Užsieniečius Kryžių kalne stebina prašymų Dievui įvairovė, kryžiai iš pagaliukų ir net antkapiai.
„Ar Kryžių kalne net laidojami žmonės?“ – nuoširdžiai nustebo Lang Jun, studentė iš Hong Kongo, iš tolo pamačiusi du žmones, į Kryžių kalną net įsiręžusius velkančius... antkapį.
Keliaudama po Europą studentė Lang Jun panoro apžiūrėti Kryžių kalną. Tiesą sakant, tuo tik apsidžiaugiau, nes nesugalvojau, ką iš kito pasaulio krašto atvykusiai kinei parodyti mano mylimuose Šiauliuose – nušiurusius nerenovuotus daugiabučius, apžėlusias, pūvančiuose lapuose skęstančias niūrias gatves ar Radijo muziejų su tuzinu menkaverčių eksponatų?..
Fanatikų išsišokimai
Kol su Lang Jun priartėjome, antkapį atvilkusi porelė spėjo dingti siaurame Kryžių kalno takelių labirinte. Tačiau studentė iš Hong Kongo pamatė tarp kryžių padėtą kitą juodo granito antkapį – net dviejų palaidotų žmonių.
Kalno viršuje poteriaujanti močiutė, nustebinta jai nematytos Lang Jun išvaizdos, daro pertrauką, kad galėtų užsienietę atidžiau apžiūrėti. Angliškai Lang Jun verčiu, kad, pasak močiutės, kai kurie žmonės tiek tiki šventomis Kryžių kalno galiomis, jog keisdami suskilusį artimųjų antkapį arba užsakę gražesnį, senąjį atvelka į Kryžių kalną. Jie tiki, jog tokiu poelgiu artimųjų vėlėms pelnysią danguje privilegijų. Močiutė priduria, kad tų antkapių būtų dešimtys, bet Kryžių kalno prižiūrėtojai juos vis išneša.
Gajus prietaras
Laimei, tokių išsišokėlių nedaug, daugiau antkapių nematyti, tad Hong Kongo studentei padedu ištyrinėti, kokius lūkesčius čia palieka Kryžių kalno lankytojai.
Papoteriavusi močiutė ant žemės deda dvi sukryžiuotas medžio šakeles. Pasak jos, gajus prietaras, kad, pabuvus Kryžių kalne ir nepalikus jokio kryželio, laukia nelaimė. Absoliuti dauguma žmonių tuo tiki – apie tai byloja kalno takų pakraščius nusėję šimtai sukryžiuotų pagaliukų, net šakelių ar degtukų. Kruopštesnieji juos perriša kokia vielute, siūlgaliu ar žolės stiebu.
Turtingesnieji palieka kryžius, nusipirktus iš kalno papėdėje kone visą parą lūkuriuojančių prekeivių. Na o į šią šventą vietą susiruošusieji iš tolėliau paprastai atsiveža iš anksto pasigamintus puošnius kryžius.
Gyviems ir mirusiems
Vyraujanti kryžių medžiaga – medis, bet yra ir kryželių, suklijuotų iš plastiko ar net suvirintų iš metalo. Namuose gaminti kryžiai išdailinami blizgučiais, stikliukais ir, žinoma, būna su katalikams privalomu alaviniu nukryžiuotuoju. Prie daugelio tokių „naminių“ kryžių pritvirtintos lentelės, kurias skaitant galima suprasti, kas ir ko tikisi iš Dievo.
Kai kuriais užrašais meldžiama palaimos mirusiųjų artimųjų vėlėms, bet daugiau tų, kuriais prašo sveikatos dar gyviesiems. Iš užrašų užsienio kalbomis matyti, kad kryžius ant šio kalno palieka Pietų Afrikos, Islandijos, Brazilijos tikintieji, o ypač daug – Lenkijos ir Vokietijos piligrimų. Pavaikštinėjus galima rasti kryželių ir Adolfo Hitlerio kariuomenės, ir Raudonosios armijos kareivių sieloms, nemažai kryžių Lietuvos partizanų vėlėms.
Budistams – nesuprantama
Net Lietuvos apskričių viršininkai yra pasistatę kryžių savo atminimui. Apskričių viršininkai – ne eiliniai žmonės, taigi tokio žmogaus ir kryžius ne eilinis – kokių 5 metrų „stabas“ iš kietmedžio.
Studentė Lang Jun nustemba pamačiusi, kad pastatytais kryžiais personalinės Dievo palaimos prašo ir Brazilijos automobilistai, keliaujantys į Rusiją, ir lietuviai, vairuojantys amerikietiškus mikroautobusus „Trans Sport“, ir Pasvalio visureigių mėgėjai iš klubo „4 x 4“.
Iš autobuso pasipila nauja grupelė azijietiškos išvaizdos turistų. Studentės iš Hong Kongo juokais klausiu – gal visa Kinija susitarusi prieš Vėlines aplankyti Kryžių kalną? Tačiau pasiklausiusi atvykėlių kalbos Lang Jun pareiškia, kad jie – Taivano piliečiai. Dabar Lang Jun – mano vertėja, kuri supranta, kaip taivaniečiai stebisi katalikų poreikiu melsti Dievo malonių statant jam kryžius su užrašytais troškimais. Hong Kongo ir Taivano budistai neturi žmogaus pavidalo dievo, Buda – paprastas mirtingasis, tik jis pirmasis esąs pajutęs nušvitimą.
Milijonai maldų
Iš veidų matyti, kad taivaniečiams sunku suprasti, kokios išskirtinės malonės nori pensininkų ir „vabalų“ klubo nariai, padangų pardavėjai ir abiturientai, Kryžių kalne visi pastatę savo kryžius.
„O ar Dievas perskaito užrašus ant kryžių, ar padeda jų statytojams? – logiškai klausia Lang Jun. Neskubėdamas atsakyti vedu ją prie didžiulės, maždaug 3 metrų aukščio Marijos skulptūros, stovinčios Kryžių kalno papėdėje. Ir papasakoju, jog ją išdrožė ir pastatė meniškos sielos samdomas žudikas Alvydas Juodris, pravarde Benas.
Suviliojo pinigai
1994 ar 1995 metais nagingas medžio drožėjas šiaulietis A. Juodris gavo pasiūlymą iš Kaliningrado kariškių į Lietuvą parvežti kažkokių ginklų. Jis mašinos bagažinėje sumontavo butaforinį dujų balioną ir pavertė jį slėptuve.
Atlikęs kelis sėkmingus reisus, A. Juodris uždirbo daugiau negu droždamas skulptūras visą pusmetį. Po to vienu iš tų ginklų nušovė priekabų kaimyną – ir nebesustojo...
Susidėjęs su klaipėdiečiu Sigitu Gaidjurgiu, dabar kalinčiu iki gyvos galvos, A. Juodris žmones žudė ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Rusijoje ir nežinia kokiose dar šalyse.
Skulptūra žudiko neišgelbėjo
Suvokęs, kad amžinai nesiseks, 1998 metais A. Juodris išdrožė ir Kryžių kalne pastatė didžiulę Marijos skulptūrą. Vis dėlto ji žudiko neapsaugojo. Tų pačių metų rugpjūtį policija A. Juodrį susekė grįžtantį pas žmoną ir vaikus į Klaipėdoje nuomojamą butą. Supratęs, kad nebeištrūks, 38 metų A. Juodris nusišovė ir į kapus nusinešė paslaptį, kiek iš viso yra nužudęs žmonių. Manoma, kad aukų būta mažiausiai tuzino.
Klausydama to pasakojimo, Lang Jun ima tirtėti. Tik ne iš baimės – atogrąžų klimato Hong Konge gyvenančiai kinei Lietuviškas ruduo per žvarbus. Taigi užleidžiame Kryžių kalną pamaldesniesiems, kurie ir Vėlinių proga, ir be progos į šią šventą vietą neš naujus kryžius su naujais prašymais Dievui, žvakes ir net antkapius...
Sigitas STASAITIS
