Pastaruoju metu spaudoje nuolat pasirodo žinučių apie tai, kad Kubos gyventojams leidžiama naudotis vis daugiau šiuolaikinių patogumų. Atrodytų, puiku, kubiečiai tampa vis laisvesni, tačiau geriau pagalvojus tai, kas mums yra kasdienybė - galimybė gyventi be baimės, - daugeliui jų iki šiol tėra svajonė.
Kad ir kaip būtų keista, neretai iš lietuvių galima išgirsti, kad Kuba neturėtų keistis, kad ji neturėtų tapti tokia, kaip visos kitos turistų traukos vietos. Dabar daugeliui ji pati yra tarsi eksponatas, tarsi galimybė pamatyti į socializmo ir komunizmo muziejų. Tačiau kažkodėl mes patys iš tokio kalėjimo prieš keliolika metų pabėgome ir nė už ką nenorėtume gyventi buvusiomis sąlygomis - be teisės kalbėti, be teisės net mąstyti kitaip, nei reikia, rašo „Respublika“.
F.Castro diktatūra išsilaikė apie 50 metų dėl griežtos kontrolės, spaudimo ir baimės. Tačiau kartu ją palaikė ir vadinamasis „fidelizmas“. Šiandien, valdžią perėmus į savo rankas „naujam“ vadovui - Fidelio broliui Rauliui, diktatūrai telieka remtis pirmuoju principu - jėga ir baime, kadangi R.Castro, skirtingai nei jo brolis, nėra tautos numylėtinis. „Raulis neturi tos charizmos, kurią turėjo Fidelis. Pastarasis galėdavo kalbėti valandų valandas be menkiausio popierėlio, o Rauliui sunku rišliai pasakyti net keletą sakinių“, - viešėdamas pernai Lietuvoje tvirtino buvęs Kubos opozicijos lyderis ir politinis kalinys, šiuo metu gyvenantis Švedijoje, Osvaldo Valdesas.
Kubiečiai Lietuvoje
Per pastaruosius metus Lietuvoje viešėjo net keletas Kubos opozicijos veikėjų. Neseniai mūsų šalyje apsilankiusi Bertha Antunez Pernet vos prieš porą mėnesių pirmą kartą išvyko už Kubos ribų. Moteriai, gavusiai politinį prieglobstį JAV, dar sunku patikėti tuo, koks gali būti išorinis pasaulis.
Nacionalinio pilietinės rezistencijos judėjimo „Pedro Luis Boitel“ Kuboje lyderė B.Antunez Bortel, kaip ir kiti pabėgėliai iš Kubos, tvirtina, kad gyventojų paklusnumą lemia vien baimė. Iš pradžių F.Castro revoliucija turėjo daug rėmėjų, tačiau šiandien to nebėra, ypač dabar, valdant Rauliui. „Kuboje niekada nebuvo tokio dalyko kaip „raulizmas“. Raulis Castro visuomet buvo lyg blogasis brolis greta „gerojo“ Fidelio. Raulis nuolat vilkėjo karinę uniformą, vadovavo armijai“, - pasakojo Bertha.
Kaip ir O.Valdesas, taip ir B.Antunez Pernet turistams romantišką Kubą piešia visai kitomis spalvomis. Gyventojai Kuboje uždirba vos keletą dolerių per mėnesį, už juos išgyventi neįmanoma. Daugelis priversti imtis papildomo, dažniausiai nelegalaus, būdo užsidirbti - pardavinėja nelegalius cigarus turistams už kur kas mažesnę nei oficiali kainą ir panašiai. „Jei sakai „taip“ komunizmui ir režimui, turi daugiau galimybių užsidirbti iš šalies“, - pasakojo Bertha ir paaiškino, kad į tokius asmenis režimas žiūri pro pirštus, skirtingai nei į tuos, kurie bando drąsiai reikšti savo mintis. „Kuboje yra 11 mln. gyventojų, ir visi jie - kaliniai“ - ši frazė nuskambėjo dokumentiniame čekų filme apie Kubos opoziciją.
Neretai tokie asmenys, Berthos teigimu, atsiduria kalėjime kur kas anksčiau, nei realiai ką nors padaro. Režimas vadovaujasi principu, kad žmogus gali būti sulaikytas anksčiau, nei padarė nusikaltimą, o priežasčių įkišti jį už grotų visuomet atsiras.
„Kuboje nėra nė vieno kalinio, kuris būtų nuteistas kaip politinis kalinys. Visi jie oficialiai yra apkaltinti vienokiais ar kitokiais kriminaliniais nusikaltimais“, - pasakojo B.Antunez Pernet.
Nepalaužiamas orumas
„Neįmanoma pasakyti, koks šiandien yra tikslus politinių kalinių Kuboje skaičius. Vienais skaičiavimais, jų yra apie tris šimtus, tačiau realiai jų gali būti kur kas daugiau“, - pasakojo B.Antunez Pernet, kovojanti už politinių kalinių ir jų šeimų teises Kuboje.
Politiniams kaliniams tenka už grotų praleisti ne kelerius, o keliolika ar keliasdešimt metų ir būtent kalėjimas parodo, kiek iš tiesų šie žmonės turi orumo. Priversti gyventi nežmoniškomis sąlygomis, miegoti ant grindų šalia išviečių, nuolat mušami ir niekinami, jie neatsižada savo idealų ir nepraranda vilties, kad Kuba vieną dieną bus laisva.
Ir žodis „laisvė“ kubiečiams yra kur kas daugiau nei galimybė pagaliau gyventi tuose pačiuose viešbučiuose kaip užsieniečiai, galimybė įsigyti mobilųjį telefoną ar nusipirkti asmeninį kompiuterį, nors realiai nei telefonų, nei kompiuterių kainos paprastiems kubiečiams yra neįkandamos. Visi tie tariami pokyčiai nėra įmanomi. Tai tėra būdas parodyti išoriniam pasauliui, kad Kuba keičiasi, kad represijos baigiasi, tačiau realiai nesikeičia niekas. Tuo įsitikinę visi, kam teko pamatyti tikrąjį Kubos gyvenimą.
Tai, ko žmonėms reikia, - ne telefonas ar kompiuteris, o laisvė, įsitikinusi Bertha. Laisvė kalbėti, laisvė turėti savo nuomonę, laisvė rinktis, galiausiai laisvė gyventi visavertį gyvenimą.
Baimės režimas
Šiandien Kubos ekonomika yra visiškai žlugusi. Ji išgyvena tik dėl Venesuelos ir jos lyderio Hugo Chavezo teikiamos paramos. Kubiečiai gyvena žemiau skurdo ribos, ligoninėse, kurios skirtos paprastiems žmonėms, nėra jokių būtinų medikamentų. Apie tai „Respublika“ rašė dar pernai. Nors oficialiai mokslas Kuboje yra nemokamas, vaikai vasarą verčiami dirbti laukuose, o tai reiškia, kad jie turi atidirbti už „nemokamą mokslą“, pasakojo Kubos opozicionieriai.
Nepaisant prastos ekonominės padėties, režimas iki šiol gyvuoja. Žmonių baimė yra itin didelė, tvirtino B.Antunez Pernet. Represijomis pagrįstas režimas didžiausią smūgį opozicijai ir kitaip mąstantiems gyventojams sudavė 2003 m. per vadinamąjį „juodąjį Kubos pavasarį“. Tada šalyje buvo suimta daugiau nei septyniasdešimt nepriklausomų žurnalistų, profesinių sąjungų bei opozicijos atstovų.
Po šio susidorojimo režimas tikėjosi, kad opozicija bus nutildyta, tačiau laikui bėgant ji ne tik sustiprėjo, bet prie jos prisidėjo dar daugiau gyventojų, judėjimų. Deja, nors ir stipri, opozicija Kuboje iki šiol nėra vieninga. Tam itin trukdo nuolatinis policijos persekiojimas, bandymas skaldyti įvairius judėjimus, tačiau žmonės vis labiau solidarizuojasi.
Parama
Tas išorinis vaizdas, kurį nuolat pateikia režimas - minios, mojuojančios vėliavėlėmis ir skanduojančios revoliucinius šūkius, - tėra diktatūros surežisuotas spektaklis. „Už dalyvavimą jose žmonės gauna laisvą dieną arba galimybę papildomai įsigyti maisto, arba dalyvauja tiesiog iš baimės“, - pasakojo B.Antunez Pernet.
Kubos opozicijos atstovų ir europiečių, kurie padeda kubiečiams ir opozicionierių šeimoms, įsitikinimu, Kubai reikia viso pasaulio žmonių paramos.
Slovakas Martinas Pasiakas, anksčiau dirbęs su Kubos opozicija ir ne kartą lankęsis saloje, sakė: „Mes esame skolingi už savo laisvę, todėl turime stengtis, kad ir kiti panašioje situacijoje atsidūrę žmonės galėtų ja džiaugtis“. O.Valdesas neabejoja, kad jau dabar režimas kur kas labiau baiminasi čekų ar slovakų teikiamos pagalbos kubiečiams nei amerikiečių, nes buvusios komunistinės šalys iš patirties žino, ką šiandien išgyvena Kubos žmonės.
Giedrė MATAČIŪNAITĖ
News Bridgepix nuotraukos
