V. Sajenka įsikūrė Bergeno mieste, įsidarbino apdailininku statybų firmoje ir palyginti lengvai pritapo svečioje šalyje. Gerame Bergeno rajone išsinuomojo butą, įsigijo automobilį, kompiuterį, pinigais paremdavo Lietuvoje likusią motiną.
Tarsi perkūnas iš giedro dangaus
Pernai rugsėjo viduryje N. Afanasjevai paskambino Viktoro draugas iš Norvegijos. Be užuolankų paklausė, ar žinanti, jog mirė Viktoras...
„Sunku buvo tokią žinią pranešti motinai, kuriai vienintelė gyvenime atrama buvo likęs tik Viktoras, – pasakojo N. Afanasjeva. – Vyras mirė, kai vaikai dar buvo maži. Dukra mirusi maždaug prieš 10 metų, o dabar nebeliko ir paskutinio ramsčio – sūnaus.“
Irena Sajenko, išgirdusi apie sūnaus mirtį, nežinojo, ko griebtis. Prislėgta baisios žinios, ji nežinojo nei kur kreiptis, nei kas gali padėti tokiu atveju.
„Ieškojimais teko užsiimti man. Pirmiausia paskambinau į Lietuvos ambasadą Norvegijoje, – papasakojo N. Afanasjeva. – Tačiau čia išgirdau, kad jokio pranešimo apie Lietuvos piliečio V. Sajenkos mirtį jie nėra gavę. Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje taip pat nebuvo jokių duomenų. Jau ėmėme galvoti, kad čia tik žiaurus pokštas... Tačiau draugas iš Norvegijos tikino, kad Viktoro jau geros 2 savaitės nebėra tarp gyvųjų.“
N. Afanasjevai dar sykį apie V. Sajenkos mirtį užklausus Lietuvos ambasadą, buvo pareikšta, kad artimieji patys turi ieškoti žmogaus, patys turi sužinoti, gyvas jis ar miręs, o suradę – pristatyti pažymą.
Ilgas kelias namo
N. Afanasjevai, tuo metu besilaukiančiai kūdikio, teko sėsti prie kompiuterio ir pradėti ilgą susirašinėjimą – ieškoti patvirtinimo, kad V. Sajenka tikrai miręs, ir išsiaiškinti, kur jo palaikai. Maždaug po savaitės paieškų moteris gavo Viktoro darbdavio kontaktus ir paprašė jo atsiųsti mirties liudijimą. „Po kelių dienų susirašinėjimo gavau dokumentą, patvirtinantį, kad Viktoras Sajenka tikrai miręs, – sakė Natalija. – Tą dokumentą persiunčiau Lietuvos ambasadai Norvegijoje. Sužinojome ir kur laikomi Viktoro palaikai.“
Tuomet moteris ėmėsi ieškoti, kas galėtų parvežti palaikus ir kiek tai kainuotų. Taip pat aiškinosi, kokią paramą gali skirti valstybė. N. Afanasjevai pavyko sužinoti, kad jei asmens pajamos neviršija 1050 litų, tai valstybė skiria šiek tiek daugiau nei 7000 litų. Tačiau už palaikų pargabenimą reikėjo susimokėti patiems – kompensacija mokama jau gerokai vėliau, pristačius visus reikalingus dokumentus.
„Vienoje man rekomenduotoje firmoje, kuri sutiko pargabenti palaikus ir sutvarkyti visus dokumentus, užsiprašė net 20 000 litų, – toliau pasakojo Natalija. – Vis dėlto suradome firmą, kuri sutiko parvežti palaikus už gerokai mažesnę kainą – 9300 litų. Už šią kainą firma ne tik parvežė palaikus, bet ir nupirko karstą, sutvarkė visus reikalingus dokumentus.“
Skolinosi iš banko
Nors ir suradus pigesnę firmą, Viktoro artimieji suko galvas, kur gauti reikalingą sumą pinigų. „Surinkome visas turėtas santaupas, dar pasiskolinome iš draugų, kad sumokėtume 3000 litų avansą už palaikų parvežimą, – tęsė pasakojimą N. Afanasjeva. – Tačiau reikėjo dar 6300 litų. Vilniaus savivaldybėje, kuri turėjo išmokėti pagal įstatymą priklausančią kompensaciją, mums paaiškino, jog firmai, pervežančiai Viktoro palaikus, pervesti pinigų negali. Turime susimokėti patys ir tik tada gausime kompensaciją.“
Artimiesiems teko kreiptis į banką dėl paskolos. „Didieji bankai su mumis nesileido net į kalbas, – sakė N. Afanasjeva. – Todėl nieko kito nebeliko, kaip prašyti paskolos iš greitų paskolų bankų. O iš tokių bankų skolintis yra beprotiškai brangu. Tačiau neturėjome kito pasirinkimo.“ Vėliau, gavus kompensaciją, paskola buvo skubiai grąžinta.
Taigi, praėjus nuo jo mirties net pusantro mėnesio, Viktoras Sajenka pagaliau atgulė Lietuvos žemėn.
N. Afanasjeva tvirtina, jog ištikus bėdai, paprastam mirtingajam parsigabenti mirusįjį ar ligonį iš kitos šalies yra nepaprastai sunku. „Jei Irenai vienai būtų tekę rūpintis palaikų parvežimu, nežinau, ar jai būtų pavykę, – teigia N. Afanasjeva. – Šiuo atveju padėjo tai, kad moku anglų kalbą ir turiu teisinį išsilavinimą. Galų gale susirašinėti su ambasada, ieškoti kontaktų turėjau laiko, nes tuo metu nedirbau ir galėjau nuolat judinti atitinkamas tarnybas – skambinti, rašyti elektroninius laiškus.“
Žmona pareiškė pretenzijas
„Čia dar ne pabaiga, – sako N. Afanasjeva. – Likus mėnesiui iki mirties, Viktoras vedė. Su savo dvidešimtmete žmona Olga iš Ukrainos susipažino, kaip dabar madinga, per internetą. Ukrainoje ir vestuvės įvyko.“
Tačiau į Norvegiją V. Sajenka grįžo vienas. Kai Viktoro artimieji Olgai pranešė apie vyro mirtį, moteris tuoj pat atvyko į Vilnių ir apsigyveno pas anytą, kuri gyvena bendrabučio tipo name, 16 kvadratinių metrų kambarėlyje. „Jai, našlei, darbdavys išmokėjo visas po vyro mirties priklausiusias išmokas, laidojimo pašalpą, – sakė Natalija. – Iš pradžių Olga karštai įrodinėjo, jog vešis Viktoro palaikus į Ukrainą ir ten palaidos. Tačiau kai išgirdo, kiek tai kainuos, noras laidoti dingo. Net laidojimo pašalpą sunkiai išprašėme.“
N. Afanasjeva apgailestauja, jog Irenai, netekusiai sūnaus, dabar tenka dalytis mažu kambarėliu su marčia. Ši, beje, jau spėjo apsukti galvą geram Viktoro draugui. „Jaunoji našlė nė kiek nesikuklindama aiškina, jog jai priklauso pusė Viktoro turto, – liūdnai konstatuoja N. Afanasjeva. – Tad ir 4 kvadratai vargano kambarėlio įstatymiškai priklauso jai.“
Olga nė neslepia, jog jai svarbiausia – gyvenamasis plotas Lietuvoje. Todėl ji neleidžia laiko veltui. Irena Sajenko jau nerimauja, kad marti, ko gero, į jos kambarėlį vieną dieną parsives ir naująjį savo draugą...
Į kitą turtą Olga lyg ir nepretenduoja.
„Norvegijoje liko Viktoro daiktai. Jo motina norėtų juos atgauti. Tad vėl prasideda vargai, kol išsiaiškinsiu, kiek to turto yra Norvegijoje ir kaip įstatymiškai jį gali motina pasiimti“, – sako N. Afanasjeva.
Pagalba artimiesiems teikiama
Kaip „Akistatą“ informavo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovė Jurgita Dapkutė, konsulinis pareigūnas, gavęs informaciją apie Lietuvos piliečio mirtį kitoje valstybėje, perduoda šią informaciją mūsų Užsienio reikalų ministerijai ir Policijos departamentui, kad pastarasis praneštų mirusiojo sutuoktiniui (sugyventiniui) ar artimiems giminaičiams. Jų nesant, informacija apie piliečio mirties faktą gali būti teikiama kitiems asmenims.
Ambasadų darbuotojai išduoda leidimą mirusiojo palaikus parvežti į Lietuvą. Parvežant palaikus urnoje, Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos leidimo nereikia.
Jeigu neatsiranda asmenų, kurie prisiima atsakomybę už mirusio piliečio laidotuves ar kremavimą arba jo palaikų parvežimą į Lietuvą, konsulinis pareigūnas kreipiasi į reikiamas tos valstybės institucijas dėl mirusio Lietuvos piliečio laidotuvių arba kremavimo organizavimo pagal tos valstybės teisės aktus ir joje taikomą praktiką.
Konsulinis pareigūnas, jei prašo sutuoktinis (sugyventinis) ar artimas giminaitis arba asmuo, kuris piliečiui gyvam esant buvo nurodytas kaip jo atstovas, padeda gauti informaciją apie piliečio mirties priežastį, jei nėra kitų būdų gauti tokią informaciją pagal tos valstybės įstatymus.
Atstovybės gali suteikti informaciją apie užsienio valstybės nustatytą palaikų gabenimo ar laidojimo tvarką, gali perduoti artimųjų rašytinius pareiškimus tos valstybės institucijoms, suteikti informaciją apie reikalingus dokumentus.
Atstovybė mirusiojo (žuvusiojo) artimųjų, jų įgalioto asmens rašytiniu prašymu Lietuvos užsienio reikalų ministerijai ar atstovybei gali atlikti veiksmus, susijusius su dokumentų gavimu iš užsienio valstybių institucijų.
Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos užsienyje neorganizuoja užsienyje mirusių piliečių palaikų pargabenimo ir laidojimo (laidojimo paslaugų bendrovės ar finansavimo šaltinių paieška, kūno parvežimas, balzamavimas, kremavimas ar laidojimo organizavimas, vertėjavimas, apmokėjimo už paslaugas garantavimas ir pan.). Tuo tenka pasirūpinti artimiesiems ar jų įgaliotoms laidojimo paslaugų bendrovėms.
TIK FAKTAI:
Nuo 1990 metų į užsienį gyventi, dirbti ar mokytis išvyko apie pusė milijono Lietuvos piliečių.
Pernai 21 970 piliečių deklaravo, kad išvyksta gyventi į užsienį. Kiek išvyko nedeklaravę, kol kas skaičiuojama. 2008 metais į užsienio šalis išvyko 23 700 lietuvių.
Pernai Lietuvos atstovybės išdavė 131 leidimą palaikams parvežti. Kiek parvežta urnose, nežinoma, nes tam nereikia leidimo.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
