lietuva, kurią paskelbėme Kovo 11-ąją. Ir gynėme Sausio 13-ąją. Ar kažkam norisi ją kvestionuoti? Garliavos „minia“ akivaizdžiai su tuo nesutinka. Beje, Sąjūdžio mitinguose ir anose datose taip pat buvo minia, „Lietuvos ryto“ dienrašti. Kremliaus medijos taip ir (in)formavo viešąją opiniją – nacionalistinės isterijos kurstytojų sufanatizuotos lietuvių, latvių, estų minios Baltijos kelyje...
Nepatogūs disidentai
Ir atsitik tu man taip – ir tenai, ir čia tie patys nesukalbami anų laikų žmogaus teisių gynėjai, politkaliniai, rezistentai. Nijolė Sadūnaitė, Balys Gajauskas, Algirdas Endriukaitis, kun. Alfonsas Svarinskas ir dar daug kitų. Kuriuos anuomet kaip nuo liaudies atitrūkusius kenkėjus teisingai demaskuodavo „Komjaunimo tiesa“. Dėl kurių savalaikio gydymo nuo klaidingų pažiūrų ir socialiai pavojingų veiksmų andai KGB prašymu nesuspėjo pasirašyti sovietų Lietuvos psichiatrijos autoritetai – kaip dėl disidento Algirdo Statkevičiaus žalojimo Černiachovsko ir Taškento psichuškėse pasirašė žmonės, ir šiandien lietuviškojoje psichiatrijoje lemiantys pacientų likimus (žr. „Lietuvos žinių“ 2012 04 11 d. Rasos Kalinauskaitės publikaciją „Humaniškos prievartos šaukliai“). Ir taip tie nepribaigtieji ir nepagydytieji nūnai vėl būriuojasi Eglės Kusaitės teismo posėdžių prieduriuose – į valstybės paslaptis uoliai saugančių teismų sales jų pagrįstai neįleidžia, kaip neleisdavo į Tamkevičiaus, Terlecko, Sasnausko teismus sovietiniai teisdariai. Žinokite, Kovo 11-osios signatarai, Vyčio kryžiais apdovanotieji, visi tie nomenklatūra netapę patriotai, savo vietą! Kauno teisėja Birutė Drozdienė kaip mokinuką išbarė Kovo 11-osios Akto signatarą, stalininių konclagerių kalinį Algirdą Endriukaitį, kuris, norėdamas liudyti dr. Leto Palmaičio byloje, pasakė: „-Aš turiu (bylai svarbius) dokumentus“. Teisėja tai apibūdino kaip „trukdymą teismui“. Nepraradęs orumo žmogus suprato esąs nepageidaujamas ir savanoriškai pasišalino. Stebėjau tą absurdo sceną ir mąsčiau, kad tai atitiktų nebent situaciją, kuomet kokios JAV grafystės teismas išstatytų už durų Džordžą Vašingtoną ... Nes šių žmonių, signatarų, rezistentų aukos dėka egzistuoja ši valstybė, taip pat ir jos teisinė sistema. Atsakysite – o pas mus visi lygūs prieš Įstatymą, praeities nuopelnai nieko nekeičia, privilegijų nėra? Argi jau taip ir nėra? Kažkaip neteko girdėti, kad realia bausme būtų nubaustas ir sėdėtų Pravieniškėse „su visais“ koks nors verslo ar politikos įtakingasis. Garsios milijoninių išsvaistymų bylos triukšmingai pradedamos, paskui tyla tyla, nugęsta, ir ... Nuostabus sutapimas ar dėsningumas, kad nusikaltimus, už kuriuos sėdama, mūsuose dažniausiai padaro toks mailius, neturtingi, neįtakingi piliečiai. O visuomenės grietinėlė tokia dorovinga, kad, jei ką ir pavargina teisės sargai, tai vis paleidžiant už užstatą arba atidedant bausmės vykdymą trims metams...
Šioje lygybėje prieš Įstatymą, žinia, niekaip netelpa niekam nereikalinga ir jau keturiose bylose vienu metu teisiama Eglė Kusaitė, kuri, sako prasimanė, kad vilniškių teisėtvarkininkų į laisvą Lietuvą atkviesti maskviškiai saugumiečiai ją tardė ir mušė. Galima buvo ir bylos už šmeižtą nekelti - kas gi patikės, kad mūsų kalėjimuose ką nors muša?! Iš pradžių teigta, kad net ir tų rusų saugumiečių Lietuvoje būti nebuvę, bet paskui kažkas atkasė ir paviešino atitinkamų dokumentų faksimiles su visais tų darbuotojų laipsniais...
Taigi būriui nepataisomųjų, sovietmečiu savo kailiais išbandžiusių, kaip per tardymus nemuša, ir parūpo šita keistai velta pervelta, bene ankstyvą klaipėdietės merginos vaikystę siekianti VSD-FST byla. Ir pradėjo jie, tie patys LSSR vardu teistieji ir tramdytieji, reguliariai Kusaitės teismo posėdžius lankyti, atvirus ir uždarus, stebėti, su savąja patirtimi lyginti. Teko čia „Komjaunimo tiesos“ estafetės perėmėjui „Lietuvos rytui“ įsikišti ir visuomenei atvirai paskelbti, kad toks jų domėjimasis reiškia, jog visi jie – terorizmo garbintojai (plg. Mildos Kuizinaitės straipsnius „Lietuvos ryte“ 2010 07 21 d. „Terorizmo garbintojai atidengė savo veidą“ ir 2010 07 23 d. – „Terorizmo garbintojų vis daugiau“). Įdomu, kad daugelį tenai paminėtųjų ir sovietinė Temidė buvo įvertinusi panašiai. Tikriausiai atsitiktinumas, ne kokia nors dvasių bendrystė...
Ir štai vėl toji ekscentrikė Sadūnaitė, kuriai ir sočių tarybinių dešrelių laikais buvo negerai, sąžinės laisvės mat trūko, su jai vienai būdingu skaidriu įkarščiu stoja prieš Garliavoje smurtaujančias neva lietuviškas valdžios struktūras. Šioks toks galvosūkis totalitarines tradicijas periminėjančiai teisėsaugai: sėdėjo už netikėjimą sovietiniu teisėtumu, negi dabar sodinsi už taikų priešinimąsi Kėdainių teismo sprendimui grąžinti mergaitę į aplinką, kurion ji, net vaikų teisių gynėjų, antstolės, advokato ir bataliono uniformuotų dėdžių padedama, klykdama nenori grįžti?... Tad kol kas tenkinamasi paslaugaus „Lietuvos ryto“ sprigtais: „Disidentės N. Sadūnaitės maršrutuose – ir terorizmu kaltinamos E. Kusaitės teismas Vilniuje, ir mitingai Garliavoje“ (Vygandas Trainys, „Garliava sparnus augina ne dienom, o valandom“, 2012 04 25). Tik pamiršta pridėti, kad anksčiau sesės Nijolės maršrutai siekė dar plačiau. Išeivijos poetas Vainis Aleksa 1986 m. Čikagoje išleistame jaunųjų poezijos rinkinyje „Keturi“ keliose eilutėse bibliškai talpiai suminėjo N. Sadūnaitės lagerines odisėjas, palydėdamas jos teismo paskutiniame žodyje ir laiškuose išsakytu credo: „Pskove Jaroslavlyje Gorkyje / baimė yra išdavystės pradžia./ Ruzajevkoje Potmoje Mordovijoje / blogį turiu visu griežtumu teisti./ Saranske Čeliabinske žmogų / net ir klystantį privalau mylėti./ Krasnojarske Bogučianuose Irbėjė / peikti ir barti turi teisę tas kuris myli./ Vilniuje, pagaliau Vilniuje, ir vėl Vilniuje / Vilnius žiūri į mane lyg pro langą /.../
Ir ką gi stebime šiandien per Vilniaus langą, kuriuo nemenka dalis yra lietuviškoji žiniasklaida?
„Motinos Stankūnaitės priešininkai ir teisėjos Venckienės šalininkai“
Mergaitės galimo tvirkinimo, jos mamos, jos tėvo šeimos ir teisėsaugos penktus metus visos Lietuvos akivaizdoje vykstančios skaudžios sankirtos iš pat pradžių įgijo ryškių informacinio karo bruožų. Tiesiogiai niekaip nesuinteresuotą, tačiau neabejingą visuomenės dalį tai iki šiol verčia manyti, kad ši byla ir teismo nutartis nėra eilinės rutininės. Siekiant sutriuškinti, nukenksminti ir pašalinti iš žaidimo kokią nors žmonių grupę, dar iki imantis prieš ją nukreiptų sankcijų, reikia pažeminti ją visuomenės akyse. Sukompromituoti. Atskirti nuo visų gerųjų, teisingai mąstančių ir veikiančių. Trumpai ir aiškiai, beveik sąlyginio reflekso metodu, parodyti, kad jie...tokie ne visai žmonės, kad niekam nekiltų pagundų juos užsistoti, išklausyti ar prie jų dėtis. Nes tokiu atveju galima ir patiems virsti abejotinos reputacijos piliečiais. O kas gi čia norės rizikuoti?
Tai ypač totalitarinių režimų pamėgtas moralinio susidorojimo su kitaip manančiais būdas. Visų pirma surandama smigi, lipni etiketė. Taip, kaip sovietų ideologai buvo sukūrę „buožę“ – ir galėjai jau ramesne širdimi visą žemdirbių socialinę grupę į Sibirą tremti. Juk tai buožės – kas gali jų gailėtis?! Pasakei „buožė“, „liaudies priešas“ – o nūnai „kedofilas“, „patvorinis“, „violetinė minia“ – ir visiems viskas aišku, asmuo, jų grupė paženklinti neišdildoma žyme, diskusijos baigtos. Kadangi aptartos priemonės mielai naudojamos nelaisvų šalių ideologinių organų ir slaptųjų tarnybų, o mūsuose šiuos kolektyvinio maltretavimo štampus aktyviai platino ženkli VIP dalis, tai negali nekelti tam tikrų minčių...
Pirmiausia į akis krenta perdėm suprimityvintas – sunku patikėti kad netyčia - Garliavos dramos perteikimas visuomenei, kuriam, deja, neatsilaikė ir visuomeninis transliuotojas LTV, pagal apibrėžimą privalantis laikytis didžiausio įmanomo objektyvumo. Žmonės, nepatenkinti tuo, kaip valdžia sprendė Garliavos mergaitės likimą, pristatomi kaip „vaiko atidavimo motinai Stankūnaitei priešininkai ir teisėjos Venckienės (kitose versijose – žudiko Kedžio) šalininkai“.
Nors masinių protestų dalyviai viešu žodžiu ir žiniasklaidoje yra aiškiai išsakę savo tikrąsias nuostatas, šios klaidinančios formulės nesiliauja migruoti po laikraščius ir televizijas. Ir kuria atitinkamą protestuotojų įvaizdį – pagalvokite, sužvėrėjusi minia vaiko motinai nenori atiduoti!
Toks visuomenės informavimas panašiai atitiktų tvirtinimus, kad lietuvių Nepriklausomybės siekio esmę sudarė priešprieša tarp Brazausko ir Landsbergio...
Neseniai bendradarbės dukra, jaunesniojo mokyklinio amžiaus, manęs paklausė: „Jūs už Stankūnaitę ar už Kedžius?“ Jau vien toks klausimas vaiko lūpose iliustruoja, kaip visuomenė yra persmelkta tragiško Garliavos proceso. Ir kaip supaprastintai vienpusiškai mėginama formuoti jos nuomonė. Spontaniškai atsakiau: „-Aš – už mažą vaiką, kad prieš jį nebūtų smurtaujama. Kad jis galėtų pasirinkti gyventi su tais žmonėmis, su kuriais nori, ir tuose namuose, kuriuose nori“.
Protestuojančios visuomenės, Garliavos budėtojų, dabar – valdžios įstaigų piketuotojų ir eitynių dalyvių didžiausią pasipiktinimą ir kelia būtent labai įtartinas valdžios užsispyrimas žūtbūt, čia ir dabar, įgyvendinti kaip tik šį teismo sprendimą (kai, skelbiama, yra 17 tūkstančių neįgyvendintų teismo nutarčių Lietuvoje). Įgyvendinti su karštligiška skuba ir antiteroristinių operacijų įnirčiu, kai kažkaip pagreitintai yra išmirę beveik visi suaugę liudininkai pedofilijos byloje, kai niekam nerūpi tirti įkalčių apie galimą mergaitės motinos vaidmenį mažametės dukros tvirkinime, o ji pati, galimai svarbiausia ir pagrindinė savo skriaudos liudininkė, tikros karinės atakos būdu grąžinama kaip tik tai motinai. Klykianti „Nenoriu!“
Štai kas piktina ir išveda į gatves žmones, brangioji mūsų Valdžia, Teisėsauga ir objektyvioji Žiniasklaida. Dabar jau, žinoma, teisėtai piktina ir antrą kartą, nepaisant nei to paties teismo, nei prezidentės nuorodų nenaudoti prievartos vaiko atžvilgiu, panaudotas beprecedentis valdžios smurtas prieš vaiką ir jo aplinką. Psichologijos pradžiamokslis teigia, kad vaiko psichikai nemažesnę žalą už jo paties tiesiogiai patiriamą smurtą daro jo matomi smurtiniai veiksmai prieš artimus žmones. Bet kam čia rūpės tokie niekai (galgi Vaiko teisių apsaugai? Psichiatrams? Aū, kur jūs, mielieji?...), kuomet antstolė ir policininkai tuos artimus vaikui asmenis įvardina „kliūtimis“, o mergaitės seneliai tampa „pašaliniais“ savo namuose (taip buvo pasakyta) ir jėga pašalinami jėgingų struktūrų.
Šiandien piktinamasi todėl, kad 1991 m. aukos sudėtos tikintis, jog lietuvis jau niekad nebus savo namuose kažkam kliūtis ir pašalinis.
Taip pat ir dėl arogantiškos, nepateisinamos prievartos prieš taikiai protestuojančius civilius Garliavos Klonio gatvėje gegužės 17-osios rytą.
O tai kur kas rimtesni dalykai, negu paviršutiniškam protui taip peršama Stankūnų-Kedžių priešprieša. Nors dabar, kai visu valdžios mašinerijos svoriu imamasi triuškinti teisėją Neringą Venckienę, padorūs žmonės turi atsistoti ir jos pusėn.
Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininko kreipimesi (2012 05 25) taip pat išreiškiamas liūdesys, „kad, sprendžiant mergaitės likimą, nebuvo paisoma teismo sprendimo ir Prezidentės raginimo vengti prievartos“. „Tebėra neatsakyta į rimtus klausimus, ar motina dalyvavo nusikaltimuose prieš mergaitę“, - rašoma kreipimesi, drauge pabrėžiant, kad „deja, suprantamas didžiulis žmonių nusivylimas ne tik teisėtvarkos organais, bet ir savo Valstybe“.
Kreipimesi įspėjama dėl tokios situacijos keliamų destruktyvių nuotaikų pavojaus.
Tačiau ar nėra taip, kad pavojingiausią valstybei ir tautai destrukciją Garliavos dramoje vykdo kaip tik keistai besielgianti valdžia ir dar keisčiau veikianti teisėsauga?
O jei taip, tai ar nėra Dievo valia, kad sąžinės dėsnių paisantys piliečiai panaudotų visas doras priemones ir Lietuvos valdžios mechanizme padarytų reikalingų pataisų?
Vargu, ar tauta gali toliau normaliai gyventi su atvira gegužės 17-osios žaizda savo dvasioje.
Ką darysime?
