Irena BUDRIENĖ
Neseniai Šiaulių universiteto (ŠU) bibliotekoje vykęs kalbininkės, profesorės, humanitarinių mokslų daktarės Giedrės Čepaitienės-Kudirkaitės jubiliejinės parodos „Kalbos keliu“ atidarymas sulaukė ypatingo dėmesio. Profesorę sveikino didžiulis jos gerbėjų būrys – tarp kurių ir buvę studentai, ir gimtojo krašto žmonės.
ŠU bibliotekoje yra 368 bibliografiniai Giedrės Čepaitienės įrašai, parodoje demonstruojami 192 įvairūs darbai – monografijos, vadovėliai, žodynai, straipsniai, nes daugiau, G. Čepaitienės žodžiais, į ekspoziciją nebetilpo. Leidėjas docentas Stasys Tumėnas, matydamas išrikiuotas knygas, juokavo: „Profesorė prirašė gal kokius 100 metrų“.
Jubiliejaus proga profesorė G. Čepaitienė sutiko pasikalbėti su „Šiaulių kraštu“.
– Jūsų mergautinė pavardė Kudirkaitė, ar su Tautinės giesmės autoriumi Vincu Kudirka Jus sieja giminystės ryšys?
– Be abejonės. Visi Kudirkai yra kilę iš tos pačios šaknies. Kadangi ta pavardė yra prancūziška, žinoma, kad XVIII amžiaus pradžioje du broliai prancūzai atėjo į Mažąją Lietuvą. Vienas patraukė į Suvalkiją ir, aišku, aš esu tos šakos žmogus. Kitas brolis patraukė į Klaipėdos kraštą. Jis turėjo tik dukras arba iš viso nepaliko palikuonių, nes iš ten Kudirkų nėra. Tai žinokite, jeigu aptikote kokį Kudirką, tai jis vienokiais ar kitokiais ryšiais yra susijęs ir su Vincu Kudirka.
Aš žinau tik tiek, kad Vinco Kudirkos tėvas Motiejus buvo iš ... na dabar galiu pameluoti, arba iš Vyžpynių arba iš Didvyžių, nes tie kaimai nėra toli vienas nuo kito. Mano tėtės tėtė sakydavo, kad ten yra mūsų giminės. Vadinasi, tikrai mes – iš tų kraštų.
– Jubiliejinėje Jūsų parodoje yra ir Simano Kudirkos knyga „Mano odisėja“...
– Tai – mano tėtės knyga.
Tėvelis rašė atsiminimus. Man jie pasirodė įdomūs, nes jis mokėjo šmaikščiai žiūrėti į gyvenimą, pasišaipyti ir iš savęs, ir iš situacijos. Kai jis kalbėdavo – būdavo tokie maži vaidinimai, mes visada laukdavome, kad jis mums ką nors papasakotų.
Praėjusiais metais buvo didelė šventė – mano tėvelių deimantinės vestuvės. Stasys Tumėnas apsiėmė iš surinktų fragmentų išleisti knygą, ir mes padarėme jiems tokią dovaną – tėtės atsiminimų knygą.
– Jūsų šeimoje knyga buvo pati didžiausia brangenybė?
– Taip. Aš skaityti išmokau nuo trejų metukų, nes mūsų namuose visą laiką gyvavo garsiojo skaitymo tradicija. Būdavo vakarais, jeigu mamytė kažką dirba, tai tėvelis garsiai skaito. Ir atvirkščiai. Ir ankstyvuoju mano vaikystės laikotarpiu, ir, apskritai, mūsų su tėte santykiai buvo be galo artimi. Mes galėjome vienas iš kito šaipytis, mes galėjome susipykti – mūsų abiejų balsai galėjo kilti iki palubės, bet mes tuoj pat apsikabindavome, džiaugėmės vienas kitu ir daug sau leisdavome vienas kito atžvilgiu. Iš tiesų aš užaugau labai mylima. Skaitydamas tėtė mane laikydavo ant kelių, o aš prašydavau, kad parodytų tą ar kitą žodį. Tėvai net nepajuto, kaip aš išmokau skaityti.
– Esate parašiusi Zanavykų šnektos žodyną. Ką jums reiškia Jūsų gimtoji tarmė?
– Kiekviena tarmė kaip ir kiekviena kalba uždeda tam tikrą mąstymo būdą. Kiekviena tarmė turi savą požiūrį į pasaulį. Kiekvienos tarmės žmonės yra truputėlį kitokie. Sakom: a, žemaičiai! Ir tuoj pasakom – jie tokie, jie anokie, jie – dar kitokie. O va dzūkeliai, net dzūkai sunkiai pasakome – mums išeina dzūkeliai. Dzūkams labai svarbus miškas.
Kas mano zanavykams reiškia miškas, kai į jį reikia 20 kilometrų arkliuku važiuoti?
Zanavykai – lygumų krašto žmonės, jų horizontas labai platus. Jų akys tik retkarčiais užkliūva už kokio nedidelio miškelio, sodybos. Jie nemato kalvų, nes jų – nėra... Be abejonės, jie – gerų žemių žmonės, turtingi, todėl ir ambicingi. Kai kas sako, kad suvalkiečiai – ne tik zanavykai, bet ir kapsai – skūpūs, pavydūs. Bet, mano manymu, jie nei tokie, nei anokie, bet pirmiausia jie – ambicingi. Jie negali dirbti bet kaip. Jų sodyba negali būti bet kokia. Jeigu kaimynas kažką padarė gerai, tai jis turi padaryti geriau. Jeigu čia gražu, tai pas mus turi būti gražiau. Jie yra – pas mus sakytų unoravi (iš lenkų atėjęs žodis), jie yra ir be galo vaišingi.
Per visas ekspedicijas, kiek mes važiuodavome, visur vaišindavo, dar į kelionę įdėdavo: „Vaikai, gal jūs ten neturėsite ką pavalgyti, dar jums toli pareit, gal jums obuolių, gal sūrio įdėt?“. Visose ekspedicijose studentai, atvažiavę iš Šiaulių – daugiausiai žemaičiai arba iš Rytų Aukštaitijos, stebėdavosi, kad jie atvažiavo tikėdamiesi vieno, o randa visiškai ką kita.
Ypač mano krašte – kur aš gimusi, mokyklą baigusi, kur mano tėvai dirbę, visada studentams patardavau – sakykit, kad atsiuntė Kudirkų Giedrė. Tai čia buvo tokie šventi žodžiai, kur visi mesdavo darbus, visi puldavo padėt. Tai buvo raktas – bet kur galėjo eit ir bet kurios durys buvo atvertos.
– Ar aplankote tėviškę?
– Man ten labai smagu grįžti kaip Kudirkų Giedrei. Į jubiliejinę mano parodą iš tėviškės atvažiavo ir vicemerė, ir kultūros skyriaus, ir bibliotekos direktorė – su didžiausiais sūriais, duonos kepalu. Su duona ir meile, kaip jos sakė.
Tai – didelis daiktas yra, kai savo krašto žmonėms tu išlieki savas, kad ir kur gyventum. Juk daugiau kaip pusę gyvenimo praleidau Šiauliuose. Bet nesijaučiu, kad Šiauliams esu reikalinga. Bet kad aš reikalinga savo Naumiesčiui, savo Šakiams, tikrai jaučiu. Džiaugiuosi, kad ten mane visada prisimena.
– Kas myli savo tarmę, tas ir tautiškumą vertina?
– Labai pasipiktinau anądien L. Linkevičiumi, kuris sakė, kad reikia susirūpinti tomis partijoms, kurios iškelia tautiškumą į pirmą vietą, pamiršdamos europines vertybes.
Manau, kad europinė vertybė – tautiškumas – viena iš svarbiausių. Mes esame įdomūs vieni kitiems ne tuo, kuo esame panašūs, o kuo mes skiriamės. Ir tarmė, ir tautiškumas – yra savitumas.Tai – ir sava tautosaka, ir savi papročiai.
Dažnai atrodo, kad vaikai tarmės nemoka, tik – senimas. Galiu apie savo zanavykus pasakyti. Kai per Kalbos dieną vaikai stato kokį nors spektaklį, jiems atrodo, kad jie kalba bendrine kalba. Bet užtenka mokiniams prasižioti – ir girdi visas priegaides, balsių atvirumus, dainuote išdainuojamą tekstą – širdį glosto. Vaikai patys to nejaučia ir aplinkiniai nejaučia, bet kai aš parvažiuoju tenai – mano širdis džiaugiasi. Tai yra savastis. Atrodo, net oras kitoks mano krašte negu Šiauliuose.
– Viena jūsų tyrinėjimų sritis – kalbos etiketas. Esate rašiusi, kad jis net atspindi tautos mentalitetą...
– Man pačiai anksčiau atrodė, kad kalbos etiketas yra toks labai bendražmogiškas dalykas – visos tautos sveikinasi, visos atsisveikina, visos dėkoja. Bet kai pradedi gilintis į kalbos formules, pamatai, kad atsiskleidžia visai kiti dalykai.
Atsiskleidžia giluminės senosios tradicijos, senas gyvenimo būdas. Pas mus įstaigose laukiant svečių pakabinamas šūkis: „Sveiki, atvykę!“. Nė viena tauta tokio neturi. Net ir latviai sako: „Laipni lūdzam!“ – maloniai kviečiame, bet ne sveiki, atvykę. O kas slypi šiame „sveiki, atvykę“?
Džiaugiamės, kad svečiai atvyko sveiki, nesusirgo kelionėje. Pirmiausia mes kreipiame dėmesį į svečią, įvertiname jį. Nusistatome santykį su juo.
– Tyrinėjote komplimento sampratą ir raišką. Kodėl svarbu sakyti komplimentus?
– Mes iš viso esame ta tauta, kuri komplimentų nesako. Ir mūsų vyrai to nemoka, kuo mes, žinoma, nesame labai patenkintos. Mums būtų maloniau, kad jie mokėtų, nes tai sumažintų kai kurias įtampas. Ypač svarbu pamatyti, pasigėrėti kitu žmogumi. Apskritai mūsų visuomenei labai reikia gebėjimo pasidžiaugti vienas kitu. Šito labiausiai trūksta. Mes greiti sukritikuoti, supeikti, apjuodinti, ištraukti iš konteksto, kartais net viešai mėgautis kito nelaime.
– Kas laukia Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto šiuo permainų laikotarpiu?
– Humanitariniai fakultetai bet kurioje pasaulio šalyje, bet kuriame universitete nežada labai greitos pelningos ateities tam jaunam žmogui, kuris baigs studijas. Atgimimo laiku žmonės labai veržėsi į Humanitarinį – buvo prestižas domėtis savo tauta, jos kultūra, jos literatūra, jos istorija. Esi lyg vertesnis, jeigu suvoki tuos dalykus, ir jie yra tavo gyvenimo prasmė.
Dabar jaunas žmogus nori čia, dabar, greitai ir daug. Humanitarinėse studijose nieko nei greitai, nei daug negausi. Vadinasi, jos po truputėlį dėl to atkrinta.
Man labai skaudu, kad nunyko net buvusi pati reikalingiausia specialybė – anglų ir rusų filologija. Šito aš visai nesuprantu. Bet kuri institucija prašo, kad žmogus mokėtų anglų ir rusų kalbas. Tokią specialybę baigęs esi garantuotas darbo vieta.
–Kodėl jaunimas veržiasi studijuoti į užsienį?
– Iš aukštų žmonių lūpų paskelbta nesąmonė apie Lietuvos mokslo krizę padarė meškos paslaugą.
Jeigu būčiau mama ir išgirsčiau apie mokslo krizę, vaikus stengčiausi siųsti studijuoti į užsienį, nes Lietuvoje su mokslu bėda, nes Lietuvos universitetai prasti.
Tik kaip, sakykite, tie „prasti“ Lietuvos universitetai parengia tokius medikus, inžinierius, kompiuterijos specialistus, mokytojus, kurių pageidauja kitos šalys?
Mokslas visada patiria krizę, nes jis yra nuolatinėje kaitoje, nes negali būti kitaip!
– Rašytojai, humanitarai visais laikais buvo visuomenės autoritetai, vedliai. Koks šiandien yra humanitaro vaidmuo?
– O kas dabar skaito knygas? Visada yra tam tikros bangos. Buvo Maironis, o po to – tyla iki pat Justino Marcinkevičiaus, kai galėjome pakilti, atsibusti. Bijau, kad dabar pereiname į tylos laikotarpį. Aš labai to bijau.
Buvo Sigitas Geda, buvo Kazio Sajos drąsūs ryškūs pasakymai, buvo Vanda Zaborskaitė, buvo Meilė Lukšienė. Dabar liko tik Viktorija Daujotytė – gilus žmogus, bet intravertas, kurį reikia prakalbinti, išgirsti.
Save gerbiantys žmonės į viešumą nelenda, jeigu visuomenei jų nereikia, jie gyvena savyje.
Reikia kažkokio sukrėtimo, kad pasijustų, jog ne vien duona žmogus sotus. Duona – gerai, bet jeigu tik duona ir duona, duona ir duona ir nieko daugiau?
