133 metais prieš mūsų erą Romos plebėjų atstovą tribūną Tiberijų Gracchusą lazdomis negyvai uždaužė senatoriai, o jo kūną įmetė į Tibrą. Mat Tiberijus atkakliai gynė Romos respublikos piliečių teises, ypač teisę į žemę, kurios galingieji ir turtingieji senatoriai buvo prisigrobę, pažeisdami ne vieną šimtą metų galiojusius įstatymus.
Tai buvo didelis smūgis respublikos idealams. Lemiamas lūžis įvyko tuomet, kai Gajus Julijus Cezaris 49 metais prieš mūsų erą su savo legionu peržengė Rubikono upelį ir užėmė Romą. Politinės ir teisės institucijos buvo galutinai sunaikintos, respublika virto imperija. Tai ir lėmė jos ekonominį bei politinį žlugimą penktame mūsų eros amžiuje. Šis pavyzdys liudija, kokios svarbios yra institucijos, užtikrinančios visų gyventojų lygias teises ir atsakomybę prieš įstatymą.
Net nežymūs pažeidimai, teisių ribojimai, teisinantis ypatingomis aplinkybėmis ar krizėmis, gali peraugti į didelį konfliktą, pilietinius karus, kaip nutiko Romos imperijoje. Supriešinti visuomenę su valdžia, pakirsti pasitikėjimą ja ir galiausiai sužlugdyti valstybę. Tokias pavojingas tendencijas galima įžvelgti ir XXI amžiuje.
Teisininkė dr. Daiva Petrylaitė sako, kad teisė turi išlikti kaip stuburas ir kaip mediatorius. „Tarpininkas tarp dviejų visuomenės grupių, surandantis kompromisinį susitarimo variantą. Kad nepaneigdami egzistuojančių teisių, panaikintume priešpriešą visuomenėje“, – tikina ji.
Sukurti demokratiją, išlaisvinant žmogaus kūrybos galias, ne taip paprasta. Pirmiesiems tai pavyko padaryti senovės graikams, dar prieš mūsų erą sukūrusiems savarankiškų nedidelių bendruomenių tinklą, vadinamą poliais (poleis).
Tačiau įgimti neigiami žmogaus prigimties bruožai – godumas, pavydas ar noras dominuoti, ir dabar garantuoja, kad krizių neišvengsime. Kaip jas išgyventi, sumažinti jų neigiamą įtaką valstybei, ekonomikai ir visuomenei?
Vienas patikimiausių instrumentų – teisės sistema, įstatymai, kuriems paklūsta kuo daugiau visuomenės narių. Sąvoka „visų lygybė prieš įstatymą“ susiformavo palyginti neseniai. Kad ir koks nevidonas būtų Napoleonas, jo veiksmai XVIII ir XIX amžių sandūroje sugriovė feodalinę santvarką Europoje ir tradiciją, kad žmogaus statusą lemia tai, kokioje šeimoje jis gimęs.
Bene reikšmingiausias Napoleono pasiekimas, kuriuo jis pats labiausiai didžiavosi – teisės kodeksas, kur buvo akcentuojama visų žmonių lygybė prieš įstatymą. Ten, kur perėjo prancūzų armija, buvo sunaikinti feodaliniai santykiai, o monarchai ir bažnyčia neteko absoliučios valdžios. Teritorijose, kurias kontroliavo Prancūzija, XIX amžiaus pradžioje prasidėjo pramonės revoliucija ir sparti pažanga. Visur kitur – Austrijos-Vengrijoje arba Rusijos imperijoje tebebuvo gili stagnacija.
„Teisininkai net ir negali sukurti kažko naujo. Teisininkai tik gali laiku ir vietoje atpažinti, įvardinti problemą, pasiūlyti sprendimo būdą ar tiesiog konstatuoti situaciją. Jūsų minėti pavyzdžiai rodo visuomenės evoliuciją. Skirtingose valstybėse ji vyko kiek skirtingais keliais. Mūsų valstybė perėjo dar daugiau ir istorinių ir politinių lūžių ir etapų. Tai rodo, kad teisė, kaip instrumentas yra susitarimas“, – LRT Televizijos laidai „Mokslo ekspresas“ sako D. Petrylaitė.
Vaizdžiai sakant, valstybės „operacinė sistema“ grįsta teise. Įstatymais, kurių laikymąsi užtikrina visuomenės narių susitarimas. Istoriniai pavyzdžiai liudija, kad nuo seniausių laikų susiformavęs elitas, spaudžiamas visuomenės, kartais priima sprendimą sumažinti savo viešpatavimo galias. Būtent taip 1688 metais nutiko Anglijoje, kai kelios politinės jėgos kartu su pirkliais, dvarininkais suvienijo jėgas ir sugriovė absoliutinę monarchiją.
Polinkis į totalitarizmą žmonijai yra būdingas. Tokių pavyzdžių ir dabar toli ieškoti nereikia – pakanka pažvelgti į Rytus. Tačiau tam gali tarnauti ir ekonomikos krizės. Vieniems tai proga sukoncentruoti valdžią savo rankose, kitiems – geriau subalansuoti ekonomiką, atlikti būtinas reformas.
Nepriklausoma nuo politikų teisinė sistema – tai saugiklis, kad joks valdovas ar prezidentas nebandys gelbėti savęs ir elito kitų visuomenės narių sąskaita. Štai kodėl įtraukios institucijos yra tokios svarbios demokratinės valstybės stabilumui ir jos gyventojų gerovei užtikrinti. Jos vertina ir kontroliuoja valdžios veiksmus.
„Nesusivokiama, kad kartais demokratijai reikia ir tam tikro jėgos spaudimo. Nes toks spaudimas patiems politikams parodo, kad jie negali užsiliūliuoti. Jie negali tam tikrų lobistinių interesų siekti“, – sako D. Petrylaitė.
Reaguodama į 2008 metais užklupusią pasaulinę ekonomikos krizę, Lietuva ėmėsi griežtos viešųjų išlaidų taupymo politikos ir apkarpė iki krizės teisės aktuose prisiimtus socialinius įsipareigojimus. Tačiau kol kas niekas netyrė šios krizės poveikio Lietuvos teisei. Nėra ir tyrimų, kurie analizuotų krizės poveikį tam tikroms žmogaus teisėms arba visuomenės grupėms.
„VU teisės fakulteto mokslininkai nusprendė į reiškinį pažiūrėti kompleksiškai. Sudaryti darbo grupę iš įvairių sričių teisės mokslininkų ir ištirti tą reiškinį ir jo įtaką teisės viešpatavimui. Kaip visuomenė pajuto šitą krizės įtaką ir kaip priimti teisiniai sprendimai įtakojo visuomenės nuotaikas ir teisės vietą pakitusioje visuomenėje“, – aiškina D. Petrylaitė.
Krizės įveikimo priemonių poveikis teisinei sistemai platesnis nei vienų ar kitų teisių ir garantijų „apkarpymas“. Lietuvos valdžia, siekdama subalansuoti biudžetą ir stabilizuoti šalies ūkį, ėmėsi visiems žinomų antikrizinių priemonių. Tai leido suvaldyti drastiškus ekonomikos krizės padarinius, pagerinti finansinę valstybės padėtį.
Tačiau teisiniai valdžios sprendimai, siekiant ekonominio tvarumo ir stabilumo, paveikė visuomenės struktūrą, jos požiūrį į „apkarpytas“ vertybes. Kilo grėsmė, kad siekiant ekonominių tikslų, gali būti pažeistos ar peržengtos žmogaus teisių ribos. Ar taip iš tiesų nutiko, ketina patikrinti Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkai, atlikdami projektą „Ekonominės krizės iššūkiai teisės viešpatavimui ir žmogaus teisėms“.
„Tyrimas parodė, kad kai kuriose srityse priemonės turėjo būti laikinos. Tyrimas atskleidė ir teismo praktiką, kuri buvo analizuota krizės instrumentų kontekste. Tai irgi turėtų būti laikina. Bet mes šiandien matome, kad nors krizė baigėsi, mes atsikvėpti tarsi jau galime, bet tas laikinumas kai kuriose srityse tęsiasi“, – teigia D. Petrylaitė.
Projekto tyrėjai ketina išanalizuoti ekonomikos krizės poveikį Lietuvos teisinei sistemai ir pasiūlyti sprendimus, kuriuos būtų galima įgyvendinti, taisant padarytas klaidas. Taip pat pateikti ir teisinius kriterijus, padėsiančius nustatyti, kiek politikams gali būti leistina susiaurinti visuomenės narių lūkesčius. Be abejo, mokslininkai analizuoja, kaip į krizę reagavo kitos valstybės. Pavyzdžiui, kaimyninė Latvija.
„Buvo tiriami sprendimų priėmimai. Politinių, teisinių sprendimų priėmimai. Šiame tyrime labai dideliu atskaitos tašku tapo konstitucinių teismų jurisprudencija. Kadangi daugelyje valstybių antikriziniai instrumentai ir priemonės praėjo konstitucinių teismų filtrą“, – „Mokslo ekspresui“ sako D. Petrylaitė.
Užsienyje taip pat buvo įvairiai siekiama išbristi iš krizės. Todėl mokslininkai lygino, ar Lietuvoje, Slovakijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Latvijoje priimti politiniai ir teisiniai sprendimai pažeidė ir kaip pažeidė teisės kaip gėrio viešpatavimo principus.
„Šio tyrimo kontekste, kas nėra labai dažna teisės mokslo tyrimuose, buvo naudota visuomenės apklausa ir atskirų specialistų apklausa. Mokesčių teisės specialistų arba mokesčių sistemos specialistų apklausa. Šios apklausos rezultatai mokslininkams buvo praktinio gyvenimo refleksija“, – tvirtna D. Petrylaitė.
Apklausa patvirtino tyrėjų iškeltas hipotezes iš socialinės teisės srities. Pavyzdžiui, tuo metu iš tiesų padaugėjo darbo teisės pažeidimų.
Atsakydami į klausimą, kokie buvo tiesioginiai neigiami ekonomikos krizės padariniai, 72 procentai žmonių nurodė sumažėjusį darbo užmokestį. 24 procentai – kad buvo atleisti iš darbo. Kitų darbo sąlygų pablogėjimą nurodė 37 procentai respondentų. Paklausti apie ketinimą emigruoti, teigiamai atsakė 29 procentai respondentų. Iš jų krizę, kaip paskatą apsispręsti, įvardijo net 86 procentai apklaustųjų. Nenuostabu, kad toks stiprus poveikis turi ir kur kas gilesnių, ne tik ekonominių pasekmių visuomenei.
„Paklausus respondentų, ar jie labiau vertina ekonominę gerovė, ar demokratiją, du trečdaliai sako, kad jiems labiau rūpi ekonominė gerovė. Kita vertus, tai parodo, kad visuomenė yra pasimetusi tam tikrame laikmetyje ir vertybių skalėje“, – aiškina D. Petrylaitė.
Nusivylimas valdžios sprendimais visų pirma ardo piliečių pasitikėjimą demokratijos principais ir institucijomis. Jie nebesuvokia, kad be demokratijos neįmanoma ir ekonominė gerovė. Štai kodėl valdžios atstovai privalo aiškiai pagrįsti krizės lemtus sprendimus ir parodyti priežastinį ryšį tarp šių priemonių, jomis suvaržomų teisių bei garantijų ir laukiamo rezultato, kuris pateisintų šiuos sprendimus.
Tyrimas atskleidė, kaip ekonominė būtinybė skatino pažeminti teisės viešpatavimo ir žmogaus teisių apsaugos standartus. Nuleido Konstitucijos saugomų žmogaus teisių apsaugos „kartelę“. Tai, kas atrodė amžina ir neliečiama, per krizę buvo persvarstyta. Kai kurios teisės apribotos, kitų atsisakyta teigiant, kad tai per brangu ir kad pagrindinis prioritetas – ekonominis stabilumas. Tiesa, būta ir gerų pavyzdžių.
„Krizės metu vyriausybė sugalvojo socialinės paramos sistemos pertvarką. Buvo pasirinktos kelios savivaldybės. Kitaip tariant, socialinė parama skiriama asmenims arba šeimoms, kurie neturi minimalaus pragyvenimo lygio. Gali būt, kad jie netgi ne bedarbiai, bet negauna pajamų. Iki krizės buvo skirstoma, neatsižvelgiant į žmogaus realią gyvenimo aplinką“, – teigia D. Petrylaitė.
Taikant bandomąjį modelį nuspręsta, kad kai kurios savivaldybės kiekvieną situaciją vertins atskirai. Todėl socialiniai darbuotojai atvykdavo į šeimą, įvertindavo, kokiomis sąlygomis joje gyvenama ir tik po to skirdavo paramą. Be to, paramos gavėjų būdavo paprašoma atlikti visuomenei naudingus darbus.
„Labai įdomus dalykas – paramos gavėjai iš pradžių demonstravo didžiulį pasipriešinimą. Bet tyrimas parodė, kad tai ne tik sutaupė lėšų. Nebesikreipė tie žmonės, kuriems paramos nereikia. Jie suprato, kad bus individualizuotas paramos skyrimas. Tas modelis jau yra įgyvendintas kaip visaapimantis“, – pasakoja D. Petrylaitė.
Taigi šiuo atveju ekonomikos krizė pastūmėjo vyriausybę imtis veiksmų, kuriems anksčiau pritrūkdavo laiko arba ryžto. Rezultatais visuomenė patenkinta, o paramą gauna žmonės, kuriems iš tiesų jos reikia. Neigiamų pavyzdžių, deja, yra kur kas daugiau.
„ Tarkime, naktinė mokesčių reforma įsigaliojo be pereinamojo laikotarpio. Mes žinome, kad pagal teisminį reguliavimą, principinius konstitucijos reguliavimus mokesčių reformai turi būti skiriama bent pusės metų pereinamas laikotarpis. Jo nebuvo. Ir verslą ištiko šokas, ir metų pabaiga, ir naujas biudžetas“, – „Mokslo ekspresui“ sako teisininkė.
Per ekonomikos krizę netrūko fundamentalių darbo teisių pažeidimo atvejų, o tai reiškia ir oraus darbo principo ignoravimą. Buvo sumažintos pensijos, valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstituciniame teisme buvo iškelta daug bylų, kurias inicijavo valstybės tarnautojai, pareigūnai bei socialinių išmokų gavėjai, daugiausia pensininkai.
Šiuo metu jos visos baigtos. Konstitucinis teismas ne visus socialinių išmokų ir darbo užmokesčio mažinimus pripažino antikonstituciniais. Prieštaraujančiomis pripažintos priemonės ir jų sukelti Konstitucijos ginamų teisių pažeidimai turėtų būti panaikinti, o pažeistos teisės atkurtos. Tai parodys, kiek politika pripažįsta teisės viršenybę ir kiek teisė gali paveikti politinius sprendimus.
„Valstybė turi pareigą imtis priemonių, reaguoti, nes atsakinga už visuomenės gerovę. Bet tam tikros drastiškos priemonės turi būti laikinos. Grįžus ekonominei situacijai į buvusią iki krizės ar išnykus kitoms neigiamoms aplinkybėms, visa tai turi būti gražinama į pradinę padėtį“, – tvirtina D. Petrylaitė.
Kaip teigia Kanados filosofas Johnas Ralstonas Saulas, XXI amžiaus pradžia primena XVIII amžiaus vidurį, kai elitas itin pesimistiškai vertino ne tik savo sugebėjimus pakeisti situaciją, bet ir pačią visuomenę. Pasaulio galingieji apskritai vengė imtis ryžtingų veiksmų, todėl socialinės įtampos išsiliejo į globalius konfliktus.
Atrodo, kad šiuo metu žmonija irgi aklai, nekeisdama ekonominio ir socialinio modelio, juda prarajos link, tai liudija auganti turtinė nelygybė, milžiniškos valstybių skolos ir politikos elito nesugebėjimas pasiūlyti tvaresnio visuomenės vystymosi kelio. Štai kodėl būtina pripažinti ir taisyti savo klaidas, remiantis ir visa apimančia teisine analize.
Rolandas Maskoliūnas, LRT Televizijos laida „Mokslo ekspresas“
