Jėzus Kristus gina silpnuosius, dalijasi paskutiniuoju duonos kąsniu, kritikuoja įsitvirtinusias tradicijas bei jų saugotojus, smerkia puikybę ir niekina turtuolius. Toksai Kristaus portretas iškyla prieš akis skaitant Naująjį Testamentą. Šiandien pasauliui išgyvenant ekonominę ir moralinę krizę stiprėja radikalūs kairieji, kurie kritikuoja visuomenę, ypač stambųjį verslą, dėl savanaudiškumo, kovoja už engiamų žmonių teises, kritiškai žiūri į tradicijas, skatina žmones kooperuotis ir sugyventi taikiai.
Visuomenėje įsivyravusi nuomonė, kad radikali kairioji mintis ir Kristaus mokymas yra nesuderinami dalykai. To priežastys yra XX a. tarp komunistų įsigalėjęs ateizmas ir stalininės represijos prieš dvasininkiją. Kita vertus, didelė krikščionių elito dalis palaikė, ir dažnai aktyviai, dešiniąsias represines santvarkas: Rusijoje – carinę valdžią, Ispanijoje – Franco režimą, Italijoje – fašistinę diktatūrą ir kt. XX. a. komunistai neskaitė Biblijos, bet ir tuometinė krikščionių dvasininkija pro pirštus žiūrėjo į Jėzaus mokymą.
Šiandien kraštutinės kairės įvaizdis sugadintas stalininių režimų, kurie tik naudojosi gražiais šūkiais, bet realiai buvo antisocialistiniai. Taip pat ir krikščionybės įvaizdis išgyvena krizę dėl tradicinių bažnyčių praeities ir šiandienos klaidų.
Tačiau atmetus išankstines nuostatas ir pasąmonėje suformuotus stereotipus bei atsivertus Naująjį Testamentą, Kristuje galime pamatyti šių dienų revoliucionierių, kuris piktinasi esama žmonijos padėtimi ir nori kurti šviesesnę ateitį.
Naujajame Testamente Jėzaus klausiama, kuris Dievo įstatymas yra pats svarbiausias. Jis atsako, kad svarbiausia mylėti Dievą ir artimą. Dievą galime įvardinti daugybe žodžių ir suprasti kaip gėrį, šviesą, grožį, laisvę, teisingumą, gyvenimą ir t.t. O artimas – tai kiekvienas žmogus, Jėzus ragina mylėti net ir priešus. Todėl žmogus turi būti tolerantiškas ir pakantus kitokiems, priimti kiekvieną tokį, koks yra. Būtent apie tai kalba ir kairiosios minties atstovai, o raudona spalva reiškia ne tik drąsą bei pokyčius, bet ir meilę.
Taip pat Naujajame Testamente rašoma, kaip Jėzus atėjęs į šventyklą išvaiko prekeivius ir išvarto pinigų keitėjų stalus, reikalauja pagarbos Dievo, t.y. gėrio ir meilės, namams. Tokie Jėzaus veiksmai pykdo to meto nusistovėjusios tvarkos sergėtojus, kurie nenori radikalių permainų.
Itin įdomus yra duonos padalijimo aprašymas, kai Jėzus su mokiniais, turėdamas vos kelis kepaliukus duonos, pavalgydina tūkstantinę minią. Atmetus antgamtiškumą, tai galima paaiškinti Kristaus gebėjimu įtikinti žmones dalintis tarpusavyje tuo, ką turi. Jėzus, jau tuo metu būdamas didžiai gerbiamas, nesuvalgo visko pats vienas, o dalijasi savo paskutine duona su žmonėmis ir rodo pavyzdį. Taip kiekvienas pasidalija su kitais, ir maistas tampa bendra nuosavybe.
Kai Jėzaus mokiniai susiginčijo, kuris iš jų didžiausias ir svarbiausias, Jėzus tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“. Ar gi tai neprieštarauja kapitalizmo ideologijai, kur troškimas pirmauti taip išaukštintas? Ar šiandien Jėzus pateisintų sėdinčius sostuose, kuriems bučiuojamos rankos?
Taip pat giliau panagrinėjus Naująjį Testamentą, Jėzų galima pamatyti ir kaip senųjų laikų feministą. Prieš 2 tūkst. metų moterys buvo neišsilavinusios, neturėjo teisių ir dažnai su jomis buvo elgiamasi kaip su daiktine nuosavybe. Tuo tarpu Jėzus, būdamas revoliucionierius, nesitaikė prie kultūrinių tradicijų; aplinkinių nuostabai su moterimis bendravo laisvai, tarp jo mokinių buvo daug moterų, o po nukryžiavimo pirmiausiai apsireiškė būtent Marijai Magdalietei.
Tai tik dalis krikščioniško mokymo pavyzdžių iš Naujojo Testamento, kurie glaudžiai siejasi su kairiąja filosofija. Yra duomenų, kad pirmosios krikščionių bendruomenės gyveno komunose, dalijosi materialiniu turtu ir propagavo lygybę. Tik vėlesniais laikais krikščionys, įgavę Romos imperijos suteiktą galią, ėmė kitaip elgtis ir išpažinti kitas vertybes, nors Jėzus buvo įspėjęs: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose (šventyklose) ir garbės vietas vaišėse“.
Jeigu šiandien Jėzus būtų gyvas, įdomu, ką jis veiktų? Galbūt būtų kartu su demonstrantais. apsuptas raudonų vėliavų, juoktųsi iš žmonių išgalvotų neva krikščioniškų dogmų ir jis vėl pykdytų šių dienų dvasininkijos elitą, kaip pykdė fariziejus prieš 2 tūkst. metų.
Parengė Kasijus K.