Tūkstančiai lavonų, tankų traiškomos sodybos, prievartaujamos moterys, karo pabėgėliai ir milijonai sugriautų gyvenimų – tokia Ukrainos laisvės kaina.
Paliaubos tik popieriuje
Nors tarp Rusijos remiamų separatistų ir Ukrainos pajėgų paskelbtos paliaubos, Rytų fronte nieko naujo: aidi šūviai, sprogimai, o vis labiau šąlanti tos šalies žemė priglaudžia kritusiuosius fronto linijose.
Tą liudija ir iš Ukrainos grįžę lietuviai, kuriems teko bendrauti su karo paliestais ukrainiečiais.
Praėjusią savaitę ten viešėjo jau 20 metų Lietuvoje gyvenantis žurnalistas, vertėjas, dokumentinių filmų kūrėjas, filologas ir teologas švedas Jonas Ohmanas.
Vienas iš neseniai Lietuvos kino teatruose rodyto filmo „Nematomas frontas“ kūrėjų rugsėjo pradžioje subūrė Ukrainos paramos grupę „Blue Yellow“ (iš anglų k. – „Mėlyna geltona“).
Nors nuo rugsėjo pradžios Ukrainos kariai ir prorusiški separatistai susitarė dėl paliaubų, ramybės nėra.
Praėjusią savaitę Ukrainoje viešėjo žurnalistas, vertėjas, dokumentinių filmų kūrėjas Jonas Ohmanas, vienas „Blue Yellow“ misijos iniciatorių.
„Situacija nepavydėtina. Nuolat aidi šūviai, ugnis dažniausiai atidengiama naktį. Nemanau, kad čia paliaubos. Patys ukrainiečiai apie šio karo pabaigą negalvoja. Viskas gana sudėtinga, niekas neturi vizijos, kaip ir kada karas galėtų baigtis, niekas nežino, kas bus toliau. Žmonės apie tai nekalba. Svarbiausia – ši diena: kaip padėti kariams atsilaikyti, ar sveiki artimieji. Galbūt naujas Ukrainos parlamentas turės planą, kaip stabilizuoti situaciją“, – grįžęs į Lietuvą pasakojo J. Ohmanas.
Pasak jo, nors nėra tikslių duomenų, tačiau vien per paliaubas galėjo žūti apie porą šimtų ukrainiečių.
„Donecko oro uoste, kuriame vyksta mūšiai, nuotaika normali. Nėra taip, kad kariai būtų labai nusiminę ar praradę viltį. Jie dirba savo darbą, suvokia savo padėtį“, – „Sekundei“ teigė karščiausiose vietose lankęsis J. Ohmanas.
Kovotojams jis pristatė Lietuvoje surinką paramą.
„Blue Yellow“ savanoriai globoja 30-ąją brigadą, klausia karių, ko trūksta, tada ieško galimybių Lietuvoje rasti reikiamos pagalbos. Visai neseniai organizacijos „Facebook“ profilyje paskelbta, kad ukrainiečiams trūksta generatorių. Jie reikalingi gaminti elektrą. Stinga ne tik jų: reikia kokybiškų šiltų, gerų drabužių, būtiniausių medikamentų.
Kraupioji karo pusė
Kol Ukrainos rytuose aidi šūviai ir miestus talžo kovinės granatos, tūkstančiai žmonių prarado savo namus, bėgo nuo pragaro gelbėdami savo gyvybes ir ieškodami ramaus prieglobsčio. Galima išgirsti aibę tragiškų, pribloškiamų istorijų.
Liudininkų pasakojimai atskleidžia baisius dalykus. Prorusiški separatistai rytinėje Ukrainos dalyje jaučiasi nebaudžiami: prievartaujamos moterys, o nuo karo bėgančių ukrainiečių paliktos sodybos sulygintos tankų. Tam, kad žmonės nebeturėtų kur grįžti. Laukuose lieka kančioms pasmerkti galvijai. Pasakojama apie gailiai mūkiančias ir prie žmonių traukiančias karves: nėra kas jas melžia. Tai nūdienos kasdienybė.
Donecko rajone – daug anglių šachtų, pakeliui separatistai išjungia elektrą ir jas užtvindo. Jeigu Ukraina išsaugos šią teritoriją, reikės milžiniškų lėšų ekonomikai atkurti.
„Kariai pasakoja, kokiomis sąlygomis jiems reikia kovoti. Pavyzdžiui, naktį keliasdešimties savanorių būrį užklumpa separatistų ugnis. Kovotojai nesupranta, iš kurios pusės prasidėjo puolimas – trūksta naktinio matymo akinių. Kariai turi pačiupinėti aukų žaizdas, kad suprastų, iš kurios pusės atakuoja ir skrieja kulkos“, – pasakojo Agnė Zalanskaitė. Ji parama Ukrainai rūpinasi nuo Maidano laikų. Ukraina
Į kovą už laisvę stoja ir vyrai, ir moterys.
Mergina nebesuskaičiuoja, kiek kartų viešėjo toje šalyje. Dabar ji aktyviai organizuoja pabėgėlių stovyklų paramos misijas.
Pasak jos, Ukrainos laisvę ginanti valstybinė kariuomenė yra sąlyginai aprūpinta amunicija, jai padeda, matyt, dvigubai didesnė nacionalinė gvardija, savanorių daliniai, juos nuolat papildo ir vyrai, ir moterys.
„Je neturi nieko: nei įrangos, nei aprangos. Rugsėjo mėnesį vežėme miegmaišių, kuriuose galima nakvoti tvyrant penkių laipsnių šalčiui. Jie miega drėgnuose bunkeriuose, prabunda visiškai šlapi. Jais negali pasirūpinti valstybė, nes stengiasi visas lėšas skirti savo karinėms pajėgoms.
Lankiausi Kijeve, karinėje ligoninėje, – košmaras. Trisdešimtmečiai, patyrę stuburo, galvos sužeidimus. Vienas nebegalės vaikščioti, kitam – visiškai sutrupinta koja. Kalbuosi su juo, bandau guosti, šis atšauna: „Baik tu, Agne. Čia nieko tokio – arba keturios operacijos, arba amputacija. Svarbiausia – galva sveika. Vietoj kojos – bus protezas, aš jau pavasarį planuoju grįžt pas draugus į frontą“, – įspūdžiais dalijosi Agnė.
Daug jaunų paralyžiuotų žmonių turi bent nedidelę viltį pasveikti, dėkoja Dievui, kad išliko gyvi. Jų tikslas vienintelis – grįžti į frontą kovoti už savo laisvę ir valstybę.
Tiesa, Ukraina didžiulė, galima išgirsti įvairių nuomonių.
„Man viešint Kijeve, kai atvežėme pirmąją paramos siuntą, su draugais ukrainiečiais pradėjome kalbėti, kokia yra iš tikrųjų padėtis. Jeigu tu nesi Kijeve arba esi ne kokioje nors kultūros, aukštojo mokslo įstaigoje, gali visko išgirsti. Kai kurie sako: „Pamirškite, nėra čia jokio karo.“ Kai kuriems, kas neturi Rytuose giminių, nusispjauti, kad kur nors šalyje skrieja „Grad“ raketos, aidi šūviai. Reikia suprasti vieną dalyką: yra visokio požiūrio. Didžioji dalis ukrainiečių tiki, kovoja, meldžiasi, palaiko, padeda“, – tvirtino A. Zalanskaitė.
Su nerimu laukia žiemos
„Nežinau, ar pakanka mano trisdešimties gyvenimo metų, išsilavinimo ir patirties suvokti, ką pamačiau Ukrainoje. Sugrįžau prieš keletą savaičių ir vėl greitai ten keliausiu“, – teigė A. Zalanskaitė. Bombarduojamų miestų – Donecko, Luhansko – gyventojai dabar prieglobsčio ieško Vakarų Ukrainoje. Pasak Agnės, karo blaškomiems žmonėms įkurta mažiausiai dešimt stovyklų, jose glaudžiasi apie 30 tūkstančių pabėgėlių.
Agnė Zalanskaitė nuo kruvinų Maidano įvykių vasarį aktyviai ėmė organizuoti paramos misijas karo siaubą išgyvenančiai Ukrainai.
„Remiame prie Kijevo esančią vaikų psichologinę stovyklą. Ruošiamės padėti dar papildomai porai pabėgėlių stovyklų. Matysime, kaip seksis“, – kalbėjo A. Zalanskaitė.
Vaikų stovykla unikali: jie nėra našlaičiai, tačiau jų tėvai, pabėgę iš Donecko, Donbaso regiono, ieško darbo, gyvenamosios vietos Kijeve, bando užsidirbti pinigų. Kad vaikai nepatirtų papildomo streso ir galėtų nepertraukiamai mokytis, jie 3–4 mėnesiams atiduodami į tokias stovyklas, jose dirba profesionalūs psichologai. Po kelių mėnesių tėvai juos pasiims.
Kad pagalba būtų veiksminga ir ukrainiečius pasiektų būtiniausi dalykai, paramos organizatoriai iš pradžių patys aplanko stovyklą, kurią ruošiasi globoti, pamato ją realiai, bendrauja su pabėgėliais, sužino, ko jiems iš tikrųjų reikia, ir tada vykdo misiją.
„Stovyklose žmonių nuotaika labai niūri. Aš pirmą kartą supratau, ką jautė į Sibirą ištremti lietuviai. Kai važiavome į pirmas misijas, pabėgėlių stovyklose buvo daug vilties. Dar nebuvo aišku, ar tiems žmonėms teks čia žiemoti. Dabar jau žinoma, kad reikės praleisti žiemą. Žmonės vis labiau supranta, kad į Rytus nebegrįš“, – pasakojo A. Zalanskaitė.
Pasak jos, tada belieka kiekvieno asmeninis klausimas: ar kitoje valstybėje ieškos politinio prieglobsčio, ar vis dėlto išsaugos savo idealus ir kurs naują gyvenimą tėvynėje.
„Ten nėra „vakar“ ar „rytoj“, ten yra „šiandien“: nerimas dėl giminaičių, artimųjų, ar visiems viskas gerai. Žinoma, jie stebi situaciją, gauna informacijos. Buvo nusivylimas dėl naujosios valdžios: po Maidano atėjus naujiems politikams iš tikrųjų niekas nepasikeitė. Visi su viltimi laukė naujų rinkimų: galbūt tie oligarchai, kurie atėjo į valdžią po Maidano, bus išstumti iš politikos, o juos pakeitusi sąžininga, atsakinga valdžia atitiks Maidano dvasią“, – ukrainiečių lūkesčius atskleidė Agnė.
Gerumą galima dvigubinti
Visose pabėgėlių stovyklose trūksta maisto. Pasak Agnės, nėra kalbos apie prabangos produktus, niekas nereikalauja bananų, jogurtų ir panašiai. Ukrainiečiai teprašo paprastų dalykų: kruopų, skaldytų žirnių, žuvies konservų, bulvių, morkų, kitų daržovių. Taip pat reikalingi šilti drabužiai vaikams: šiltos kojinės, šalikai, pirštinės, kepurės, pėdkelnės. Mažyliams trūksta sauskelnių.
Taip pat reikalingi elementarūs, veiksmingi vaistai.
Daugybę kartų Ukrainoje viešėjusi Agnė suprato: piniginė parama kur kas veiksmingesnė, nei aukojami maisto produktai: juos vežant dideliais kiekiais reikia mokėti muitą.
„Ukrainoje maisto prekių parduotuvėse visko yra, reikia žinoti vieną dalyką – gerumą galima padvigubinti. Kitaip tariant, už paaukotus pinigus galima kur kas daugiau nupirkti maisto produktų. 100 litų – tai 500 grivinų, o Ukrainoje kainos perpus mažesnės. Lietuvoje patys paprasčiausi konservai kainuoja apie 3 litus, Ukrainoje už šią sumą galima nupirkti tris jų dėžutes“, – lygino A. Zalanskaitė.
Šalį smaugia korupcija
Visa Ukrainos pramonė ir verslas telkiasi aplink didžiuosius miestus. Prie Kijevo labai daug visai neprižiūrėtų plotų – besidriekiančios stepės, apleisti laukai. Didžiausia žmonių koncentracija yra aplink Kijevą, Lvovą ir kitus didžiuosius šalies miestus. Nedarbo rodiklis aukštas. Pasak Agnės, pagrindinė Ukrainą kamuojanti problema – milžiniškas korupcijos indeksas.
„Nieko nepadarysi be kyšių. Tai yra pagrindinė Ukrainos bėda. Valstybė resursų turi. Nors žmonių vidutinė alga yra apie 2000 grivinų – maždaug 500 litų, gatvėmis rieda patys naujausi „Lexus“, „Subaru“ modeliai. Kyla klausimas: iš kur jie?
Kažkokią auką Ukraina vis dėlto turės palikti šiame kare, turės susitarti prie stalo. Daugelis diplomatų Europoje teigia, kad kariniai veiksmai baigsis prie derybų stalo. Kokia nors auka bus ir veikiausiai tai Luhansko arba Donecko sritis“, – mano A. Zalanskaitė.
Užsiminus apie Krymo situaciją ir ukrainiečių nuomonę dėl šio rajono praradimo, Agnė pateikė pasakojimą, iliustruojantį, kad Krymas žmonių atmintyje yra ir bus Ukrainos dalis.
„Vienuolikmetis Grigorijus pabėgėlių stovykloje prisipažino nori užaugęs būti jūreiviu ir politiku. Klausiau: „O ką tu padarytum?“ Jis atsakė: atsiimčiau Krymą, įvesčiau eurą, sunaikinčiau visus oligarchus, aprūpinčiau darbu visus regionus ir būčiau jūreiviu. Vilties yra, tačiau kada ta politinė situacija stabilizuosis ir bus galima kelti Krymo klausimą, niekas nežino. Reikės dar labai ilgai palaukti. Ukrainiečiams svarbu grįžti į namus, dabar apie Krymą kalbos nėra“, – teigė A. Zalanskaitė.
Kiekvieno misija skirtinga
Kodėl mergina puolė į Ukrainos tragedijos sūkurį? Vasario pradžioje prasidėjus pirmosioms transliacijoms iš Maidano, Agnei gerų filmų su draugais peržiūras pakeitė budėjimas prie televizoriaus ir stebėjimas, kas vyksta.
„Supratau vieną paprastą dalyką: galime degti žvakutes, melstis, galime reikšti užuojautą, sakyti, kaip mes palaikome Ukrainą, smerkti Putino režimą ir Rusijos veiksmus. Kiekvieno iš mūsų misija Žemėje yra skirtinga, ir aš labai aiškiai supratau, kad turime ką nors daryti. Klausiau savęs, ką aš, kaip paprastas žmogus, galėčiau padaryti, kad ukrainiečiai iškovotų savo laisvę?
Vasario 19-ąją susiskambinome su keliais draugais, pradėjome veikti. Supratome, kad trūks kraujo, neužteks medikų. Buvo gydoma lauko ligoninėse. Per kelias dienas buvo paaukota 500 litrų kraujo. Deja, Sveikatos apaugos ministerija nerado galimybių ir būdų išvežti kraujo į Ukrainą, nes maišeliai kraujui labai daug kainuoja.
Kitas dalykas: reikėjo siųsti gydytojus į Ukrainą. Man paskelbus internete apie renkamą gydytojų delegaciją ir paramą Ukrainai, per tris paras sulaukėme 23 tūkstančių litų. Tikėjomės, kad geriausiu atveju atsilieps keli rezidentai. Tačiau į mus kreipėsi daugiau nei reikėjo profesionalų: traumatologų, anesteziologų, chirurgų, slaugių, paramedikų. Lietuviai pirmieji suorganizavo realią medikų pagalbos misiją. Atskridę į Kijevą, jie išvyko dirbti į lauko ligonines“, – pirmąsias realios paramos Ukrainai dienas prisiminė Agnė.
Vėliau prie misijos prisijungė psichologai: juk vienų ukrainiečių traumos yra fizinės, kitų – kur kas gilesnės – psichologinės. Žmonės išgyveno didžiules tragedijas, tad psichologų pagalba buvo tokia pat svarbi kaip chirurgų ar kitų medicinos specialistų.
Maidano užrašai
Pirmųjų misijų į Ukrainą įspūdžiai sugulė į knygelės „Maidano užrašai“ puslapius. Čia rasite nuotraukas ne tik iš Maidano kovų, bet ir iš palaikymo akcijų Lietuvoje. Taip pat – autentiški misijų organizatorių, medikų dienoraščiai, leidžiantys suvokti, ką tuo metu išgyveno kiekvienas misijos dalyvis. Šita knyga – dar vienas būdas telkti paramą Ukrainai.
„Nėra kalbos apie jos pardavimą, atsiperkamumą. Ją padėjo išleisti mūsų rėmėjai. Kiekvienas, paaukojęs Ukrainai, gali gauti šią knygelę.
Pirmųjų misijų metu pagaliau savo akimis pamačiau tuos žmones, kuriems padedame. Nemoku nupasakoti reakcijos, kaip ukrainiečiai reaguoja išgirdę, kad žmogus yra iš Lietuvos arba lietuvis. Jums patiems reikėtų nuskristi į Kijevą ir kam nors pasakyti: esu lietuvis. Ukrainiečiai mus laiko absoliučiai broliška tauta. Jie mums labai dėkingi“, – pabrėžė Agnė.
Pasak J. Ohmano, džiugu, kad lietuviai nėra abejingi Ukrainos karui ir noriai siūlo savo pagalbą, tačiau ji galėtų būti dar veiksmingesnė.
„Ukrainoje visi žino lietuvius, labai teigiamai žiūri į mūsų šalį. Tačiau teikti paramą Ukrainai būtų galima dar geriau. Koordinuojant savanorius galėtų aktyviau prisidėti Vyriausybė. Ne kartą minėjau, kad būtų gerai visiems savanoriams susėsti ir aptarti planą, koordinuoti savo veiksmus. Bendromis jėgomis galime nuveikti dar daugiau. Palaikau bendradarbiavimą su valstybinėmis įstaigomis“, – sako vienas „Blue Yellow“ iniciatorių.
Nesame abejingi
Galime didžiuotis, kad ir mes, panevėžiečiai, nelikome nuošalyje. Panevėžiečiai noriai atsiliepė į „Blue Yellow“ prašymą padėti Ukrainai. Paramą priėmė Alfonso Smetonos 5-osios šaulių rinktinės nariai. Dienraštyje „Sekundė“ pasirodžius informacijai apie renkamą pagalbą Ukrainos kariams, Šaulių sąjungos būstinės durys kelias dienas nuolat buvo varstomos – atsirado daug norinčiųjų padėti ukrainiečiams.
„Ukrainiečiai šąla už tą pasaulį, dėl kurio mes prieš 25-erius metus kovojome. Mums laisvė kainavo nebrangiai, palyginti su ta kaina, kurią moka Ukraina. Galbūt kažkieno paaukotos šiltos kojinės gali išgelbėti galūnes ir jų nereiks amputuoti“, – teigė Viktoras Pociulis, Alfonso Smetonos 5-osios šaulių rinktinės, 3 kuopos vadas. Kas medaus, kas kareiviškus batus ar šiltą, žieminę striukę atnešė: siuntinys jau pasiekė Ukrainos karius. Kai kurie fronte liūdnai šypsosi ir pokštauja: kartu su parama gavo ir muilo, nes nesiprausę jau po 10–20 dienų. Karštą vandenį jie jaučia tik gerdami arbatą.
„Kiekvienam reikia savęs paklausti: o ką aš padariau? Jeigu šiandien neapginsime kaimynų laisvės, galbūt rytoj neteksime saviškės“, – svarstė V. Pociulis.
Linas JOCIUS
