Euro krizės ir Amerikos fiskalinio skardžio šešėlyje lengva ignoruoti ilgalaikes pasaulio ekonomikos problemas. Tačiau kol esame nukreipę dėmesį į dabartinius rūpesčius, jos ir toliau „pūliuoja“, o mes, savo pačių nelaimei, to nematome.
Pati rimčiausia problema – visuotinis klimato atšilimas. Silpna pasaulio ekonomika lėmė, kad sulėtėjo šiltnamio dujų išmetimas, bet tai tik laikinas atokvėpis. Taip pat labai atsiliekame nuo grafiko: lėtai sureagavome į klimato pokytį, todėl jei norime, kad pasaulinė temperatūra nepakiltų daugiau negu dviem laipsniais, ateityje reikės žymiai sumažinti išmetamųjų dujų kiekį.
Kai kas siūlo, kad, turint omenyje ekonomikos sulėtėjimą, visuotinį atšilimą reikėtų laikinai palikti nuošalyje. Taip pat yra manančių priešingai – pasaulio ekonomikos pritaikymas prie klimato kaitos padėtų atkurti bendrą paklausą bei augimą.
Technologijų progreso ir globalizacijos tempas reikalauja greitų struktūrinių pokyčių tiek besivystančiose, tiek išsivysčiusiose valstybėse. Šie pokyčiai gali traumuoti, o rinkos dažnai su jais prastai susidoroja.
Kaip Didžioji depresija kilo iš dalies dėl sunkumų pereinant iš kaimo, agrarinės ekonomikos į urbanistinę pramoninę, taip ir šios dienos problemos iš dalies atsiranda dėl poreikio pereiti nuo pramonės į paslaugų sektorių. Turi būti sukurtos naujos įmonės, o šiuolaikinės finansų rinkos geriau moka spekuliuoti ir išnaudoti, nei suteikti finansavimą naujiems verslams, ypač mažoms ir vidutinėms įmonėms.
Be to, perėjimas reikalauja investicijų į žmogiškąjį kapitalą, kurių asmenys negali sau leisti. Tarp žmonėms reikalingų paslaugų yra sveikatos apsauga bei švietimas – du sektoriai, kuriuose paprastai vyriausybė vaidina svarbų vaidmenį (taip yra dėl paveldimo rinkos netobulumo šiuose sektoriuose bei susirūpinimo šališkumu).
Prieš 2008 metų krizę buvo daug kalbama apie pasaulio disbalansą ir reikiamybę prekybos perteklių turinčioms šalims (kaip Vokietija bei Kinija) didinti vartojimą. Ši problema nedingo; tiesą sakant, Vokietijos nesugebėjimas sureaguoti į šį chronišką išorinį perteklių yra dalis euro zonos problemos paketo. Kinijos pertekliaus santykis su BVP sumažėjo, bet ilgalaikės pasekmės dar neišsisklaidė.
Bendrasis Amerikos prekybos deficitas neišnyks be didesnio namų ūkio taupymo bei fundamentalių pokyčių pasaulio monetarinėje sistemoje. Pirmasis aspektas pablogintų šalies atsigavimą, o kartose nesimato jokio pokyčio. Kinijai padidinus vartojimą, ji nebūtinai pirks daugiau prekių iš JAV. Tiesą sakant, labiau tikėtina, kad ji pakels „ne prekybos“ produktų vartojimą – kaip sveikatos apsaugos ir švietimo – o tai lems stiprius pasaulinės pasiūlos grandinės trikdžius, ypač šalyse, kurios tiekė žaliavas Kinijos pramonės eksportuotojams.
Galiausiai, kyla pasaulinė nelygybės krizė. Problema nėra vien ta, kad didžiausias pajamas gaunančios grupės pasiima vis didesnį ekonomikos pyrago gabalą, bet ir ta, kad vidurinė klasė nesidalija ekonomikos augimu, o daugelio šalių skurdas didėja. JAV išaiškėjo, kad galimybių lygybė yra mitas.
Nors Didžioji recesija pablogino šias tendencijas, jos buvo akivaizdžios dar prieš prasidedant nuosmukiui. Tiesą sakant, aš (ir kiti) teigiame, kad auganti nelygybė yra viena iš ekonomikos lėtėjimo priežasčių ir iš dalies gilių, besitęsiančių pasaulio ekonomikos struktūrinių pokyčių padarinys.
Ekonomikos ir politikos sistemos, kurios nepadeda savo piliečiams, tolimoje ateityje liks netvarios. Su laiku tikėjimas demokratija ir rinkos ekonomika išnyks, o egzistuojančių institucijų ir susitarimų legitimumas bus pradėtas kvestionuoti.
Gera žinia ta, kad atskirtis tarp besivystančių ir išsivysčiusių šalių per pastaruosius tris dešimtmečius žymiai sumenko. Nepaisant to, šimtai milijonų žmonių liko skurde – pasiektas tik nedidelis progresas mažinant atskirtį tarp mažiausiai išsivysčiusių valstybių ir likusių šalių.
Netinkami prekybos susitarimai (įskaitant gajas ir nepateisinamas žemės ūkio subsidijas, kurios mažina kainas ir nuo jų priklauso daugumos pačių vargingiausiųjų pajamos) atlieka svarbų vaidmenį. Išsivysčiusios valstybės neįgyvendino Dohoje 2001 metų lapkritį duoto pažado sukurti vystymąsi, remiantį prekybos režimą, ar G8 viršūnių susitikime Glenygle 2005-aisiais prisiimto įsipareigojimo suteikti žymiai daugiau pagalbos pačioms skurdžiausioms šalims.
Rinkos pačios neišspręs nė vienos iš šių problemų. Visuotinis atšilimas – esmingiausia „viešojo gėrio“ problema. Siekiant įvykdyti struktūrinį perėjimą, kurio reikia pasauliui, mums trūksta vyriausybių, besiimančių aktyvesnio vaidmens tuo metu, kai Europoje ir JAV auga paklausa mažinti taršą.
Kovodami su šiandienos krizėmis turėtume klausti, ar į jas reaguojame tokiu būdu, kuris sprendžia ilgalaikes problemas. Kelias, kurį nurodė deficito „vanagai“ bei taupymo advokatai, tiek silpnina ekonomiką, tiek griauna ateities galimybes. Ironiška: nepakankama visuminė paklausa šiandien yra pagrindinis pasaulio silpnumo šaltinis, bet egzistuoja alternatyva – investuoti į savo ateitį būdais, kurie padėtų kartu išspręsti visuotinio atšilimo, pasaulinės nelygybės bei skurdo problemas ir patenkintų struktūrinių reformų poreikį.
2001 m. paskelbtas Nobelio ekonomikos premijos laureatu
1997–2000 m. – Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas
1993–1997 m. – JAV prezidento Billo Clintono patarėjas ekonomikos ir finansų klausimais
Dėstė Kolumbijos, Prinstono, Oksfordo, Jeilio, Stanfordo universitetuose
