Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pataisomis, be kita ko, numatoma drausti mažmeninę prekybą prekėmis, kuriomis „iškraipomi Lietuvos istoriniai faktai, menkinama Lietuvos istorija, nepriklausomybė, teritorinis vientisumas ar konstitucinė santvarka“.
Ūkio ministras Virginijus Sinkevičius, pristatęs pataisas Seime, pabrėžė, kad jos teikiamos atsižvelgianti į institucijų, atsakingų už valstybės saugumą, informaciją, jog prekyboje atsiranda prekių, „kurios nesuderinamos su mūsų valstybės interesais ir galbūt juos pažeidžia“.
„Pavyzdžiui, prekyboje rasta vaikiškų žaislų, kuriuose užfiksuoti Krymo aneksijos momentai, suponuojantys teigiamą požiūrį į tokio pobūdžio okupacinius veiksmus. Todėl turi būti užkertamas kelias prekybai būtent tokiomis prekėmis“, – sakė ministras.
Jis pabrėžė, jog įstatyme pasirinktos bendresnės formuluotės planuojant į ateitį, nes „pernelyg sudėtinga nuspėti, kokius dezinformacijos skleidimo ir agresijos propagavimo ar skatinimo būdus panaudos Lietuvai nedraugiškos valstybės“.
Teisininkas įžvelgia siekį cenzūruoti knygas
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius, advokatas Vytautas Mizaras sako, kad pataisos kelia abejonių dėl formuluočių, apibrėžiančių istorinių faktų iškraipymą, istorijos menkinimą.
Teisininkas pabrėžia, kad pataisos, kaip jos suformuluotos šiuo metu, apimtų ne tik žaislus ar suvenyrus, bet ir knygas – tiek sovietmečio, tiek šiuolaikinę grožinę, mokslinę ar kitą literatūrą.
„Prekės yra bet kurie pardavinėjami daiktai. Tai jei keliate klausimą, ar pateks knygos, grožinė literatūra – aišku, kad jos pateks, nes tai yra daiktai. Prekyboje niekas kūrinių nepardavinėja, nes tai yra atskiras objektas, niekas juk teisių į kūrinius neparduoda, parduoda daiktus, kuriuose užfiksuoti tie kūriniai. Manau, kad tai gali būti pritaikyta tokioms situacijoms, kaip, galbūt, Rūtos Vanagaitės knygai ar kokioms kitoms knygoms“, – svarstė jis.
Jis abejoja, ar bent viena valstybinė institucija pajėgi objektyviai įvertinti, ar daiktai atitinka istorijos menkinimo ir istorinių fakto iškraipymo kategoriją. Advokatas svarsto, kas, pavyzdžiui, įvertintų 1926-ųjų perversmo, atvedusio į valdžią Antaną Smetoną, kritiką.
„Jei aš jį kritikuosiu, tyčiosiuos iš šio poelgio tų metų politinės jėgos – ar tai bus menkinimas, ar kas čia bus? Nes vienas manys vienaip, kitas kitaip. Dėl to ir keliu sąvokos klausimą – kas yra iškraipymas ir kas yra menkinimas? (...) Kieno tai bus nuomonė? Teismo, kai bus ginčas? Čia juk ne teisės klausimas. Kiek tai apims nuomonės reiškimo laisvę?“, – svarstė jis.
Istorikas: nukentėtų grožinė literatūra
Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto istorikas Algirdas Jakubčionis sako, kad didesnės diskusijos priėmus pataisas kiltų ne dėl istorinių, o dėl grožinės literatūros kūrinių.
„Juk vaizduojant tą patį sovietmetį, galima vaizduoti vien neigiamus dalykus, bet galima įdėti gegužės 1-osios demonstracijos nuotrauką, kur žmonės eina šypsodamiesi. Ar tai jau bus iškraipymas, ar ne? Juk buvo visko. Manau, nereikėtų bandyti revizuoti praeities“, – akcentavo jis.
Pasak A. Jakubčionio, Rūta Vanagaitė „ir visi tie, kurie rašo tokio tipo kūrinius“, nėra istorikai. Jis priminė, kad minimos autorės pasisakymus, pavyzdžiui, apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą, istorikai jau yra viešai įvertinę, pabrėždami, jog autorė nesugebėjo kritiškai atrinkti šaltinių.
„Jei jie yra rašytojai, jie turi teisę rašyti tai, kas jiems patinka (...), bet negalima dėl vieno profano istorijoje įvesti įstatymus. Šiuo atveju, aš – už liberalizmą“, – sakė jis.
VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, filosofas Kęstutis Girnius neabejoja, kad pataisos pažeistų teisę į laisvą žodį. Jis taip pat kelia klausimą, ar Lietuvoje įmanoma rasti žmogų ar instituciją, kuri įvertintų niuansus tarp kitokios nuomonės reiškimo ir „elgesio bloga valia“.
„Yra rimta galimybė, kad būtų pažeista žodžio laisvė, kad žmogus negalėtų reikšti savo nuomonės. Bet kokie apribojimai Lietuvoje jau ir taip yra per dideli, – sakė K. Girnius. – Praeities menkinimas – labai platu. Ar tu praeitį menkinį, jei pasakai, kad partizanai galbūt nukovė nekaltų civilių, kas būtų neišvengiama tiesa? Arba kad partizanų gretose atsirado vienas kitas nusikaltėlis, Holokausto vykdytojas?“, – pavyzdžius pateikė jis.
