Pasaulinis ekonominis nuosmukis ir neveiksni valdžios politika verčia žmones pulti į kraštutinumus. Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje į streikus kviečia profsąjungos, Rusijos premjeras į gatves siunčia miliciją, o Kinijos valdžia visuomenės ramybę „perka“ dovanomis skurdžiams.
Prancūzija liepsnoja
Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy Ministrų kabinetas 2009 m. sausio 29-ąją paskelbė „juoduoju ketvirtadieniu“: nedirbo mokyklos, geležinkeliai, bankai ir vertybinių popierių birža, darbą laikinai nutraukė teatrai, radijas ir net slidininkų keltuvai.
Paryžiuje vėl degė šiukšlių konteineriai, o Operos aikštėje žmonės giedojo „Internacionalą“ - revoliucijos himną. Pasaulio finansinė krizė - firmų bankrotai, masiniai atleidinėjimai iš darbo ir ne visa darbo diena - seniai pasiekė ir Prancūziją.
Tą ketvirtadienį į Marselio, Bresto, Bordo miestų gatves išėjo 2,5 mln. žmonių. Šios demonstracijos - didžiausias protesto judėjimas prieš dabartinį Prancūzijos prezidentą.
Krizė kelia neramumus
Bet kunkuliuoja ne tik Paryžius. Kaimynėje Didžiojoje Britanijoje maištą sukėlė rafinavimo įmonės netoli Imingamo miesto darbininkai. Palaikymo streikai kilo dar 19-oje Jungtinės Karalystės vietovių.
Jie rodo britų visuomenės neturtingųjų sluoksnių baimę, nes, kaip pranašauja Tarptautinis valiutos fondas, šalies laukia nuosmukis, kuris bus didžiausias tarp visų išsivysčiusių šalių. Premjero Gordono Browno autoritetas smunka panašiai kaip svaras.
Rusijoje gresiantis nedarbas į gatves išvijo komunistus ir Vyriausybės priešininkus. Maskvoje kairioji opozicija net drįso išeiti į Raudonąją aikštę. Buvo plėšomi premjero Vladimiro Putino portretai.
Kinijos Vyriausybė įvarė savo žmonėms šoką iškart po pavasario šventės. Pekinas pranešė, kad per artimiausius mėnesius darbo gali netekti apie 20 mln. darbininkų. Spartus ekonomikos augimas, iki šiol pateisinęs komunistų partijos valdžią, sustojo.
Uždelsto veikimo bomba
Tarptautinė profsąjungų federacija (ITUC) perspėja, kad šiais metais visame pasaulyje apie 50 mln. žmonių gali netekti darbo vietų, o 200 mln. žmonių gali nusmukti į visišką skurdą. Tai esanti „socialinė uždelsto veikimo bomba“, nestabilumas kai kuriose šalyse gali tapti nepaprastai pavojingas demokratijai, nuogąstauja ITUC generalinis sekretorius Guy Ryderis.
Krenta populiarumas
Londono, Maskvos, Pekino ir Paryžiaus ministrų kabinetuose jaučiamas bejėgiškumas. Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy po pirmosios masinės demonstracijos tylėjo net septynias dienas. Būtent jis, paprastai nepraleidžiantis progos pasirodyti, laukė visą savaitę, kol pagaliau sureagavo į streikus šalyje.
Valstybės vadovas diagnozavo „bėdas“ ir „rūpesčius“ ir žodžiais švelniai masažavo tautos sielą. Jis žino, kad demonstracijos sausį toli gražu dar nepasiekė kritinės masės. Margam protestuojančių dėstytojų, slaugytojų, plieno lydytojų ir studentų aljansui trūko bendro ekonominių ir politinių reikalavimų katalogo.
N.Sarkozy pasitiki tik 39 proc. kraštiečių. Du trečdaliai prancūzų mano, kad Vyriausybė nesugeba veiksmingai kovoti su krize.
„Simpatija streikuojantiesiems rodo vis didėjančią prarają tarp prancūzų ir jų prezidento. Mūsų laukia nauja epocha, kurios svarbiausias bruožas bus politinis nestabilumas“, - įspėja politologas Stephane Rozes.
Dar sparčiau nei N.Sarkozy reputacija šiomis dienomis smunka britų premjero G.Browno autoritetas. Vis mažiau britų tiki, kad vyras iš Dauningstryto žino tinkamų receptų krizei įveikti.
Protingomis akademinėmis analizėmis Brownui pavyksta padaryti įspūdį, tarkime, Davose, tačiau nerimo apimtiems rinkėjams premjeras tampa vis svetimesnis, seniai prarado ryšį su masėmis.
Pekinas pataikauja liaudžiai
Vyriausybės Pekine ir Maskvoje taip pat girdi tautos griausmą už vartų. Tiek Kinija, tiek Rusija praėjusį dešimtmetį jau patyrė sunkią krizę, kai buvo uždarytos senosios komunistinės valstybinės įmonės. Bet abu režimai išsilaikė, nes kinai ir rusai po ilgų komunistinės planinės ekonomikos metų nereiškė jokių pretenzijų.
Tačiau po pastarųjų metų ekonomikos pakilimo ir viduriniojo sluoksnio susiformavimo yra kitaip. Dienos uždavinys - užkirsti kelią neramumas, todėl Pekinas parengė 460 mlrd. eurų (1587 mlrd. litų) vertės ekonomikos stimuliavimo planą. Dalis pinigų bus skirta socialinei apsaugai stiprinti, kad žmonės smarkiai netaupytų ir daugiau pirktų.
Be to, Pekinas įgyvendina neįprastą programą: ūkininkams Vyriausybė grąžina grynaisiais 13 proc. sumos už įsigytus televizorius, skalbykles, motociklus arba šaldytuvus. Taip komunistų partija nori didinti vartojimą, o kartu nusipirkti kantrybę ir palankumą.
Tačiau niekas negali prognozuoti, kiek to užteks. Kas, nepaisant pastangų, nebeįstengia gauti mokslapinigių vaikams arba sumokėti už tėvų apsilankymą pas gydytojus, galiausiai gali prarasti kantrybę.
Rusai nebepasitiki V.Putinu
Tuo tarpu kai V.Putinas dar viešai neigė pasaulinės finansų krizės keliamą pavojų Rusijai, Maskva pirmiausia ruošiasi kraštutiniu atveju tramdyti savą liaudį.
Pavaldinių baimė nuo caro laikų neduoda ramybės kiekvienai Rusijos Vyriausybei. Ji atgijo ir dabar, kai autoritetingas ekonomistas Jevgenijus Gontmacheris publikavo straipsnį „Novočerkaskas 2009“, primindamas maištą, 1962 m. kilusį Pietų Rusijos Novočerkasko mieste, pakėlus kainos.
Vien šios seniai užmirštos tragedijos priminimo pakako, kad liberaliam ekonomikos leidiniui „Vedomosti“, išspausdinusiam minėtą straipsnį, būtų pagrasinta atimti licenciją „už ekstremizmo kurstymą“. Bet tuo Kremlius tik patvirtino, kad Putino sistema, kuri ir ekonomikos augimo metais vis daugiau stiprino kontrolę iš centro ir ėmėsi represijų prieš politinius priešininkus, sunkios krizės atveju nesugeba reaguoti lanksčiai.
Po pirmųjų demonstracijų Vladivostoke Vyriausybė reagavo paniškai: protestuotojai buvo išvadinti užsienio slaptųjų tarnybų aukomis. Nuomonės tyrimo instituto „Lewada“ tyrimų duomenimis, pasitikėjimas Vyriausybe mažėja beveik tokiu pat greičiu kaip ir šalies finansiniai rezervai.
Bet Maskvos valdžios elitui kyla dar vienas pavojus. Kremlius baiminasi, kad smukus pastarųjų metų gerovei nusisuks V.Putinui lojalus vidurinysis sluoksnis. Iki šiol V.Putino karalystėje protestuoja nedaugelis, bet jau nuskambėję vieši raginimai V.Putinui trauktis rodo, kaip greitai gali griūti tariamai stabili valdžia.
Pagal „Der Spiegel“ parengė Milda Kunskaitė
Krentantis populiarumas
2009 m. vasario pradžioje surengtoje apklausoje Prancūzijos vadovo veiksmus, bandant stabilizuoti šalies ekonominę padėtį, teigiamai įvertino apie 36 proc. apklaustųjų prancūzų. Tai žemiausias N.Sarkozy populiarumo įvertinimas nuo 2007 m., kai jis pradėjo eiti šias pareigas.
Didžiosios Britanijos premjero Gordono Browno populiarumas, nepaisant jo pastangų sureguliuoti šalį užgriuvusią ekonomikos krizę, šių metų pradžioje atliktose apklausose siekė 28 proc., tuo tarpu dar praėjusių metų rudenį Leiboristų partijos lyderiu pasitikėjo beveik 42 proc. britų.
