Ričardas Baratinskas-Marafonas prokurorams papasakojo, kad kėdainietį Arną Š. nušovė Vladas Gembutas Geležinis. Šiam buvo pareikšti kaltinimai, tačiau teismui įrodymų kad nuteisti V. Gembutą nepakako. R. Baratinskas, duodamas parodymus per parengtinį tyrimą, teigė, kad apie šio nusikaltimo įvykdymą jis sužinojęs iš paties V. Gembuto.
Tiek R. Baratinskas, tiek V. Gembutas buvo to paties nusikalstamo susivienijimo nariai. Tad teismas, pripažindamas R. Baratinsko parodymus niekiniais, vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo Strasbūre Baragiolos bylos prieš Šveicariją sprendimu. Šioje byloje konstatuota, kad būtina laikytis kritiško požiūrio į bendrininkų parodymus ir kad nuteisimas pagal bendrininkų parodymus galimas tik esant kitų kaltę patvirtinančių įrodymų. O jų šioje byloje teismas nerado, tad Arno Š. nužudymas taip ir liko neišaiškintas.
Paslaptis neatskleista
Neišaiškinti liko ir dar kelių kėdainiečių nužudymai. Štai 1993 metų birželio 25-ąją vienoje kavinėje šventė grupė draugų, tarp kurių buvo Pusrublis, Profesorius, Cukrus, Drakonas ir kiti. Kompanija lėbavo gan ilgai. Bendrai stengėsi kuo daugiau nugirdyti Drakoną. Kas buvo toliau, yra tik versijos. Manoma, kad Drakonas buvo mušamas, po to nuvežtas į Angirių mišką (Kėdainių r.). Vyro sudegęs lavonas buvo rastas sudegusio nuosavo automobilio bagažinėje. Ekspertai netgi negalėjo tiksliai pasakyti, kokiu būdu vyras nužudytas. Aplink sudegusį automobilį buvo dar kelių mašinų vėžės ir ... septyni panaudoti prezervatyvai. Ši aplinkybė vertė manyti, kad nužudyme ne paskutinę vietą užėmė moteris, tačiau jos pėdsakų aptikti nepavyko. Tik po kurio laiko paslaptingai dingo ir kavinėje tuokart kartu girtuokliavęs Cukrus, ir dar vienas vyrukas.
V. Gembutas ir dar penki Geležinių, kaip tada juos vadino Kėdainiuose, vyrukai buvo sulaikyti 1993 metų gruodžio 16-ąją. Už vagystę iš buto. Buvo pavogta nemažai vertingų daiktų, valiutos. Nukentėjęs asmuo policijai susakė eilę įtariamųjų, kurie pas jį buvo lankęsi ir, jo nuomone, galėję prisidėti prie vagystės. Tarp tų įtariamųjų pateko ir V. Gembutas. Darant kratas šių vyrų namuose, buvo rastas visas arsenalas ginklų: pistoletas TT, karabinas, mažo kalibro šautuvas, dvi granatos, trotilo šaškės, krūva šovinių. Nors įtariamieji ir buvo paleisti pagal parašytus pasižadėjimus neišvykti, tačiau teismai įvyko, ir kai kurie, tarp jų ir V. Gembutas, buvo nuteisti. Jam už šaunamąjį ginklą Kėdainių teismas paskyrė 5 metų laisvės atėmimą, bet skyrė 4 metų bandomąjį laikotarpį. Tačiau Panevėžio apygardos teismas šį nuosprendį pakeitė – skyrė 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią iškart sumažino trečdaliu, pritaikęs Amnestijos įstatymą. Visgi už grotų pagyventi Vladui teko. Į laisvę jis grįžo 1996 metų rugpjūčio 12-ąją ir tuoj pradėjo bendrauti su Marafono gauja.
Nusikalstamas susivienijimas
Grupuotėje dar buvo du giminaičiai – Saulius Narkevičius ir jo krikštasūnis Vytis Čėsna, jauniausias gaujos narys. Nė vienas jų dar nebuvo teisti. S. Narkevičius dirbo vienos įmonės administratoriumi, o sūnėnas - sargu. Kaip skelbiama teismo nuosprendyje, nusikalstamas susivienijimas buvo įkurtas 1999 metų pradžioje, tačiau iš tikrųjų šie vyrai spirito ir narkotikų kontrabanda užsiėmė gerokai anksčiau. Jie nespjaudavo ir į kitus juodus darbelius, kurie tik atnešdavo gerus pinigus. Kaip tik Marafono grupuotė viena iš pirmųjų Lietuvoje ėmė grobti turtingus verslininkus ir reikalauti išpirkos. Nusikaltėliai iš anksto suplanuodavo sunkius nusikaltimus, o vėliau juos šaltakraujiškai įvykdydavo.
Šios gaujos nariai ne tik glaudžiai bendravo vieni su kitais, bet ir palaikė ryšius su kitomis Panevėžio, Šiaulių gaujomis, netgi su užsienio nusikaltėliais. Artimus ryšius patvirtinantys momentai užfiksuoti bendrose nuotraukose.
Marafono gaujos nariai naudojosi automobiliais, mobiliaisiais telefonais, vežiojosi antrankius ir lipniųjų juostų aukoms surišti, buvo ginkluoti pistoletais ir peiliais. Nesiskirdavo ir su kastuvais – kad prireikus galėtų skubiai iškasti duobę ir paslėpti nužudytojo kūną. Planuodami kruvinus darbus, šie nusikaltėliai iš anksto pasiskirstydavo vaidmenimis. Nuo veiklos pradžios iki 2001-ųjų balandžio, be kelių smulkesnių, Marafono gauja įvykdė 5 sunkius nusikaltimus.
Teisme nė vienas iš teisiamųjų neprisipažino esąs gaujos narys, visi tikino jokio nusikalstamo susivienijimo nekūrę ir nusikaltimų neįvykdę. R. Baratinskas teigė, jog su kitais teisiamaisiais esąs pažįstamas, tik jokių finansinių reikalų su jais neturėjęs. S. Narkevičius sakė, kad buvo legaliai įsigijęs du medžioklinius šautuvus ir pistoletą „Beretta“, kad R. Baratinskas ir V. Gembutas - jo pažįstami, o V. Čėsna – sūnėnas. Kiti du nusikaltėliai taip pat tvirtino, jog juos visus siejusi esą tiktai pažintis.
Pašiurpo net teisėjas
Vykstant teismo procesui, visi keturi teisiamieji, suvokę, kad už tokius kruvinus darbus nebeišvengs aukščiausios bausmės, pradėjo įnirtingai versti kaltę vienas kitam. Gaujos vienybė baigėsi. Nusikaltimai buvo išaiškinti daugiausia pagal V. Čėsnos ir R. Baratinsko parodymus, suradus reikiamus įkalčius – lavonus ir jų užkasimo vietas, ginklus, žudymo įrankius. Tiesa, teisme daugelį parodymų V. Čėsna pakeitė, tačiau teismas vadovavosi jo parodymais, duotais per tardymą.
Atrodo, jog tiktai vienas V. Čėsna iš šios gaujos narių savo rankomis žmonių nežudė. Šis jauniausias grupuotės dalyvis atlikdavo pagalbinius darbus – naikindavo daiktinius įrodymus, degindavo dokumentus, saugodavo. O R. Baratinskas, S. Narkevičius ir V. Gembutas buvo tikri žvėrys. Net teisme pirmininkavęs teisėjas Vytautas Antanas Vilutis vėliau prisipažino, jog per savo 40 darbo metų nebuvo nagrinėjęs žiauresnių nusikaltimų.
Šią bylą Kauno apygardos teismas baigė nagrinėti 2002-ųjų gegužės 30-ąją. Tą dieną teisėjų kolegija paskelbė nuosprendį. Aukščiausia bausme – kalėti iki gyvos galvos – buvo nuteisti R. Baratinskas, S. Narkevičius ir V. Gembutas. Grupuotės jaunėlis V. Čėsna buvo pasiųstas kalėti 17 metų. Teismas taip pat nutarė konfiskuoti visą nuteistųjų turtą, be to, priteisė iš jų didelius civilinius ieškinius. Nusikaltėliai, gana šaltakraujiškai elgęsi teisme nagrinėjant bylą, nuosprendį išklausė jau visiškai ramiai.
Visi nuteistieji nuosprendį apskundė, tad byla dar ilgai sukosi teismų karuselėje, kol galų gale tašką padėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Teisiamiesiems inkriminuoti sunkūs nusikaltimai buvo perkvalifikuoti pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą, tačiau tik vienam iš jų – V. Čėsnai – buvo 2 metais sušvelninta laisvės atėmimo bausmė. Kitiems trims paliktas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Paslaptingas automobilis
Pats laikas panagrinėti, kaip buvo išaiškinti banditai.
Balandžio 9-ąją į Raseinių policiją paskambino žmogus ir pranešė, kad poilsio aikštelėje netoli Ariogalos stovi „BMW 323“ automobilis. Esą tas automobilis jau stovėjo vieną dieną, o kitą dieną jis buvo jau be ratų, išdaužytais stiklais. Apžiūrėję automobilį, pareigūnai jame rado prieš šešerius metus Kaune pavogtus valstybinius numerius. Salone buvo aptiktos rudos dėmės, panašios į kraujo. Ant grindų buvo rasta ir šovinio tūtelė. Tuomet raseiniškiai pareigūnai apie įvykį pranešė kauniečiams, nes duomenų bazėje išsiaiškino, kad automobiliu pagal įgaliojimą naudojosi kaunietis Vilmantas Č.
Kriminalistai tuoj pat apklausė šio vyro artimuosius ir sužinojo, kad jis išvažiavęs balandžio 6-ąją, o nuo to laiko jo niekas nebematęs. Tapo aišku, kad tai – rimta byla. Kauno policijoje buvo sudaryta pareigūnų grupė, kuriai vadovauti ėmėsi tuokart neseniai į Kauną paskirtas ONTT komisaras Edgaras Mažeika. Bylos tyrimo ėmėsi šie kriminalistai: komisaras Ričardas Gurklys ir vyresnieji inspektoriai Jonas Genevičius bei Edgaras Stankevičius. Policininkų darbą koordinavo Kauno apygardos prokuroras Vladimiras Kakoškinas. Kroatų pėdsakai
Tuo metu sekliai jau žinojo, kad Kauno medicinos universiteto klinikose buvo gydomas šešiais pistoleto šūviais sužeistas Kauno rajono gyventojas Jonas V. Į klinikas jis buvo atvežtas balandžio 7-osios naktį ir skubiai operuotas. Medikai pareigūnams pranešė gerą žinią: sužeistojo gyvybei pavojus negresia, jį galima apklausti. Pirminiai Jono parodymai buvo gan migloti. Jis pasakojo, kad buvo apšaudytas naktį prie savo namo Neveronyse, kai išėjo parūkyti. Esą sustojo kažkoks pravažiuojantis automobilis, iš jo išlipo keli jaunuoliai, tuoj kilo konfliktas, tada ir nuaidėjo šūviai. Pareigūnai, nuvykę į Neveronis, apklausė Jono kaimynus, bet visi jie tvirtino, kad jokių šūvių garsų negirdėję. Niekur nebuvo rasta ir šovinių tūtelių.
Kriminalistai, pasirausę savo kartotekose, tuoj pat rado, kad Jonas V. policijoje jau žinomas - jis kartu su dar keliais vyrais apkaltintas dviejų Kroatijos piliečių pagrobimu 1998-ųjų pabaigoje. Žinant, kad kroatai yra gan kerštingi žmonės, imta tikrinti keršto versiją.
Antradienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Kroatai dingsta be pėdsakų
Vytautas ŽUTAUTAS