Rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimą saugantis apleistas namas Panevėžyje, Šv. Zitos gatvėje, ir jo gyventojai atsidūrė miesto Savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento kryžminėje ugnyje. Kultūros paveldo departamentas, vasarą patikrinęs namo būklę, pareikalavo jo savininkų pasirūpinti savo turtu, įrašytu į saugotinų objektų sąrašą, ir bent perdažyti nutriušusį namo fasadą.
Savivaldybės administracijos direktorės Kristinos Vareikienės teigimu, departamento bus prašoma leisti remontą atidėti iki kitų metų gegužės pabaigos.
„Gyventojams aktualus piniginis klausimas. Kiekvienas savininkas turės prisidėti proporcingai valdomai pastato daliai. Kadangi fasadui sutvarkyti skelbsime viešųjų pirkimų konkursą, kai bus pradėtas derinti techninis projektas, proceso sustabdyti nebegalėsime, todėl žmonėms reikia laiko pasitaupyti“, – aiškino K.Vareikienė.
Anot jos, gyventojai Savivaldybei užsiminė, kad prašys Kultūros paveldo departamento pastatą išbraukti iš saugotinų objektų sąrašo. Tada jo priežiūra, pasak direktorės, būtų gerokai pigesnė.
Pinigai į balą
60 proc. namo valdanti Savivaldybė apskaičiavo, kad vien viso fasado perdažymas atsieitų maždaug 30 tūkst. Lt.
Gyventojų paprašyta prisidėti proporcingai pagal buto plotą. Namo bendrijos pirmininkė Irma Vareikienė teigia, kad namo nudažymas jai kainuotų apie 3000 Lt, nes priklauso maždaug 11 proc. namo ploto. Jos kaimynams dažymo darbai būtų dar brangesni, mat I.Vareikienės butas – mažiausias iš esamų trijų.
„Jeigu patys samdytume žmogų tokiems darbams, jie kainuotų daug pigiau nei suskaičiavo Savivaldybė“, – dviprasmišką situaciją įvardija pirmininkė.
I.Vareikienė pripažįsta, kad net ir Savivaldybės užsiprašytos sumos nebūtų gaila, jei pinigai nebūtų išmesti į balą.
Tačiau gyventojai neabejoja, kad namo dažymas nerekonstravus jo supuvusių konstrukcijų tėra pinigų švaistymas.
„Gyventojai nesutinka, kad namas būtų vien perdažytas, jam reikalingas kapitalinis remontas“, – tvirtino I.Vareikienė.
Nugyveno Savivaldybė
Beveik keturis dešimtmečius istoriniame 1925-aisiais statytame name gyvenanti I.Vareikienė dar nėra mačiusi nė vieno kapitalinio jo remonto.
Savivaldybės duomenimis, pastarąjį kartą namas kapitališkai remontuotas apie 1976-uosius.
Maždaug prieš dvidešimt metų namas buvo perdažytas. Nuo to laiko į jį Savivaldybė nėra investavusi nė lito, nors iki 2007-ųjų pastatas priklausė tik jai.
Baisiai atrodo nutriušusios namo sienos, trupantys stogą dengiantys šiferio lakštai, sudūlėję langų rėmai, byrantys pamatai, supuvusios antro aukšto vidaus konstrukcijos.
„Pastatą prie tokios būklės, kokia yra dabar, privedė tik Savivaldybės administracija ir jai pavaldžios įstaigos“, – teigė I.Vareikienė.
Teoriškai, bet ne praktiškai valstybės saugomo pastato gyventojai atsidūrę savotiškuose spąstuose. Jie abejoja, ar namo neišbraukus iš Kultūros paveldo vertybių registro, būtų reali galimybė jį renovuoti.
„Turėdami vilties gauti paramą renovacijai, prieš porą metų įsteigėme namo bendriją. Kadangi pastatas yra kultūros paveldo objektas, o jo dalininkai – ne tik gyventojai, bet ir Savivaldybė, nieko negalima daryti. Kol jo statusas nesikeis, nematau jokių finansinių galimybių namą renovuoti. Reikalinga suma per didelė ne tik gyventojams, bet ir pačiai Savivaldybei“, – svarsto I.Vareikienė.
Dažytojai – tik turintys atestatą
Kultūros paveldo specialisto Benjamino Pučkio teigimu, sutvarkyti istorinio namo fasadą Savivaldybę į kampą spaudžia Kultūros paveldo departamentas. Jis pripažįsta, kad pasirūpinti būtina ne tik fasadu. 2000-aisiais tyrimus atlikęs Paminklų restauravimo institutas nustatė, kad visos namo konstrukcijos apimtos pelėsio, įsiveisęs grybas.
Tačiau, pasak B.Pučkio, Savivaldybės reikalaujantis prižiūrėti rašytojos namą Kultūros paveldo departamentas valstybinės reikšmės objektui remontuoti jau daugelį metų neskiria nė lito.
Savivaldybės darbuotojas nemato galimybės leisti namu pasirūpinti patiems gyventojams ir mažesnėmis sąnaudomis. Netgi dažymo darbus, anot B.Pučkio, privalo atlikti ne eilinis samdytas dažytojas, o įmonė, turinti Kultūros paveldo departamento išduotą atestatą.
Specialisto tvirtinimu, viso namo rekonstrukcija kainuotų milijonus litų.
„Būtų paprastas, ne valstybės saugomas namas, situacija būtų daug paprastesnė ir su gyventojais galėtume tartis“, – teigė B.Pučkis.
Architektūra nereikšminga
Paveldosaugininkas pripažįsta, kad galvos skausmą ir gyventojams, ir Savivaldybei keliantis namas įžymus tik tuo, kad jame 1932–1943 metais gyveno rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, tačiau architektūriniu požiūriu pastatas neturi išliekamosios vertės.
Manoma, kad burmistras Tadas Chodakauskas, gyvenęs miesto centre, kur šiuo metu yra Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdyba, namą Šv. Zitos gatvėje 1925-aisiais pastatė nuomoti. Po septynerių metų jame apsigyvenusi rašytoja buvo T.Chodakausko giminaitė.
„Vertinant pagal architektūrą pastatas neturi jokios reikšmės. Tai yra paprasčiausias tarpukario miesčioniškas namas. Sovietmečiu visos namo fasado lentelės perkaltos, pokarį ir stogas pakeistas kita skarda, ji jau prakiurusi. Autentiški ten tik pamatai ir gegnės“, – pasakojo Savivaldybės paveldosaugininkas.
Pasak B.Pučkio, tokį pastatą išbraukti iš saugotinų objektų registro būtų visos galimybės, tačiau tą turėtų inicijuoti Kultūros paveldo departamentas.
Neabejotina, kad tam prieštarautų rašytojos atminimą sauganti asociacija „Bitės namai“, įsikūrusi po avarinio namo stogu.
Eina lengviausiu keliu
Kultūros paveldo departamento Panevėžio padalinio vadovas Arūnas Umbrasas miesto Savivaldybei siūlo iš smulkmenos nedaryti dramblio.
„Dėl visuomenės interesų Savivaldybė galėtų ir nereikalauti iš namo gyventojų pinigų pagal išpūstą sąnaudą. Civiliniame kodekse numatyta, kad bet kuris turto dalininkas gali atlikti darbus ir gauti atlygį iš kitų. Savivaldybė gali susitarti su gyventojais, kad jie nudažytų, ir tie darbai kainuotų gerokai pigiau. Savivaldybė galėtų prisidėti kaip bendraturtė ir be jokių viešųjų pirkimų. Čia juk ne restauravimas, o paprasčiausias remontas“, – tvirtino A.Umbrasas.
Anot jo, miesto vadovai eina lengviausiu, bet ne ūkiškiausiu keliu. Padalinio vadovo teigimu, vienintelė galimybė pastatą išbraukti iš Kultūros vertybių registro – šį klausimą teikti spręsti vertinimo tarybai.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
