Rašydamas apie Ukrainos ir Gruzijos siekius tapti NATO narėmis kaskart pabrėždavau, kad Gruzijai kelią į Šiaurės Atlanto aljansą pastoja problemos dėl separatistinių regionų, tuo tarpu Ukraina tokių problemų neturi. Tačiau pastarųjų kelių mėnesių įvykiai verčia rimtai susimąstyti, ar Kijevas sugebės išlaikyti stabilumą Kryme, ypač dabar, kai situaciją šioje teritorijoje bando išbalansuoti tam tikros Rusijos politinės jėgos? Viską apsunkina ir tai, jog šių jėgų šaknys slypi Kremliuje. Masiniai įvairaus rango politikų pasisakymai, kuriuose gana griežtai keliamas klausimas dėl Ukrainai priklausančio pusiasalio, verčia manyti, jog Krymo destabilizavimas tampa vienu iš Rusijos Federacijos užsienio politikos prioritetų. Žinoma, tas tikslas nėra oficialiai įvardijamas, bet lengvai pastebimas.
Krymo klausimas nėra paprastas. Faktiškai, Rusijos nepasitenkinimas tuo, kad ši teritorija dabar priklauso Ukrainai, atsirado iškart po Sovietų sąjungos žlugimo čia silpnėdamas, čia stiprėdamas. Krymas tapo savotišku Rusijos „fantominiu skausmu“, kuriuo dabar bandoma pasinaudoti, siekiant paveikti Kijevo pozicijas. Maskva yra įsitikinusi, jog istoriškai Krymas turi priklausyti Rusijai, o jo 1954 metų perdavimas Ukrainai buvo neteisėtas. Tiesa, garsiai kalbėti apie tai tarptautiniu lygiu neleidžia Rusijos ir Ukrainos sutartis dėl draugiškų santykių, tačiau vidiniame politiniame diskurse (kuris ne visada lieka tik vidiniu) Rusijoje tokia mintis yra populiari.
Paskutinis Krymo klausimo paaštrėjimas buvo susijęs su Maskvos mero Jurijaus Lužkovo pasisakymais per Rusijos Juodosios jūros laivyno įkūrimo 225-ųjų metinių paminėjimą Sevastopolyje. Rusijos sostinės vadovo pareiškimai nuskambėjo mažų mažiausiai skandalingai, bet negalima sakyti, jog netikėtai. J. Lužkovas pareiškė, kad per 1954 metų Krymo perdavimą Ukrainai buvo apeitas klausimas dėl Sevastopolio, kur iki šiol yra Rusijos Juodosios jūros laivyno bazė, statuso, o tai reiškia, kad Rusija turi kelti klausimą dėl šio „rusų jūreivių šlovės miesto“ grąžinimo sau.
Truputį keista, kad apspręsti Rusijos užsienio politikos prioritetus ryžosi ne kas kitas, o Maskvos meras, kuris, logiškai mąstant, pagal savo pareigas neturi jokių sąsajų su šalies užsienio politikos sfera. Tačiau J. Lužkovas jau seniai elgiasi ne kaip savivaldos, o kaip federalinio lygio politikas – Rusijoje prie to visi jau priprato. Taip pat vargu ar jis ryžtųsi tokiems pasisakymams be Kremliaus pritarimo. Tokius įtarimus stiprina ir tai, jog aukščiausioji Rusijos valdžia gana vangiai reagavo į šį skandalą, o neoficialiame lygyje (privačiuose politikų ir apžvalgininkų pasisakymuose) tokia Maskvos mero pozicija net sulaukė pritarimo.
Ukrainos kelyje į NATO Krymas yra ypatinga kliūtis. Čia veikia keletas prieš Šiaurės Atlanto aljansą nusiteikusių politinių ir pilietinių organizacijų. Jų veikla jau buvo pakišusi koją bendriems Ukrainos ir NATO pajėgų mokymams, organizuojamiems Krymo pusiasalyje (paskutinį kartą protestuota prieš Sea Breeze – 2007 manevrus praeitų metų vasarą). Stiprios pasipriešinimo šalies stojimui į Šiaurės Atlanto aljansą grupės egzistuoja ir Krymo savivaldoje. Karts nuo karto viena ar kita savivaldybė skelbia savo miestą „teritorija be NATO“ (šiais metais tokio statuso siekė Sevastopolis, ankščiau – Feodosijos ir Sudako miestai). Rusija bando pasinaudoti tokiomis dalies pusiasalio gyventojų nuotaikomis. Maskvos interesas šioje istorijoje yra akivaizdus. Rusija ne tik siekia neišleisti Ukrainos į NATO, bet ir išlaikyti savo Juodosios jūros laivyno bazes Sevastopolyje (šios bazės – dar viena kliūtis Ukrainos kelyje į Šiaurės Atlanto aljansą).
Atrodytų, Krymas tikrai yra silpnoji Kijevo integracinės politikos vieta. Tačiau, kaip byloja liaudies išmintis, nėra padėties be išeities. Vieną iš variantų, kaip pažaboti Krymo neapykantą NATO, ne taip seniai pasiūlė Ukrainos Euroatlantinio bendradarbiavimo instituto mokslinis direktorius Aleksandras Suško. Pasak jo, Krymą reikėtų visiškai demilitarizuoti. A. Suško manymu, tam reikėtų politinio sprendimo – Ukrainos Rada galėtų priimti atitinkamą teisės aktą, pagal kuri po 2017 metų, kai iš Sevastopolio turėtų būti išvestas Rusijos Juodosios jūros laivynas, Kryme neliktų jokių karinių bazių ir karinių dalinių, išskyrus sienos apsaugos tarnybą. Pasak jo, tai suduotų stiprų smūgį tiems, „kurie gąsdiną visuomenę NATO bazėmis“. „Tokio sprendimo realizavimas būtų nepigus, bet atneštų milžinišką naudą“, pabrėžia A. Suško. Tačiau nežinia, ar Ukrainos valdžiai užteks politinės valios priimti šį ar kokį panašų sprendimą.
Kol kas galima stebėti bendrą Kijevo integracinių procesų vangumą. Atrodo, jog kalbose apie NATO dažniausiai apsiribojama tik politinėmis deklaracijomis, tuo tarpu nevykdydama rimto darbo su visuomenės nuomone Ukraina gali patirti fiasko integracijos į Šiaurės Atlanto aljansą kelyje,. Ukrainos visuomenei reikalinga net ne kokia nors reklaminė kampanija „už NATO“, o paprasčiausia informacinė kampanija, kuri paaiškintų, kas yra Šiaurės Atlanto aljansas, kokie yra jo prioritetai, kokia naudą gauna šalis, tampanti jo nare ir kokią atsakomybę prisiima sau. Galiausiai, Ukrainos politikai turi suprasti, jog neužtenka pasakyti, kad šaliai reikia stoti į NATO – kartu būtina paaiškinti visuomenei ir tai, kodėl tai reikia padaryti.
Viktor Denisenko
