Praėjusį sekmadienį rašėme apie du žiaurius JAV nusikaltėlius, per savaitę nužudžiusius dešimt niekuo dėtų žmonių. Šiandien tęsiame pasakojimą apie tai.
Kruvinas angelėlis
Čarlzo Starkveterio prisipažinimo ir įkalčių visiškai pakako, kad jo gyvenimas pasibaigtų elektros kėdėje. Uždarytas į tardymo izoliatorių, tas šaltakraujis žudikas patį pirmą vakarą ant kameros sienos užrašė: „Mergytė Kerilė – toks pat demonas kaip aš. Šitas angelėlis nužudė dvi moteris.“
Kerilė Fiugeit neigė bet kokius kaltinimus, tvirtino atseit nedalyvavusi jokiuose žudymuose – girdi, netgi nieko nevogusi. Ji apsimetė auka, kurią tarsi skydą neva prievarta šalia savęs laikęs Č. Starkveteris.
Kriminalistai turėjo įtarimų, kad Kerilė savo noru padėjo Č. Starkveteriui. „Jis mane visur vežiojosi, – per tardymą pasakojo Kerilė Fiugeit. – Įrėmęs šautuvo vamzdį, nurodinėjo, ką turiu daryti. Aš bijojau jo.“ Paklausta, ar jos draugas vertė ją ir žudyti, Kerilė užsidengė veidą delnais ir dėjosi nieko nesuprantančia mergaite. Pabandė ir apsiašaroti, bet nepavyko – neišriedėjo nė viena ašarėlė. Galiausiai ji giliai atsiduso ir sušnabždėjo, jog niekas jos nevertė.
Labai greitai ši jaunų žudikų pora atsidūrė teisiamųjų suole. Abu paprašė, kad jųdviejų bylos būtų nagrinėjamos atskirai.
Č. Starkveterio advokatai į pasitelkė net tris garsius psichiatrus, tik nė vienas iš jų nepripažino, kad šis teisiamasis būtų sutrikusios psichikos ir nepakaltinamas. Tad galiausiai žlugo advokatų viltis išrūpinti savo ginamajam švelnesnį nuosprendį.
Draugužės negailėjo
Prisiekusiųjų sprendimas buvo griežtas: „Kaltas“. Taigi teisėjas savo ruožtu paskelbė mirties nuosprendį. Po to valstijos valdžia Č. Starkveteriui patarė duoti parodymus prieš savo draugužę. Šis mielai sutiko ir ėmė tvirtinti, jog būtent Kerilė Fiugeit paraginusi jį išžudyti jos šeimą. „Kai aš ploviau kraują, ji ramiai žiūrėjo televizorių, – su šypsena prisiminė siaubingus įvykius mirtininkas. – Ar jums nekeista, kad, nužudęs Kerilės tėvus, jos pačios nesurišau, o leidau jai atidaryti duris, kai beldėsi artimieji, policininkai ir kaimynai..? Taigi matyti, kad ja aš visiškai pasitikėjau.“
Č. Starkveteris Kerilę Fiugeit pavadino sijonuotu velniu. Jis papasakojo, kaip iš nužudytų žmonių kišenių ji traukdavusi pinigines, kaip noriai padėjusi susigrobti svetimus daiktus ir vieną lagaminą daiktų netgi prisikrovusi tik sau. Negana to – būtent Kerolė peiliu pribaigusi turtuolio L. Vordo žmoną ir šios tarnaitę, o paskui išpurškusi kvepalais kambarį, kad nesijaustų kraujo kvapas.
„Kai aš vilkau nužudytų Vordų lavonus į rūsį, tarnaitė buvo dar gyva. Aš ją šautuvo buože buvau tik nubloškęs ant grindų, – pasakojo Č. Starkveteris, – Kai grįžau, tarnaitės krūtinėje styrojo peilis. Ir dar. Šeimininkei peiliu dūriau tik kartą – į krūtinę, bet ne šešis, kaip nustatė ekspertai. Taigi išvadas pasidarykite patys.“
Interviu nepadėjo
Išgirdę tokius parodymus Kerilės Fiugeit advokatai nutarė mesti svarbiausią kozirį – jos jaunystę ir žavesį. Šiaip ar taip, ši keturiolikmetė pretendavo tapti jauniausia Jungtinėse Valstijose moterimi, kada nors apkaltinta tyčine žmogžudyste. Taigi advokatai suorganizavo interviu ir sukvietė didžiulį būrį žurnalistų.
Šis jos interviu buvo neįprasta preliudija į neeilinį procesą. Tik pokalbis su žurnalistais išėjo ne toks sklandus, kaip tikėjosi kaltinamosios advokatai. Kalėjime jai buvo nukirpti ilgi plaukai, vietoj džinsų užvilktas platus nutįsęs megztinis ir tamsus sijonas, todėl ji atrodė bene dešimčia metų vyresnė. Kerilė Fiugeit nervinosi, todėl į žurnalistės klausimus atsakinėjo pernelyg kategoriškai ir paskubomis.
– Kodėl, jūsų manymu, Č. Starkveteris nori apkaltinti jus?
– Aš įsitikinusi, kad jis manęs nekenčia. Jis pateikia faktus taip, tarsi ir aš būčiau tiek pat kalta, kiek ir jis.
– Ar ilgai su juo susitikinėjote?
– Susipažinau su juo prieš metus, susitikinėjome, bet greitai pasakiau, jog nebenoriu jo matyti.
– O kodėl praėjo noras draugauti?
– Aš supratau, jog jis psichas. Ir dabar taip manau.
– Ar kada nors bandėte jo paprašyti paleisti jus?
– Taip, daugelį kartų.
– Ir jis jūsų nepaleido?
– Ne. Kaip supratote, jis manęs ir dabar nepaleidžia – ketina šį pasaulį palikti kartu su manimi.
– Ar kada nors pagalvojote, kad galite atsidurti kalėjime? Arba elektros kėdėje...
– Taip, bet nemanau, kad man reikėtų dėl to nerimauti – aš juk nekalta. Ir žmonės, kurie tyrė tą bylą, tai žino.
Atsirado liudininkų
Kerilės Fiugeit byla teisme pradėta nagrinėti 1958 metų lapkričio 27-ąją. Po daugelio metų, praleistų kalėjime, ji taip aprašė tas dienas: „Aš nesupratau, kas darosi. Manęs klausinėjo nesuprantamų dalykų, o aš atsakinėjau tarsi sapnuodama. Skubėjau atsakinėti, nes bijojau, kad prisiekusieji pamanys, jog aš tikrai kalta. Kartais suvokdavau, jog kalbu perdaug atvirai, tik nieko negalėjau padaryti. Aš buvau abejinga savo likimui.“
Teisme parodymus davė ir du liudininkai, kurie Kerilę buvo matę kartu su Č. Starkveteriu, matę, kaip ji padėjo nešti jam į mašiną kažkokius daiktus. Be to, teisiamoji neatrodė nei išsigandusi, nei susirūpinusi, kaip bandė prisiekusiesiems įteigti advokatai. Žiniasklaida taip pat buvo nusiteikusi priešiškai.
Tarp prisiekusiųjų buvo 5 moterys ir 7 vyrai. Iš jų reakcijos buvo sunku tikėtis, kad jie liks neutralūs. Vėliau vienas iš prisiekusiųjų prasitarė, kad net buvo susilažinęs iš dolerio su kitu prisiekusiuoju, jog mergina bus pasodinta į elektros kėdę. Kažkuris iš prokurorų netgi piktai pajuokavo: „Pasodinkime Kerilę Fiugeit Č. Starkveteriui ant kelių – taip sutaupysime elektros.“
Č. Starkveteris iš mirtininkų kameros buvo atvestas į teismo salę duoti parodymų prieš buvusią draugužę. „Man nusispjauti, ar ji liks gyva, ar mirs, – abejingai truktelėjo pečiais jis. – Ji grasino savo motinai ištaškyti smegenis. Ji dešimtis kartų galėjo pabėgti nuo manęs, tačiau to nepadarė. Ji nušovė Kerolę King, ji ištraukė piniginę iš Roberto Džeksono. Advokatai iš jos padarė nekaltą avelę, kuri neva bijo kraugerio Čarlio, nes neva matė, kaip jis šaltakraujiškai žudo visus, kurie jam nepaklūsta. Tai, žinoma, labai jaudina, tačiau tai netiesa.“
Prisiekusieji tarėsi visą dieną. Tuo metu Kerilė bendravo su savo giminaičiais, kurie ją palaikė viso teismo proceso metu. Prisiekusieji pagailėjo jaunos merginos ir myriop jos nepasiuntė. Vis dėlto tyčinė žmogžudystė buvo įrodyta ir, jų nuomone, Kerilė Fiugeit privalėjo kalėti iki gyvos galvos. Tai išgirdusi mergina ėmė šaukti: „Tai įvykdykite man mirties bausmę! Aš net neturiu jėgų skųsti tokį nuosprendį!“ Teisėjas Spenseris suraukęs antakius bejausmiu balsu pranešė: „Jūs valstijos kalėjime praleisite visą savo gyvenimą.“ Ir paliepė nuteistąją išvesti iš teismo salės.
Pirmiausia Kerilė Fiugeit kalėjime turėjo atlikti papildomą bausmę – 222 paras praleisti vienutėje. Mat nepilnamečius nusikaltėlius buvo uždrausta apgyvendinti bendrose kamerose.
Pirmuosius 8 mėnesius Kerilė Fiugeit praleido atskirta nuo pasaulio Istholo kalėjime. Savo memuaruose ji vėliau rašė: „Buvo dienų, kai aš daugiau nieko nedarydavau, tik verkdavau. Verkdavau žiūrėdama į kalėjimo vartus ir tikėdamasi, kad kas nors aplankys mane. Žmonės privalėjo suprasti, jog aš nekalta! Tačiau dienos bėgo ir niekas nesikeitė. Pamažu ėmiau suvokti, kad aš niekada iš kalėjimo nebeištrūksiu. Ypač tada, kai paėmė pirštų atspaudus ir nufotografavo aprengtą kalėjimo rūbais. Tada pagalvojau: „Viskas baigta“ ir po truputį ėmiau save pratinti prie minties, jog savo gyvenimą baigsiu šiame baisiame kalėjime.“
Taip pat skaitykite : Kruvinoji sausio epidemija Nebraskoje (1)
Kitą savaitę portale Balsas.lt skaitykite, kaip toliau klostėsi abiejų nusikaltėlių gyvenimai ir kaip tai atsispindėjo meno kūriniuose.
