- Kokia lietuviškų klasikinės muzikos konkursų reikšmė Lietuvos kultūrai, jos puoselėjimui bei sklaidai?
- Klasikinės muzikos konkursai organizuojami jau daugiau nei šimtmetį. Vienas pirmųjų pianistų konkursų pasaulyje buvo 1927 metais vykęs Frederic'o Chopin'o konkursas Lenkijoje. Jo nugalėtoju tapo pianistas bei pedagogas Lev'as Oborin'as. Tuo metu tai buvo vienintelė galimybė pradėti muzikos atlikėjo karjerą, nes koncertų organizatoriai pastebėdavo naujai įsižiebusias scenos žvaigždes ir kviesdavo koncertuoti. Laikui bėgant konkursų atsirado daugiau, ne vienas įkurtas ir Lietuvoje. Svarbu tai, kad mūsų šalyje vykstantys klasikinės muzikos konkursai pritraukia atlikėjų tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Be to, apie vykstančius konkursus visuomenę informuoja žiniasklaidos priemonės, kurios kviečia ne tik dalyvius, bet ir klausytojus. Žinoma, jaunam atlikėjui pasirodymas scenoje prieš vertinimo komisiją bei klausytojus - tikra paspirtis ir motyvacija tobulėti. Kai dar mokiausi mokykloje, konkursai būdavo mano finalinis darbo etapas. Ruošiantis konkursui darbas tampa produktyvesnis, norisi kuo geriau pasirodyti ir prieš patį save, ir prieš visuomenę.
- Kuo ypatingi keturi pagrindiniai lietuviški - Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir stygininkų, Stasio Vainiūnio pianistų ir kamerinių ansamblių, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų bei Jaschos Heifetzo smuikininkų - konkursai?
- Svarbiausia, kad jie vyksta Lietuvoje ir savo šalyje suteikiame galimybę atsiskleisti naujiems talentams. Visi šie konkursai turi savo tradicijas ir istoriją. Be to, tai vieninteliai dideli ir ryškūs lietuviški konkursai, žinomi visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Italijoje, kone kiekviename didesniame ar mažesniame miestelyje yra po keletą įvairaus pobūdžio ir reikšmės klasikinės muzikos festivalių ar konkursų. Tačiau Lietuvoje minėti konkursai yra labai svarbūs ir turi savo paskirtį. Balio Dvariono konkursas - moksleiviams ir jaunimui, Stasio Vainiūno - studentiškas, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio - suaugusiems ir subrendusiems atlikėjams, na, o Jaschos Heifetzo skirtas vien tik smuikininkams. Visi jie ypatingai svarbūs, reikšmingi Lietuvos kultūros raidai ir puoselėjimui, tad Kultūros ministerija juos finansuos ir visuomet padės gyvuoti.
- Balandžio 10-16 dienomis vyksiantis Nacionalinis Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkursas - vienintelis Lietuvoje, skirtas jauniesiems atlikėjams. Kaip dalyvavimas konkurse skatina vaikų, moksleivių kūrybiškumą ir leidžia tobulėti jaunajai muzikų kartai?
- Šis konkursas iš tiesų yra vienintelis Lietuvoje skirtas mokyklinio amžiaus atlikėjams. Taip suteikiama puiki galimybė pasirodyti ne tik klasės vakaruose ar egzaminuose, bet ir pristatyti save plačiajai visuomenei. Būtent čia dalyvaudami jaunieji muzikantai užauga ir pereina į kitą karjeros lygį. Manau, kad kiekvieno pianisto ar stygininko muzikinio kelio pradžia tampa Balio Dvariono konkursas.
- Šiemet atrankos etape dalyvavo per 400 moksleivių iš visos Lietuvos. Kuo Lietuvos kultūrai ir švietimui reikšmingas toks aktyvus moksleivių susidomėjimas, noras dalyvauti ir parodyti savo muzikinius sugebėjimus?
- Toks dalyvių skaičius parodo, kad turime daug talentingų atlikėjų ne tik iš didžiųjų miestų, bet ir iš visų Lietuvos rajonų. Kultūros ministerija siekia, kad klasikinės muzikos sklaida aprėptų visus Lietuvos regionus. Kaip žinia, didieji miestai turi ir koncertų sales, ir teatrus. Todėl labai džiugu, kad Balio Dvariono konkursas puoselėja klasikinę muziką, padeda rajonuose gyvenantiems žmonėms įgyti platesnį kultūros vertinimo spektrą.
- Kiekvienas konkurse pasirodysiantis dalyvis privalomai atliks pasirinktą Balio Dvariono pjesę. Ar tai skatina jaunuosius muzikantus bei klausytojus suprasti ir pamilti lietuvišką klasikinę muziką?
- Lietuva turi didžius ir reikšmingus klasikinės muzikos kūrėjus. Jų reprezentacija ir puoselėjimas - mūsų, piliečių, pareiga. Labai gerai, kad lietuvių kompozitorių kūriniai yra įtraukiami į dalyvių pasirodymo programas. Atlikėjai, grodami šiuos kūrinius, turi galimybę susipažinti su lietuviška klasikine muzika, ją pamėgti bei dalintis su klausytojais. Na, o tarptautiniuose lietuviškuose konkursuose su mūsų kompozitorių kūryba susipažįsta ir užsienio šalių atlikėjai, taip skatinama lietuviškos muzikos sklaida visame pasaulyje.
- Kaip konkursuose atsiveria atlikėjo karjeros galimybės? Juk Nacionaliniame Balio Dvariono konkurse bus suteikiama ne tik galimybė pasirodyti scenoje, bet ir proga susitikti įtakingais, žinomais kultūros bei meno žmonėmis?
- Be abejonės. Neretai nutinka taip, kad tie atlikėjai, kurie susipažįsta konkurso metu, ateityje turi daug bendrų kultūrinių projektų ar koncertų. Galima sakyti, kad įvyksta tam tikri mainai. Be to, konkurse pasirodančius atlikėjus vertina kompetetinga ir kvalifikuota komisija, tad užmezgus pažintis su jais, atsiveria galimybė tęsti mokslus ar studijas pas naujus pedagogus, dalyvauti meistriškumo kursuose ar sulaukti pasiūlymų koncertuoti. Tai tarsi vartai į didžiąją sceną.
- Šiais metais Nacionaliniams Balio Dvariono konkurse būsite pianistų saviraiškos ugdymo kategorijos vertinimo komisijos narys. Ko tikitės iš jaunųjų Lietuvos talentų ir paties konkurso?
- Labai norėčiau išgirsti atlikėjus, kurie turi individualybę. Per daugelį metų konkursuose susiformavo stereotipai: groti švariai, greitai, stabiliai... Jais vadovaujasi dauguma jaunųjų klasikinės muzikos atlikėjų. Dėl to kai kuriems pasaulinio garso muzikams konkursai sukelia nemalonių prisiminimų, o dalyvavimas juose - traumuoja. Žymus jaunosios kartos pianistas Piotras Anderszewskis viename reikšmingame konkurse Didžiojoje Britanijoje nebaigė groti finalinio etapo programos, nes jį neigiamai paveikė psichologinė įtampa. Tačiau tolimesnė jo karjera dėl to nenukentėjo ir jis tapo sėkmingai koncertuojančiu pianistu. Taigi, norėčiau, kad konkurso vertinimo komisija atsižvelgtų ne į stereotipinius atlikimo tempus ar skaičiuotų nešvariai pagrotas natas, o sugebėtų įžvelgti talentą ir padėtų jam atsiskleisti. Taip pat tikiuosi, kad konkurso dalyvių atvyks paklausyti ir paprasti miesto žmonės.
- Savo muzikinę pianisto karjerą pradėjote pasirodydamas Nacionaliniame bei Tarptautiniame Balio Dvariono konkursuose? Kokie jūsų prisiminimai?
- Pirmą kartą dalyvavau būdamas dešimties metų. Nacionaliniame Balio Dvariono konkurse tapau laureatu. Po kelerių metų, kai jau buvau paauglys, dalyvavau ir Tarptautiniame konkurse, tačiau antrajame jo ture nepabaigiau savo pasirodymo. Tas įvykis mane labai sukrėtė. Vėliau teko įdėti labai daug pastangų, kad vėl įgyčiau pasitikėjimą savo jėgomis. Kai groji koncerte, jauti, kad žmonės atėjo pasiklausyti muzikos, o konkurse jausmas kitoks, nes tavo pasirodymą vertina komisija.
- Tačiau nesėkminga pradžia konkurse nesutrukdė tapti žymiu pianistu ir užimti Kultūros viceministro posto?
- Nacionalinis Balio Dvariono konkursas buvo mano, kaip pianisto, karjeros pradžia. Žinoma, vėliau ėmiausi ir kitos veiklos, tad atsivėrė naujos galimybės - užimti Lietuvos respublikos Kultūros viceministro postą.
- Kas labiausiai skatina atlikėjus dalyvauti lietuviškuose konkursuose?
- Pats svarbiausias - pasirengimo etapas. Žinoma, piniginis prizas neturėtų būti reikšmingiausia dalyvio motyvacija. Juk nei vienas menininkų niekada to nedarė dėl pinigų. Jų pašaukimas visuomet buvo tobulybės siekimas, nes jei menininko tikslas - pinigai, tuomet geriau keisti profesiją. Štai, pavyzdžiui, visai neseniai mano namuose tris savaites gyveno pasaulinio garso pianistas Ivo Pogorelichius. Jis teigė, kad čia, Lietuvoje, Vilniuje, yra fantastiškai gera atmosfera, kuri, kaip niekur kitur, leidžia dirbti labai produktyviai. Vadinasi, tuo mes ir turime didžiuotis - unikalia atmosfera, kuri padeda pritraukti konkursų dalyvius ir atlikėjus iš viso pasaulio. Manau ir tikiu, kad ateityje lietuviški klasikinės muzikos konkursai bus plačiai žinomi ir vertinami visame pasaulyje.
- Ką vaikams duoda pergalės skonis ir pralaimėjimo kartėlis? Kaip tokiais atvejais turėtų reaguoti tėvai bei pedagogai?
- Tiek tėvai, tiek pedagogai konkurso dalyvį turėtų gerai paruošti psichologiškai. Juk konkursą laimėjęs žmogus gali užmigti ant laurų ir nebetobulėti, o pralaimėjęs - palūžti ar net pakeisti profesiją. Laimėjusiam konkursą būtina suprasti, kad tai tik pradžia ir jo dar laukia labai ilgas gyvenimo ir muzikinės karjeros kelias. Lygiai tą patį reikia sakyti ir tiems, kuriems nepasisekė. Subtiliai pasakyti, kokias jie padarė klaidas ir padėti nubrėžti ateities viziją bei suteikti pavyzdžių, kaip net ir nesėkmingai pradėję karjerą, žymūs atlikėjai vėliau tapo pasaulinio garso žvaigždėmis.
