„Neslėpsime, laukėme šios dienos. Nuo senų laikų Karibų jūros pakrantė mums atrodė kažkas tolimo, paslaptingo ir nepasiekiamo. O štai, pasiekėme.
Šiandien kėlėmės anksčiau - atsibodo abipus kelio styrantys šabakštynai, norėjome kuo anksčiau įmerkti kojas į šiltas bangas. Nežinojome dar, kad šiltos bangos mūsų ten visai nelaukia.
Miestelio, į kurį šiandien atvykome, prieš kelias dienas nebuvome nė girdėję. Taip jau nutiko, kad keisdami maršrutą bedėme į pirmą pasitaikiusį pajūrio tašką, kuris mums buvo pakeliui. Ir štai mes atvykome į Mahahual.
Anksčiau čia buvo klasikinė vieta, kurią vadina - vidury niekur - tik mažas kaimiūkštis ant jūros kranto. Bet kažkas sugalvojo pastatyti čia molą kruiziniams laivams - kad turistai galėtų pajausti, kas yra laukinė Karibų pakrantė. Pajautė, kurgi ne... Nepraeis kokie penkeri metai, ir čia nusidrieks Basanavičiaus gatvė su pigiu alumi ir rusiška muzika...
Kol mes knisomės po lagaminus ir traukėme iš jų glaudes ir visokias kitokias maudynėms skirtas gėrybes, pietiniame horizonte pasirodė kažkoks įtartinai tamsus debesis. Kilo įtarimų, kad atneša mums kažkokių tamsių reikalų...
Vytaras ir Martynas aptarinėja kugelio kepimo laukinės Meksikos sąlygomis technologijas. Buvo sugalvota mažiausiai dešimt būdų, kaip ant žarijų kugelį iškepti, bet nesudeginti. Svarbiausias iššūkis - kaip apsaugoti paplūdimyje ant laužo kepamą maistą nuo visur čia skraidančio smėlio
Martynas su vietiniu patiekalu seviče turi ypatingą ir nesibaigiantį romaną. Nuo tos akimirkos, kai keliaudami per Peru, mažame Huanchaco miestelyje ant Ramiojo vandenyno kranto, paragavome sevičės, supratome, kad atradome kažką, kas padeda atrasti ryšį su kosTmosu. Kitiems komandos nariams šis patiekalas blykstelėjo ir pasimiršo tarp tūkstančių kitų. O štai Martynas jį įsimylėjo kartą ir visam gyvenimui. Išduosime paslaptį - su gera šviežia seviče iš Martyno galima iškaulyti bet ko.“
