Išvykti gyventi į kitą šalį yra sunku. Jau vien tai, kad reikia į bagažą ar pirmųjų pirkinių sąrašą įtraukti puodus, keptuves, patalynę yra neįprasta, tačiau tikrieji sunkumai prasideda tik atvykus į svečią šalį. Sunkiausia dalis – susipažinti ir priimti naują kultūrą. Šiame straipsnyje rasite aprašytas kultūrinio šoko stadijas bei mano asmeninę patirtį, išvykus gyventi į Didžiąją Britaniją.
Visi atvykę į kitą šalį išgyvena tuos pačius kultūrinio šoko etapus, skiriasi tik patyrimo forma, kuri priklauso nuo kelionės tikslo. A. Obergas išskyrė keturis kultūrinio šoko etapus: medaus mėnuo, krizė, atsigavimas ir prisiderinimas. Taip pat jis kalba ir apie penktąjį – sugrįžimo šoką. Kai suvoki, kad svečioje šalyje esi ne turistas ar svečias, o nuo šiol – ir nuolatinis gyventojas, pasidaro nelengva priimti naują kultūrą. Gali net prasidėti naujos kultūros atmetimo procesas, ypač jei namų ilgesys paima viršų. Bet apie viską nuo pradžių.
Medaus mėnuo. Valdas Pruskus savo darbe „Multikulūrinė komunikacija ir vadyba“ jį apibūdina kaip pakylėjimo, žavėjimosi ir euforijos išgyvenimą. Pirmomis savaitėmis keliautojas jaučiasi puikiai, bendrauja su vietos žmonėmis, domisi nauja, neįprasta aplinka.
Atvykus gyventi į Angliją iš pradžių jaučiausi puikiai! Aišku, šeimos ir draugų ilgesys kamavo nuo pat tada, kai įsėdau į lėktuvą, tačiau visos mane supančios naujovės vertė domėtis, mokytis, galų gale – linksmintis. Britų kultūra ir mentalitetas labai skiriasi nuo lietuviško. Lietuviai – šeimos žmonės: galbūt ir nesame labai šilti, tačiau esame itin svetinga tauta. „Medaus mėnesio“ etape neatkreipiau dėmesio, kaip britai žiūri į atvykėlius, todėl nesijaučiau svetima. Per pirmas savaites susipažinau su labai daug žmonių: mane supo daug kitų užsieniečių, kurie labai padėjo užsimiršti, jog Britanija – tai ne Lietuva, ir aš joje – svečias. Kitaip sakant, visi buvome „įmesti“ į tą patį puodą, todėl nesijautėme svetimi.
Krizė. Bandydamas prisitaikyti prie naujos kultūros pamatai, kaip ji skiriasi nuo gimtosios. Patirti pokyčiai skatina agresiją ir priešiškumą („kodėl žmonės elgiasi taip, o ne kitaip?“, „mano šalyje taip nebūna“, „kas čia per nesąmoningas paprotys?“ ir t.t.). Vietiniai gyventojai lieka abejingi tavo problemoms, nes jų tiksliai nesupranta, todėl imi jau tylomis smerkti už apatiją.
Aš „krizę“ išgyvenau sunkiai, tačiau džiaugiuosi, jog ji tęsėsi, palyginus, trumpai. Visų pirma, niekaip negalėjau rasti maisto, prie kurio buvau pripratusi. Tiksliau, negalėjau jo įpirkti, nes viskas, kas sveika ir pažįstama – brangu. Pavyzdžiui, riešutai. Lietuvoje visuomet turėdavau saują jų savo rankinėje, tačiau Anglijoje jų paprasčiausiai negalėjau sau leisti turėti kaip užkandžio. Taigi, pigus ir nesveikas maistas tik pridėjo nereikalingų kilogramų, kurie atnešė dar blogesnę nuotaiką ir tik sustiprino namų ilgesį. Vietiniai gyventojai nebebuvo tokie draugiški kaip pirmosiomis savaitėmis, prasidėjo vadinamas natūralus atrankos procesas, kai tu tampi nebeįdomiu ir supranti, kad dabar viską reikės pradėti iš naujo.
Atsigavimas. „Krizės“ etapas po truputį praeina, kai suvoki, jog neturi kur dėtis, reikia įsilieti. Pradedi domėtis aplinka, skaityti vietinę spaudą, žiūrėti televiziją, išmoksti naują kalbą, o vietos humoras jau netgi pradeda kelti juoką. Po kiek laiko pajauti, kad žmonės pradeda pastebėti tavo gerąsias savybes, pasikeičia bendravimas, po truputį tampi vietos gyventoju, žmonės tave priima kaip savą, o ne svetimą.
Man „atsigavimo“ etapą priartino nauji draugai, be kurių būtų buvę labai sunku. Nauja kompanija, aplinka, bendravimo būdas (kita kalba) tapo nebe nauja, o tai tik parodė, jog viskas gali atsistoti į savo vietas. Pastebėjau, kad mano gyvenamo miestelio keliai tampa pažįstami, radau vietų, į kurias tiesiog malonu nueiti pasėdėti vienai ar su naujaisiais draugais.
Prisitaikymas. Šis etapas ateina tada, kai supranti, jog naujoji kultūra turi ne tik minusų, bet ir pliusų. Nustoji jaustis užsieniečiu, prisitaikai prie naujos vietos papročių bei tradicijų, galbūt net šiek tiek infiltruoji savo kultūros ir vietos gyventojai ją priima teigiamai.
„Prisitaikymo“ etapą išgyvenau po maždaug pusės metų gyvenimo Anglijoje. Supratau, kad nelabai turiu kur dėtis, atradau sau mielų dalykų, išnyko daug barjerų. Vietiniai gyventojai tai taip pat pastebėjo, pradėjo vertinti mane, viskas galų gale tapo iki galo aišku ir pažįstama.
Šiuo metu esu Graikijoje, čia praleisiu visą vasarą. Esu visu šimtu procentu „medaus mėnesio“ etape. Naujas darbas, nauji žmonės, absoliučiai nauja ir nepažįstama kultūra kol kas atrodo ypatingai įdomiai. Nuostabus oras prisideda prie geros nuotaikos, kuri tik dar labiau padeda viską atrasti, su viskuo susipažinti. Trys mėnesiai – ilgas laiko tarpas. Žinau, kad ateis laikas ir išgyvensiu visus likusius Obergo aprašytus kultūrinio šoko etapus, tačiau kol kas apie tai negalvoju ir mėgaujuos šia minute. Įdomu kaip bus, kai porai savaičių grįšiu namo, į Vilnių – ateis penktasis „sugrįžimo šoko“ etapas ar ne.
Aurelija Makselytė
